Trečias Lietuvos rankinio pakilimas
Net vyriausias dabartinės Lietuvos nacionalinės komandos žaidėjas Aidenas Malašinskas nebeprisimena, kaip jo pirmtakai pastarąjį kartą gynė šalies garbę pjautynėse su Europos elitu.
„Labai tikiuosi, kad kito pasirodymo rankinio gerbėjams nereikės laukti dar 24-erius metus“, – Delfi sakė 35-erių rezultatyviausias visų laikų rinktinės žaidėjas, vesiantis tautiečius siauru taku iš Košicės į Bratislavą.
Niekas nenustebtų, jei po savaitės pasukti tektų ne į Slovakijos sostinę, o tiesiai namo. Ketvirtadienį startuojančiose Europos čempionato F grupės varžybose lietuviai turi mažiausiai argumentų ilgesnės viešnagės Tatrų šešėlyje planams.
Tačiau verčiau nesakyti to paskutiniams 1998-ųjų mohikanams dabartinėje rinktinėje: vartininkų treneriui Almantui Savoniui bei gydytojui Gediminui Bučiui. Vis tiek nepatikėtų.
Nors metraščiuose lieka tik rezultatas, tautosaka kartais virsta visai kiti akcentai.
„Tuometė rinktinė irgi nebuvo favoritė, bet kažkaip sugebėjo įkąsti patiems stipriausiems grandams. Galime pasimokyti iš jos, jog prieš bet kuriuos varžovus įmanoma sužaisti solidžiai ir net laimėti. Esame kovotojai, kiekvienas suprantame, kokia yra pergalės kaina. Ir nesvarbu, kaip mus vertina kiti – čia jau ne mūsų problemos“, – prieš pirmąjį čempionato turą buvo įsitikinęs A. Malašinskas.
Žodžiai, kaip du vandens lašai panašūs į tuos, kuriuos ištarė Valdemaras Novickis, 1998 metų gegužę kraudamasis lagaminą kelionei į Italiją.
„Nenugalimų varžovų nėra, su visais galima kovoti“, – drąsiai pareiškė tuometis rinktinės strategas.
Pirmą kartą tarp Senojo žemyno dalyvių įsiterpusius jo auklėtinius daugelis laikė aiškiais autsaideriais, o turnyro organizatoriai – stačiai antrarūše komanda.
Bet per kitas dvi savaites išlieti kibirai prakaito ir kraujo nugludins kategorišką Europos požiūrį į Lietuvos rankinį.
Nors patys lietuviai nuo pat pradžių buvo nusiteikę ambicingai ir tam turėjo svarių priežasčių.
Tūkstantmečio pabaigoje šalies rankinis buvo pasiekęs trečią savo raidos viršukalnę.
1967 ir 1968 metais Kauno „Žalgirio“ moterų komanda dusyk iš eilės tapo stipriausia Europoje, o po 20 metų antrą pagal rangą IHF trofėjų laimėjo Vilniaus „Eglės“ rankininkės.
Panašiu laiku vyrų rankinyje iškilo Kauno „Granitas“, analogišku titulu pasidabinęs 1987-aisiais.
Būtent šio klubo auklėtiniai – tik jau kitos kartos – sudarė Lietuvos rinktinės stuburą po dešimtmečio, kai nepriklausomybę atkūrusi šalis vėl pasibeldė į elito duris.
Tuo, kad nėra tik galingųjų pastumdėliai, lietuviai įsitikino 1997 metais debiutavę pasaulio čempionate. Japonijoje naujokai tarp 24 komandų užėmė 10-ą vietą.
„Tai buvo emocinis pakilimas: rinktinė sužaidė pasaulio čempionate, visų akys žibėjo. Motyvacija buvo didžiulė“, – Delfi pasakojo Mindaugas Andriuška.
Dabartiniam Lietuvos rinktinės vairininkui tuomet tebuvo 19-a – nors jau kviečiamas į nacionalinės komandos stovyklas, savo valandos iš Panevėžio kilęs „Granito“ žaidėjas dar turės palaukti.
Bet vyresni tautiečiai lūkuriuoti nebuvo linkę.
„Po planetos čempionato jau žinojome, kad esame visapusiškai stipri komanda. Buvome dešimti pasaulyje ir likome tik per plauką nuo kovos dėl dar geresnės vietos. Matėme galimybių kilti aukštyn, tik tiek, kad vis dar jautėmės naujokai, gal trūko didesnio psichologinio užtikrintumo – bent jau lyginant, pavyzdžiui, su rusais ar švedais, kurie nuolat žaisdavo didžiausių turnyrų finaluose“, – kalbėdamas su Delfi, prisiminė Lietuvos rankinio veteranas Gintautas Vilaniškis.
Krito ir olimpiniai čempionai
50-metį praėjusį lapkritį paminėjęs kairiojo pusiau krašto žaidėjas dėl traumos nerungtyniavo 1997-ųjų rudenį vykusioje Europos čempionato atrankoje, kurioje lietuviai vėl rodė nagus.
Iš pradžių – Belgrade išplėštos lygiosios 25:25 su tituluota Jugoslavija, vėliau – Kaune pasiektas revanšas 32:29 prieš Islandiją, nuskriaudusią Lietuvos rinktinę pasaulio čempionate.
Nors abi atsakomąsias dvikovas V. Novickio auklėtiniai pralaimėjo, užtikrintų pergalių prieš grupės autsaiderius šveicarus pakako finišui antroje vietoje, į priekį praleidus tik tuometės Jugoslavijos atstovus.
Dar labiau apetitą sužadino Kroatijoje prieš pat Europos pirmenybes vykęs kontrolinis turnyras, kuriame lietuviai pranoko šeimininkus – 1996 metų Atlantos olimpinius čempionus.
Ir nors čempionato burtai buvo nedėkingi – vėlesni įvykiai parodė, jog stipriausios ekipos susibūrė būtent „lietuviškoje“ A grupėje – niekas galvos dėl to pernelyg nesuko.
„Esminis mūsų reikalas – 2000 metų Sidnėjaus olimpiada. Kokiu būdu, kokia sistema jūs ten pateksit – tai jau jūsų reikalas“, – Kaune surengtose rinktinės išlydėtuvėse uždavinius kėlė tuometiniam Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD) vadovavusi krepšinio įžymybė Rimas Kurtinaitis.
Vakariečiams – „Neoplan“, lietuviams – karinis trantas
Skambiai išlydėta Lietuvos rinktinė iškeliavo neįprastu transportu.
Atrankos varžybose tekdavo per visą Europą riedėti autobusu, dėl ko ypač piktindavosi V. Novickis. Į finalinį etapą jau buvo nupirkti lėktuvo bilietai, bet dėl to komanda nesutaupė nei daug laiko, nei jėgų.
Pietų Tirolyje – greta Italijos ir Austrijos sienos – esantį Bolcaną su persėdimu Varšuvoje skridę lietuviai pasiekė per 14 valandų, praleistų lėktuvuose, oro uostuose ir autobusuose.
„Federacijoje niekad nebūdavo finansinio pertekliaus, visada ieškodavo pigiausių variantų, kaip kur nors nukeliauti. Bet toks jau laikmetis buvo – nebuvome išlepinti. Pamenu, su „Granitu“ važiuodavome autobusu iki Prancūzijos dvi paras ir tiesiai iš jo žengdavome į aikštę. Būdavo sunku, bet nepralaimėdavome“, – nesureikšmino G. Vilaniškis.
Galbūt dėl grūdinančios patirties kuriantis jaunai valstybei jis nekreipė dėmesio ir į nesklandumus, su kuriais Lietuvos delegacijai Italijoje tekdavo susidurti kone kiekviename žingsnyje.
Pavyzdžiui, jei švedus, prancūzus ar italus čempionato metu vežiojo patogūs „Neoplan“ autobusai, Lietuvos rinktinei buvo skirtas maskuojamomis spalvomis išdažytas karinės paskirties autobusas, organizatorių veikiausiai pasiskolintas iš kurio nors Italijos bataliono.
Nemaloniai nustebino ir oficialiame pirmenybių viešbutyje pateikta sąskaita už aprangos skalbimą – būtinos paslaugos apmokėjimu nepasirūpinus varžybų rengėjams, galiausiai į pagalbą turėjo ateiti Lietuvos rinktinei simpatizavęs viešbučio savininkas.
O ankštus kambarėlius, kuriuose buvo apgyvendinti, lietuviai praminė „vienutėmis“.
„Gal italai moka rengti futbolo ar krepšinio varžybas, bet tik ne rankinio. Europos federacijos vadovus, suprantama, beveik ant rankų nešioja, o kitų šalių delegacijos paliktos likimo valiai“, – tuomet piktinosi Lietuvos rankinio federacijos (LRF) generalinio sekretoriaus pareigas ėjęs Valentinas Paketūras.
Išvaizda tifoziams priminė Ronaldo
Atsainų požiūrį į lietuvius liudijo ir oficiali pirmenybių programėlė, kurioje naujokai pristatyti kaip vieninteliai aiškūs 12 komandų turnyro autsaideriai.
Italijos spauda nevengė riebesnių išsireiškimų. Dienraštis „Tuttosport“ Lietuvos komandą iš anksto praminė „minkštu čiužiniu“ – užmiršdamas, jog patys italai lygiai taip pat čempionate dalyvauja pirmą sykį, maža to, tik šeimininkų teisėmis.
„Penki Europos rankinio vilkai tikriausiai vylėsi nesunkiai papjauti tarp jų pakliuvusią lietuvišką avelę“, – Bolcane tvyrojusias nuotaikas apibūdino laikraštis „Lietuvos sportas“.
Bet savo įvaizdį V. Novickio auklėtiniai greitai pakeitė – tiek žaidimu, tiek karinga išvaizda.
Mat prieš pirmenybių startą dauguma rinktinės žaidėjų ant bendro aukuro paaukojo šukuosenas, nusiskusdami galvas.
Kirpėjo paslaugas čia pat įsigyta plaukų kirpimo mašinėle suteikė daugiausiai šio amato įgūdžių turintis rankininkas Robertas Paužuolis.
Šiaurės Italijos publikai toks stilius patiko – priminė tuometį Milano „Inter“ futbolo klubo dievaitį iš Brazilijos Ronaldo.
„Iš kolektyvo kažkaip išėjo tokia idėja: davai visi plikai. Atrodo, tas pats Robkė ir sugalvojo. Aišku, kažkas nesiryžo, bet didžioji dauguma skutosi. Turbūt taip norėjome kažkuo išsiskirti. Tai padėjo mums dar labiau susivienyti, nors ir šiaip buvome tikrai vieningi – vieni kitus gerai pažinojome, draugavome“, – pasakojo G. Vilaniškis.
Didžioji dalis rinktinės 15-uko anksčiau kartu gynė „Granito“ garbę. Tiesa, vyresnieji – tarp jų ir tas pats G. Vilaniškis – jau buvo spėję pakelti sparnus į užsienį, rungtyniavo Vokietijos, Kroatijos, Izraelio, Šveicarijos, Slovakijos klubuose.
Nepaisant to, kad pajėgių rankininkų pasirinkimas Lietuvoje anuomet buvo platesnis, anot G. Vilaniškio, konkurencija dėl žaidimo minučių neperaugdavo į barnius.
Nors iš pažiūros ir buvo ganėtinai nuožmi.
„Nepasakyčiau, jog vidinė konkurencija kaip nors trukdė. Priešingai, per treniruotes mes vienas kitą stumdavome pirmyn, buvome tikrai reiklūs. Gal iš šono galėdavo pasirodyti, jog balansuojame ties konflikto riba, bet tai padėjo tobulėti.
Kaip yra sakęs V. Novickis, mušk draugą, kad priešai bijotų – tuo ir vadovaudavomės per treniruotes. Užtat pabaigę kažkokį varžybų ar treniruočių ciklo etapą kartu mes ne tik kavos išgerdavome.
Apskritai, tai buvo visiškai kitokie laikai. Pamenu, mane į pagrindinę „Granito“ komandą pradėjo kviesti 17 ar 18 metų. Tai buvo kažkas tokio, didelis įvertinimas. Tada mes ne tik į Europą važiuodavome, bet ir po Rusiją: Astrachanę, Krasnodarą, Sankt Peterburgą, Maskvą. Keliaudavome traukiniais, visą laiką praleisdavome kartu. Gal todėl iki šios dienos bendrauju ne tik su savo kartos, bet ir vyresniais granitiečiais: Gediminu Mikulėnu, Stasiu Vasiliausku, Algiu Mockeliūnu“, – vardijo G. Vilaniškis.
Aklas pasitikėjimas ir trenerio statusas
„Lietuviai į aikštę išbėgo be jokios baimės – visi stambūs, aukšti, plikomis galvomis“, – po pirmojo komandos pasirodymo europinėje scenoje įspūdžiais dalinosi agentūra „Palla News“.
O galingu metimu iš toli pasižymėjusį dvimetrinį G. Vilaniškį, sveriantį lygiai centnerį, ji palygino su „autentiška ketverių durų spinta“.
Lietuvos ekipoje išties netrūko stuomeningų vyrukų, bet kertinė ašis buvo įžaidėjas Gintaras Savukynas – trenerio dešinioji ranka ir komandos smegenys aikštėje.
Pagrindinis rinktinės vartų sargas buvo emocingas ir greitai kaip degtukas įsiplieskiantis A. Savonis, kurį keisdavo nors ir jaunesnis, užtat kur kas ramesnis Arūnas Vaškevičius.
Kapitono pareigas ėjo vyriausias komandoje – 31-erių – G. Bučys, kuris pavyzdį stengėsi rodyti ne tik atakuojant, bet ir prilaikydamas ekipos jaunimą už aikštės ribų.
Tarp pastarojo tuomet dar buvo bene įspūdingiausių lietuvių rungtynių Europos čempionate herojus Julius Marcinkevičius, perspektyvūs Vaidas Klimčiausias bei Dalius Rasikevičius, o taip pat tik pernai rezultatyviausio visų laikų rinktinės žaidėjo titulą A. Malašinskui perleidęs Andrius Stelmokas.
Tuo metu krašto žaidėjas Giedrius Černiauskas iš „Šiaulių“ klubo buvo vienas iš vos kelių rinktinės granitietišką branduolį sustiprinusių „legionierių“.
Gynyboje eismą reguliavo dar vienas šiaulietis, komandos siela ir humoristas Algirdas Gedvilas, pasižymėjęs išskirtine fizine jėga ir ištverme, o jam talkindavo Gintas Galkauskas.
Italijoje Lietuvos garbę taip pat gynė jau minėtas „kirpėjas“ R. Paužuolis, Arnoldas Skurdauskas ir Aurimas Frolovas.
Vis dėlto pati ryškiausia asmenybė komandoje buvo SSRS laikų žvaigždė, 1988 metų Seulo olimpinis čempionas ir 1980-ųjų Maskvos vicečempionas V. Novickis.
Gynybą visuomet akcentuodavęs specialistas puolime palikdavo užtektinai erdvės žaidėjų improvizacijai ir individualiems įgūdžiams. G. Vilaniškio žodžiais, tai tiko ekipai, kurioje rankininkai „aklai pasitikėjo“ vienas kitu – nė nežvilgtelėję žinodavo, ką darys komandos draugas.
Ne mažiau svarbūs – tik ne taktiškai, o psichologiškai – buvo V. Novickio dosjė įrašyti titulai, tapę savotiška atsvara niekam negirdėtų debiutantų statusui.
„Nelabai kas tikėjo, kad Europos čempionate patekę į sunkią grupę bent kiek pasispardysime. Bet žinau, ką Valdemaras į tai pasakytų: vyrai, kad čia nėra prieš ką žaisti. Kaip treneris, jis buvo maksimalistas ir mums davė labai daug. Niekas kitas komandoje neturėjo tokios patirties kaip jis, ir reikia vertinti, kad tą patirtį jis stengėsi perduoti mums“, – treneriui dėkingas G. Vilaniškis.
Stebuklingas įvartis paskutinę sekundę
Vis dėlto žaisti Bolcane tikrai buvo su kuo – tai vėliau konstatuos ir V. Novickis.
Bet jau pačiose pirmose rungtynėse kibi lietuvių gynyba nutrynė visą 1995 metų pasaulio čempionės Prancūzijos rankinio žavesį. O puolime šaudė didžioji komandos „patranka“ – G. Vilaniškis (6 įvarčiai).
Didesnę dalį susitikimo pirmavusi Lietuvos rinktinė pavojingai stabtelėjo mačo pabaigoje ir likus žaisti pusantros minutės atsiliko 18:20.
J. Marcinkevičius iš pradžių sušvelnino atsilikimą. Paskutinei atakai tebuvo likusios 7 sek., bet tas pats lietuvis po fantastiško prasiveržimo suspėjo išlyginti santykį – 20:20.
„Pamenu, kaip sėdėjome prilipę prie ekrano ir pabaigoje šokinėjome. Vau, juk ten mano šaika žaidė su prancūzais“, – prie televizoriaus virusių emocijų vis dar neužmiršo į galutinę ekipos sudėtį 1998 metais nepatekęs M. Andriuška.
Bet istorinį tašką – kurį G. Vilaniškis dabar vadina „nedideliu stebuklu“ – pelniusios komandos vairininkas nešventė.
„Galėjome laimėti, tik emocijos mums pakišo koją. Mano žaidėjai yra puikūs, demonstruojame aukšto lygio rankinį, tačiau tokiame lygyje žaidžiame pirmą kartą – mums dar reikia įgyti patirties“, – santūrus buvo V. Novickis.
Kitos dvejos rungtynės išsklaidė lietuvius ėmusį supti ažiotažą. Nei jau pažįstami jugoslavai, nei būsimi Europos čempionai švedai prancūzų klaidos nekartojo ir mačui su naujokais nusiteikė rimtai. Realių galimybių pateikti dar vieną staigmeną lietuviai neturėjo ir pralaimėjo atitinkamai 22:30 bei 21:27.
„Įvyko, kas ir turėjo įvykti“, – sausai pakomentavo V. Novickis.
„Gali būti, kad prancūzai tada pro pirštus į mus pasižiūrėjo, pirmos rungtynės apskritai visada būna nervingos. O prieš švedus jau nelabai turėjome šansų. Tai buvo jų laikmetis, kartu su rusais jie dominuodavo čempionatuose. Kai eini kovoti su tokia komanda, žinai, kad šansų laimėti beveik neturi, bet vis tiek visi mobilizuodavomės ir ardavome iki galo. Mūsų mintis buvo tokia – kad ir nelaimėsime, nors jiems skaudės, nors paskui prisimins, prieš ką žaidė“, – prabėgus 24-eriems metams prisimena G. Vilaniškis.
Net po dviejų pralaimėjimų jis su komandos draugais dar turėjo vilčių užimti trečią vietą grupėje, kuri būtų leidusi tęsti kovą dėl penkto ir paskutinio tiesioginio kelialapio į 1999-ųjų planetos pirmenybes Egipte. O priešakyje laukė debiutantų derbis su šeimininkais.
Bokalus kėlė tik delegacijos vadovai
Trimis nesėkmėmis čempionatą pradėjusi Italijos rinktinė jau buvo spėjusi išbarstyti dėl tokių rezultatų nusivylusių „tifozių“ užnugarį. Mačą su Lietuva jų stebėjo tik tūkstantis, nors visos ankstesnės pirmenybių rungtynės sutraukdavo gerokai daugiau publikos, net jei žaisdavo kitų šalių rankininkai.
Bet, pavyzdžiui, „Gazzetta dello Sport“ dar kurstė saviškių ambicijas.
„Laukia pirmoji pergalė prieš medkirčius iš Lietuvos“, – nesikuklino didžiausio Italijos sporto dienraščio korespondentas.
Ir iš pradžių atrodė, kad pūstasi ne be reikalo – beveik 10 min. atrakinti italų vartų nesugebėję V. Novickio auklėtiniai krito į duobę, iš kurios vėliau vis dėlto palaipsniui iškopė.
Už pirmąją pergalę pirmiausia dėkoti reikėtų komandą iš bėdos traukusiam vartininkui A. Savoniui, atrėmusiam ir grėsmingą italų šūvį likus žaisti vos 3 sek. iki finalinės sirenos – mačas laimėtas minimaliu skirtumu 19:18.
Kaip rašė „Lietuvos rytas“, po sunkios pergalės Lietuvos delegacijos vadovai ne tik braukė prakaitą, bet ir sumušė bokalais.
Tuo metu žaidėjai, anot G. Vilaniškio, panašiai pažymėjo tik čempionato pabaigą, tačiau jo metu laikėsi režimo.
„Kokie ten gali būti šventimai, kai reikia ruoštis kitai dvikovai. Bent aš mūsų pirmosios pergalės tikrai neatšvenčiau“, – šypsojosi buvęs rankininkas, pasak kurio, laisvą laiką komanda mieliau skirdavo pasivaikščiojimams Alpių pašlaitėmis, į kurias pakildavo keltuvais.
Tiesa, dalis ekipos turėjo kitą žalingą įprotį – ir pats G. Vilaniškis neslepia mielai sutraukdavęs cigaretę.
„Tada nejaučiau, kad tai trukdytų žaisti. Užtat dabar neberūkau – baigiau sportuoti ir mečiau“, – juokėsi veteranas.
Koją kišo ir keista danga, ir elektros sutrikimai
Švęsti po rungtynių su italais jam veikiausiai nesinorėjo ir dėl jų metu patirtos skaudžios traumos, privertusios apsilankyti ligoninėje.
Nors peršvietus pėdą lūžio nenustatyta, sportuoti G. Vilaniškis negalės dar kelis mėnesius – čempionatas jam buvo baigtas anksčiau laiko.
Dėl traumos lietuvis kaltina specialiai rankinio čempionatui Bolcano ledo rūmuose paklotą neįprastą dangą, kokios daugiau niekur neteko matyti.
„Bėda ta, jog arenoje buvo paklota nauja plastikinė danga, kuri šiek tiek „vaikščiojo“. Slystelėjau lygioje vietoje, skausmas buvo toks stiprus, kad negalėjau paeiti. Buvo labai apmaudu: rodos, dar pilnas jėgų, o žaisti nebegali“, – apgailestavo G. Vilaniškis.
Prieš paskutines grupės rungtynes su vokiečiais Lietuvos rinktinė neteko ir kapitono – G. Bučį pradėjo kamuoti širdies problemos, dėl kurių jis netrukus buvo priverstas baigti karjerą. Trūko paskutiniame ture ir G. Černiausko.
Tiesa, antrą vietą užsitikrinusi Vokietijos ekipa taip pat įjungė taupymo režimą. Savo ruožtu, lietuviai, nors dėl nepalankiai susiklosčiusių kitų rezultatų ir nebegalėjo šoktelėti iki trečio laiptelio, dar pretendavo į ketvirtą poziciją.
Paskutiniam turui A grupės komandos persikėlė į dar aukščiau Alpėse esantį kalnų kurortą Meraną.
Lietuvių ir vokiečių dvikovos metu atūžusi audra sutrikdė elektros tiekimą, dėl ko arena du kartus paniro į tamsą. Rungtynės buvo pertrauktos 20 minučių, ir tokie trikdžiai Lietuvos komandą, regis, labiau išmušė iš vėžių – pralaimėta 18:20.
Vokietijoje – Rostoko „Empor“ klube – tuo metu žaidęs G. Vilaniškis susimąsto paklaustas, ar kitaip susiklosčius aplinkybėms lietuviai galėjo Europos čempionate bent jau pasiekti stipriausių aštuonetą.
„Vokietijoje sakydavo taip: per sezoną būna dvejos rungtynės, kurių, daryk ką nori, vis tiek nelaimėsi. Ir taip pat du mačai, kai sekasi viskas. Galėjome ar ne – tik spėlionės. Kas ten žino, kaip būtų reikalai pasisukę, jei būtume daugiau rungtynių laimėję: galbūt būtų atsiradęs teisėjų spaudimas. Arbitrai dažnai net sąmoningai nenorėdami palaiko stipresnes komandas“, – pečiais traukė buvęs rinktinės atstovas.
Beje, teisėjavimo tema kėlė atgarsių ir Europos čempionate. Pavyzdžiui, italai buvo įsitikinę, jog arbitrai iš Slovėnijos „tempė“ Lietuvos komandą tarpusavio dvikovoje, taip neva suvesdami ankstesnes sąskaitas.
Pastabų kelissyk turėjo ir V. Novickis, o Lietuvoje su baime linksniuotas faktas, jog Italijoje nėra ilgamečio Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) teisėjų ir taisyklių komisijos nario Janio Grinbergo – autoritetingas lietuvis dirbo tuo pat metu vykusiame jaunimo čempionato atrankos turnyre Graikijoje.
Tuščias kišenes papildė klubų pasiūlymai
3 taškus per 5 mačus A grupėje surinkusi Lietuvos rinktinė A grupėje finišavo penkta – pritrūko vos vieno tikslaus metimo, kad dėl geresnio įvarčių santykio užnugaryje būtų palikti ne tik italai, bet ir prancūzai.
Užtat pasirodymą lietuviai baigė pergalingai. Dvikovoje dėl 9-os vietos įveikta penktoji B grupės komanda Čekija, vedama rezultatyviausio turnyro žaidėjo Jano Filipo (48 įvarčiai).
Rungtynės truko ne 60, o 80 minučių – neišlaikę turėtos persvaros V. Novickio auklėtiniai turėjo žaisti net du pratęsimus, kol galiausiai palaužė varžovus 38:36.
Tai jau buvo atsisveikinimas, po kurio beliko apibendrinti ir apdainuoti naujokų debiutą.
Regis, didžiausią įspūdį jis padarė Romoje įsikūrusiai agentūrai „Palla News“ – ir ne tik dėl žaidimo aikštėje.
Kaip rašė „Lietuvos rytas“, italų žurnalistai netikėjo savo ausimis išgirdę, kad už žygį Alpėse Lietuvos rankininkai negaus premijų – kaip per Europos čempionatą negavo ir jokių dienpinigių.
„Bet kas yra tie lietuviai? Neturi nė liros kišenėje tikrąja to žodžio prasme – išskyrus tuos, kurie žaidžia Vokietijoje. Kiti, net treneriai, užspaudę keletą smulkių pinigėlių apatiškai dairosi į virtinas. Jie visi – neturtingi, bet labai orūs. Ir mums šitie plikai nusiskutę baltai kėlė baimę“, – vėliau reziumavo „Palla News“.
Vis dėlto ne visi „skustagalviai“ liko tuščiomis kišenėmis.
Pavyzdžiui, G. Vilaniškis po Europos pirmenybių pasirašė sutartį su VFL „Gummersbach“ klubu, iš antro Vokietijos diviziono pakildamas į pirmą.
„Toks šuolis tuo metu tikrai nebūdavo įprastas, retai kas taip pakildavo. Žinoma, čempionatas davė postūmį mūsų karjeroms“, – sutiko iš Joniškio kilęs buvęs žaidėjas.
Jau regėjo Sidnėjaus olimpinius žiedus
Grįžę į tėvynę lietuviai buvo sutikti palankiai, nors iškilmingų pagerbimo ceremonijų ir nesulaukė.
Atvėsus emocijoms ir patys komandos atstovai surinktą derlių vertino optimistiškai.
„Kaip debiutantai, pasirodėme gana sėkmingai. Tai – reikšmingas rezultatas, kurį buvome užsibrėžę pasiekti“, – teigė V. Novickis.
Tiesa, liko ir šaukštas apmaudo – iki pat šių dienų.
„Manyčiau, kad buvome verti daugiau. Bet burtai nebuvo dėkingi, grupė – labai sudėtinga. Nėra taip jau paprasta konkuruoti su prancūzais, su jugoslavais“, – svarstė G. Vilaniškis.
Bet sporto funkcionieriai vis tiek trynė rankomis tikėdamiesi saldesnių vaisių netolimoje ateityje.
„Lietuvos rinktinė buvo bene jauniausia čempionate, jos potencialas – didžiulis. Tos lėšos, kurias šiandien išleidžiame jos pasirengimui, ateityje sugrįš pergalėmis. Rinktinei visiškai realu patekti į Sidnėjaus olimpines žaidynes“, – po Europos pirmenybių pareiškė V. Paketūras.
Lietuviai išties atrodė perspektyvi komanda – vieninteliam G. Bučiui buvo per 30. Regis, priekyje laukė ilgas ir daug žadantis kelias.
„Mūsų komandai reikia dar nemažai laiko, kad pasimokytų iš pasaulinės klasės ekipų. Aukštas meistriškumas, kaip ir geras vynas, bręsta lėtai“, – tuomet įvertino „Lietuvos sportas“.
Vis dėlto niekas nebūtų pagalvojęs, kad laiko reikės tiek daug – kone amžinybės.
Nukamavo nepriteklius
Stojusi prieš pajėgius varžovus 1999-ųjų pasaulio čempionato atrankoje, Lietuvos ekipa praleido į finalinį etapą Daniją ir Lenkiją, kartu netekdama vilčių prasimušti į olimpiadą.
O prabėgus dar keleriems metams niekas apie olimpines Lietuvos rankininkų ambicijas nebekalbėjo.
Kas nutiko?
G. Vilaniškis primena įtampas, nuolat kildavusias tarp rinktinės ir federacijos dėl menko komandos aprūpinimo.
„Gal buvo žmonių – kalbu hipotetiškai – nemačiusių prasmės važiuoti į rinktinės stovyklą. Įsivaizduokite: atvyksti ir net neturi kur apsistoti – kam tada savo laiką ir sveikatą aukoti.
Valdžios požiūris į rankinį tikrai nebuvo toks pat kaip į krepšinį. Nors 1987-88 metais tiek „Žalgirio“ krepšininkai, tiek „Granito“ rankininkai rinkdavo pilną Kauno sporto halę.
Tiek žaidėjai, tiek funkcionieriai turėtų būti kaip viena šeima, nes sėdi vienoje valtyje. Pirma kažką duodi, tada ateina grąža – bent jau aš taip įsivaizduoju. Bet ne visai taip išėjo“, – apgailestavo G. Vilaniškis.
Daliai stipriausių šalies rankininkų viešai protestuojant dėl skurdo, su kuriuo susidurdavo rinktinėje, užstrigo ir staklės, gaminusios jų pamainą.
Tuo G. Vilaniškis įsitikino, kai 2007-aisiais grįžo baigti karjeros į Lietuvą – Panevėžio „VikingMalt“ klubą.
„Buvau 36-erių ar 37-erių ir Lietuvos čempionate mesdavau po dešimt įvarčių per rungtynes – tai viską pasako. Žiūrėdamas į jaunus žmones nebemačiau tokios motyvacijos, kokią turėjau pats jaunystėje.
Net būdamas vyriausias atėjęs į treniruotę darydavau atsispaudimus, prisitraukimus, kitus pratimus, o jaunimas sėdėdavo ant suolelio ir laukdavo, kol ateis treneris. Tai daug ką pasako. Niekas kitas tavęs nemotyvuos, turi pats tuo pasirūpinti. Iš kitos pusės, visi Lietuvos čempionato rankininkai juk turi kitus darbus. Kaip gali reikalauti iš žmogaus, jei jam nieko neduodi?“, – samprotavo ilgametis rinktinės žaidėjas.
Tiesa, savo paties nusivylimo rankinio evoliucija gimtinėje jis neakcentuoja – priešingai.
„Iki pabaigos stengiausi žaisti taip, kaip mokėjau, kaip mane mokino. Paskutines savo rungtynes rinktinėje sužaidžiau 33-ejų, nespėjęs iki galo atsigauti po sunkios kelio raiščių traumos – ir po dviejų atakų vėl susižeidžiau. Bet nei sekundę nesigailėjau, kad likimas mane pasuko į rankinį. Atvirkščiai, ir 1998-ųjų čempionatą pirmiausia prisimenu dėl smagaus laiko su komandos draugais.
Galbūt ir po šio Europos čempionato turėsime daugiau kuo pasidžiaugti. Svarbiausia, kad rinktinė kovotų taip, jog visi tai matytų ir apie tai kalbėtų – taip, kaip mes kadaise. Jie jau pateko į čempionatą, jie turi šansą toliau kartu augti. Bet be kovos nieko nebus“, – užbaigė G. Vilaniškis.
