„Kur matėte, kad 44 metų golbolą dar žaistų? Aš nebeištempsiu. Tai buvo paskutinės mano rungtynės. Manau, kad savo jau atidaviau Lietuvai. 25-erių metų sporto jau užteks“, – 2016 m. rugsėjo 17 d. Rio de Žaneire ištarė Genrikas Pavliukianecas, kurio vedama Lietuvos vyrų golbolo rinktinė ką tik paralimpinių žaidynių finale nukovė JAV nacionalinę komandą ir pirmą kartą istorijoje pasipuošė paralimpiniu auksu.

G. Pavliukianecas, pasiekęs išsvajotą karjeros viršūnę, tada tikrai galvojo, jog daugiau rinktinės aprangos nebeapsivilks. Tačiau, prabėgus penkeriems metams, 45-erių veterano pavardė vėl atsidūrė nacionalinės komandos žaidėjų sąraše. Artėjant Tokijo paralimpinėms žaidynėms, G. Pavliukianecas sulaukė rinktinės stratego Valdo Gecevičiaus skambučio ir prašymo dar kartą padėti komandai Japonijoje.

G. Pavliukianecas ilgai nedvejojo ir antrą kartą gyvenime nusprendė grįžti į rinktinę. Pirmą kartą su ekipa vilnietis bandė atsisveikinti po 2012 m. Londono žaidynių, kuriose apmaudžiai užėmė ketvirtą vietą.

„Po Londono buvo labai sudėtingas momentas, kai reikėjo apsispręsti, ar tęsti karjerą. Bet vėl išlindo tas velnias iš kažkur ir įtempė mane į komandą, nors tada visą mėnesį apie sporto pabaigą galvojau.

Po Rio de Žaneiro apsisprendžiau ir baigiau karjerą, bet tas velniukas kažkur manyje sėdėjo ir vieną dieną vėl pradėjo sukti ratus galvoje, piešti vartus ir kamuolį. Tu supranti, kad negali be to gyventi, tau reikia tos kovos, to veiksmo. Sporte taip jau būna, kad tu užsikabini ir niekaip negali jo baigti“, – paralimpinio judėjimo žurnalui #ĮVEIKSAVE pasakojo G. Pavliukianecas, nusitaikęs į šeštąsias žaidynes gyvenime.

Genrikai, po Rio de Žaneiro žaidynių sakėte, kad baigiate karjerą ir tai darote dėl šeimos. Kaip artimieji reagavo į Jūsų sprendimą grįžti į didįjį sportą?

Apie du metus aš jaučiausi labai gerai. Man tai buvo savotiškas atodūsis nuo tos dešimtmčius lydėjusios sporto rutinos. Kažkada esu sakęs, kad sportininkas, atidavęs profesionaliam sportui 10–20 metų, tampa sporto narkomanu. Jis negali be sporto, jam reikia varžybų. Net nebūtinai profesionalių, tai gali būti net veteranų varžybos. Nesvarbu. Jam tiesiog reikalingas žaidimas, reikialinga kova.

Po dvejų metų poilsio mane pradėjo kamuoti savotiška sporto abstinencija, man labai norėjosi žaisti. Atsiradus progai grįžti į komandą, aš ilgai net nesvarsčiau. Tiesą sakant, per daug nesitarėme net šeimoje, nes niekas šio mano sprendimo jau negalėjo pakeisti. Pasakiau, kad noriu grįžti, dar sužaisti ir padėti komandai. Ačiū šeimai, kuri į tai pažiūrėjo teigiamai.

Po Rio de Žaneiro žaidynių sakėte, kad golbolą žaidžiantis 44-erių sportininkas – neregėtas reiškinys. Birželį Jums sukako 45–eri. Ar šie skaičiai jaučiami aikštėje?

Golbolas yra tokia sporto šaka, kur ne viską lemia jėga ir greitis. Daug lemia ir galva, patirtis. Taip yra bet kurioje sporto šakoje. Vyresnis žaidėjas dažnai gali ne tik nepakenkti, bet net ir truktelti komandą savo patirtimi į viršų. Taip kad aš dar tikriausiai nebūsiu ta komandos dalis, kuri temps žemyn.

O žiūrint iš tos pozicijos, kad iš komandos pasitraukė Mindaugas Suchovejus ir Mantas Panovas, tai ekipai trūksta net ir treniruočių partnerių. Treneris man pasakė, kad nori matyti komandoje. Manau, kad 45–eri metai tikrai nėra kažkokia riba ir aš galiu būti naudingas komandai.

Rio de Žaneire buvote neabejotinas komandos atakų lyderis ir tapo rezultatyviausiu turnyro žaidėju su 35 įvarčiais. Kokiame vaidmenyje matote save Tokijo žaidynėse?

Brazilijoje tapau rezultatyviausiu paralimpinio turnyro žaidėju, bet tokio tikslo sau nekėliau. Tiesiog norėjau, kad komanda laimėtų, o gavosi kaip gavosi. Tikslą mes pasiekėme – laimėjome aukso medalius. Nematau prasmės kelti sau kažkokius asmeninius tikslus, pavyzdžiui, vėl tapti rezultatyviausiu turnyro žaidėju. Aš tokio tikslo neturiu, nes manau, jog golbolas yra komandinis žaidimas.

Aš grįžau padėti komandai. Bus taip, kaip nuspręs treneris. Jeigu jis pasakys, kad aš netinku startiniam trejetui, tai aš tikrai dėl to nepergyvensiu. Čia yra trenerio sprendimas. Reikia suprasti, kad treneriui irgi yra sunku, nes jis yra palyginti naujas žmogus komandoje, o dėl pandemijos iš kalendoriaus iškritę metai nepadėjo geriau pažinti savo žaidėjų, varžovų ir taip toliau.

Nenoriu įnešti į komandą kažkokio sumišimo, bruzdesio. Yra treneris, priimantis sprendimus, o mes, žaidėjai, turime būti išvien ir žaisti kaip vienas kumštis. Būtų kvaila demonstruoti kažkokias asmenines ambicijas ir klausinėti trenerio, koks čia bus mano vaidmuo, žaisiu ar nežaisiu, kiek žaisiu ir taip toliau. To negalima daryti nei man, nei kitiems žaidėjams.

Jeigu šiandien aikštėje susitiktų 2016 m. ir 2021 m. Lietuvos golbolo rinktinės, kuri laimėtų?

Manau, komandų pajėgumas skirtųsi. Nėra čia ką slėpti, kad rinktinė paseno. Jauni žmonės išejo, seni grįžo. Išėjo Mindaugas Suchovejus, Mantas Panovas. Grįžau aš, šalia žaidžia Marius Zibolis. Manau, akivaizdus faktas, kad tapome senesni, čia net nereikia būrėjos klausti.

Ką mes galime padaryti? Mes galime užmaskuoti savo trūkumus. Manau, kad mūsų pranašumas prieš kitas komandas bus ilgesnis ir lygesnis atsarginių žaidėjų suolelis. Visi esame daugiau ar mažiau vienodo pajėgumo žaidėjai, o tai yra pliusas. Jei anksčiau paralimpinėse žaidynėse žaisdavo trys ar keturi žmonės, tai dabar treneriui tą žaidimo laiką greičiausiai teks dalinti penkiems – šešiems žaidėjams.

Koks rezultatas Tokijo žaidynėse šiai komandai būtų teigiamas?

Mano nuomone, Lietuvos rinktinei Tokijuje gėdos nepadarytų žaidimas finale. Mažasis finalas, manau, irgi nebūtų blogas rezultatas. Manau, daugelis varžovųs komandų mus laikys favoritais. Prizinė vieta būtų geras rezultatas, o visų mūsų tikslas tikriausiai turėtų būti žaidimas finale.

Tokijo žaidynės Jums bus jau šeštosios karjeroje ir pagal šį rodiklį pavysite legendinį paralimpietį Saulių Leonavičių. Ką Jums reiškia ši rekordinė žyma?

Na, taip, skaičius įspūdingas. Manau, kad bet kuriam sportininkui tai būtų didelis pasiekimas. Nuo pradžios Sidnėjuje buvo ir sėkmingų, ir nesėkmingų žaidynių. Aišku, kažkam pakartoti tai bus sudėtinga. Taip, Saulius Leonavičius irgi dalyvavo šešeriose žaidynėse, bet vienos iš jų buvo žiemos. Sakau sau, kad turėsiu prieš Saulių šiokį tokį pranašumą, nes būsiu dalyvavęs šešiose vasaros žaidynėse, o man jos įdomesnės nei žiemos (juokiasi – red.).

Kas golbole yra tas variklis, Jus vedantis į priekį?

Golbole mane veža azartas – kova, kurioje tu sieki nugalėti varžovus. Didžiausią pasitenkinimą suteikia pats žaidimas, jo eiga. Esmė yra nugalėti varžovus. Tu nori ne tik įmušti įvartį ar kuo sėkmingiau sužaisti kitame epizode, bet ir laimėti. Golbolo skonis man yra tie du kėliniai po dvylika minučių.