Daugiau nei du dešimtmečius Lietuvos lengvosios atletikos federacijai (LLAF) vadovaujantis E. Skrabulis linkęs nesutikti su Švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene ir kitais sporto bendruomenės atstovais, kurie šalies sportą vertina žemiausiame taške.
Tokius vertinimus ir diskusijas apie šalies sporto situaciją išprovokavo Lietuvai nederlingos Tokijo olimpinės žaidynės, po kurių netrūksta kalbų apie būtinus pokyčius sporto sistemoje.
Apie juos Prezidentui savaitės viduryje kalbėjo Tokijo žaidynių olimpinė vicečempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Premjerė Ingrida Šimonytė šią savaitę teigė, kad Lietuvos rezultatai Japonijoje nėra vienų metų pasekmė, todėl reikės spręsti sporto finansavimo ir praktinio sportininkų rengimo klausimus.
Ministrė J. Šiugždinienė taip pat teigė, kad reikia dar kartą įvertinti ir strateginių sporto šakų sąrašą, su jomis būtų susieta ir sporto infrastruktūra.
Galiausiai praėjusį penktadienį šalies vadovas Gitanas Nausėda kartu su sporto federacijų vadovais, olimpiečiais, švietimo, mokslo ir sporto ministre aptarė sporto problematikos klausimus.
Kalbų, minčių, nuomonių – vežimu vežk, o kaip dėl sprendimų ir veiksmų?
Anot ministrės J. Šiugždinienės, specialiai suburtoje darbo grupėje bus pradėta rengti aukšto meistriškumo sporto strategija, o sportininkų rengimo sistema bus peržiūrėta iki kitų metų.
Taip pat aukšto meistriškumo atletų situaciją keistų koreguojamas Sporto įstatymas. Pavasarį Seime nebuvo patvirtintas šio įstatymo pakeitimo projektas, kuriame suplanuotos aukšto meistriškumo atletams reikšmingos permainos. Tikimasi, kad pakoreguotas projektas sulauks pritarimo Seimo rudens sesijoje.
Svarbiausias numatomas pokytis – pasikeitęs finansavimas aukšto meistriškumo sportui. Nuo 2016 m. aukšto meistriškumo sportui skiriamas biudžetas nedidėjo, o įstatymo projekte numatyti pokyčiai leistų jį padvigubinti – nuo 7 iki 14 mln. Eur per metus. Kita svarbi įstatymo projekte numatyta permaina – didesnės valstybės stipendijos sportininkams.
Kokių konkrečių žingsnių reikia Lietuvos sportui, jog mūsų šalies atletai džiugintų geresniais rezultatais bei didesniu medalių laimikiu olimpinėse žaidynėse? Apie tai atvirai mintimis portalui „Delfi.lt“ pasidalijo LLAF vadovas E. Skrabulis.
– Po žaidynių netrūko skambių citatų apie duobėje atsidūrusį Lietuvos sportą, taip jį vertino ministrė J. Šiugždinienė, apie tai kalbėjo plaukimo federacijos vadovas Tomas Kučinskas. Kaip jūs vertinate situaciją?
– Nelengva atsakyti. Ne kartą minėta „baisi sporto duobė ar bedugnė“. Taip, yra problemų, bet su tuo pasakymu nelabai sutinku. Pirmas dalykas, mes išlepinti pergalių. Ar mes vertinome tas pergales ir olimpinius medalius ankstesnėse žaidynėse, kuomet grįždavo atletai su 3-5 medaliais.
Kai tiek laimi, atrodo, puikiai mums sekasi ir gerai mes tvarkomės. Bet sporte visko būna, ir pergalės džiaugsmo, ir pralaimėjimo kartėlio. Sportas nėra vien tik pergalės, bet ir traumos, ir nusivylimai. Stiprus sportininkas ar stipri bendruomenė sugeba tai išgyventi, jei turi sprendimo kelius ir žino, kaip tą pasiekti.
Dabar kaltinama įvykusi reforma. Ne reformą reikia kaltinti, o tai, kad reforma nėra pilnai įgyvendinta. Nuo Olimpinio sporto centro buvo nuimta daug atsakomybių, finansų, o tos lėšos dabar bent jau skaidriai pasiekia federacijas, jau jų atsakomybė kaip jas panaudoti. Tai pradžia darbo, reikia tai tęsti.
Bet kaip bebūtų, tos lėšos sportui yra ženkliai per mažos. Penkeri metai jos nesikeitė, nors aplink viskas brangsta, išlaidos tik auga, o aukšto meistriškumo lėšos nėra didinamos.
Ši Vyriausybė pažadėjo tas lėšas padidinti ir tai bus padaryta dar šiemet, tai vienas fundamentalių dalykų. Finansai turi būti tvarūs, skaidrūs ir didėjantys.
– Dažnai linksniuojamas trūkstamos sporto infrastruktūros klausimas, neabejotinai jis aktualus ir lengvosios atletikos bendruomenei.
– Apie tai kalbama dešimtys metų. Nekalbu apie Vilniaus ar Kauno atvejus, bet turiu omeny visos šalies situaciją. Kai kur – iškreiptų veidrodžių karalystė.
Kai kur maži miesteliai turi prisistatę stadionų, bet nėra kam dirbti, nėra trenerių, įrangos ir vaikų.
Infrastruktūra reikalinga ten, kur ji gali būti tinkamai išnaudojama.Turi vykti dialogas su federacijomis, su sporto specialistais, nes mūsų infrastruktūra turi būti multifunkcinė, kad ją būtų galima kuo labiau išnaudoti. Ne vienai kokiai sporto šakai, ne tik aukštam meistriškumui, bet ir sporto bendruomenei ir kūno kultūros populiarinimui.
Be to, sporto mokslas ir medicina – labiausiai šlubuojanti mūsų vieta. Sako, sugriovė olimpinį sporto centrą. Taip, buvo ten medicinos centras, bet jis tikrai neužtikrino poreikio, buvo stipriai atsiliekama nuo to, ko reikalauja šiandieninis aukščiausio lygio sportas. Jei iš savo atletų tikimės pergalių, turime sukurti geriausias sąlygas, užtikrinti kokybišką nepertraukiamą darbą.
Tačiau didžiausia problema – treneriai, ir ne tik lengvojoje atletikoje. Beveik visos sporto šakos susiduria su ja. Treneris irgi žmogus, ieško kur galima daugiau uždirbti, neretai olimpinių sporto šakų specialistas renkasi komerciją, privačius klubus. Viskas gerai ten, tačiau kenčia federacijos, kurios negali kartais pasiūlyti pakankamo atlyginimo. Tad asignavimai įdarbinant aukščiausios klasės specialistus federacijose yra būtini.
Bazinis dalykas – vaikų, jaunių ir jaunimo sportas. Jei moksleiviai beveik neturės kūno kultūros pamokų, jei jų fizinis aktyvumas mokyklose bus žemas, mes nebeturėsime iš ko rinktis. Vaikai nueis lengvesniais keliais.
Tai jau ŠMSM užduotis, ne deklaracijomis, o realiais darbais veikti. Geresni ar prastesni kūno kultūros mokytojai atrinks vaikučius, jie pradės intensyviau treniruotis, tėvai norės visų pirma matyti sveikesnius vaikučius, vėliau – matyti kažką pasiekiančius, ta piramidė eina gilyn.
Kiekvienos sporto šakos federacija mato savo sporto šakos perspektyvą, užduotis ar skaudulius. Dažnai kartoju, jog ta sporto reforma ir buvo skirta sustiprinti sporto federacijas, duoti didesnius finansus, atsakomybės, iš jų pareikalauti rezultatų, atskaitomybės, kontrolės.
Dabar matau blogą tendenciją: buvau Prezidentūroje, man nepatiko, ką išgirdau. Šią savaitę nuteikiami sportininkai prieš federacijas ir matosi, kas juos nuteikia – tai LTOK.
Sako, reikia sėsti ir susikalbėti mums visiems. Mes sėdame ir sakome pastabas, gal jos kažkam nepatinka, bet mes norime ir galime dirbti, tad tik leiskite dirbti.
Tačiau tada bando parodyti, jog federacijos yra blogos, o kas įvyko, yra blogai. Bet kas įvyko?
28-erius metus metus Lietuvos sporte beveik niekas nesikeitė. Tie patys pirmieji komjaunuoliai sukūrė visą korupcinę, solidarumo ir balsavimo sistemą tam, kad kai kurių organizacijų asmenims užtikrintų ilgalaikes darbo vietas, o tai tarnauja ne sportui, o įvairiausioms loterijoms.
Dėl to mūsų, federacijų, balso negirdi, bet kaltina, jog neparvežame medalių.
– Tokijuje tik Liveta Jasiūnaitė viršijo lūkesčius, dalis lengvaatlečių liko toli nuo savo geriausių rezultatų. Kaip jūs vertinate jų pasirodymą žaidynėse?
– Tikėjau ir tikiu savo komanda. Trūko dviejų dalykų. Pirmiausia, kad dar keli sportininkai būtų galėję išvykti į olimpines žaidynes. Labai gaila Simo Bertašiaus, Dovilės Kilty, Ievos Zarankaitės, kurie liko labai arti žaidynių. Taip, jie gal nebūtų kovoję pirmose gretose, bet būtų labai garbingai atstovavę ir pademonstravę gerą rezultatą.
Antras dalykas – trūko medalių. Jei būtų iškovotas medalis, tada visi būtų sakę „labai gerai“.
Keturi sportininkai, kurie vyko į žaidynes, susiklosčius normaliai aplinkybėms ir būnant jiems visiems sveikiems, galėjo kovoti dėl medalių. Tai Andrius Gudžius, Liveta Jasiūnaitė, Edis Matusevičius ir Airinė Palšytė.
Arčiausiai apdovanojimų liko Andrius, pačiose svarbiausiose varžybose turėjo patį blogiausią startą šiame sezone.
Jis sako, jog jam reikėjo pernai olimpinių žaidynių, jis pernai geriau jautėsi, bet kitiems sportininkams taip pat olimpiada persikėlė į 2021-uosius. Kai kam pandemija leido pakliūti į žaidynes, yra tokių, kurie 2020-aisiais nebūtų galėję dalyvauti, bet per metus įvykdė normatyvą.
Andrius turbūt išvirė tame karštame ore, juk jis stambus vyras, gal per anksti nuvažiavo į Tokijų, niekas nežino. Tas pats Virgilijus Alekna sakydavo, jog nerandu formulės, kaip ir kada geriau keliauti į Rytus. Ar iš anksto atvykti, įveikti aklimatizaciją, ar iš vakaro prieš varžybų startą, kaip tą padarė Liveta Jasiūnaitė.
Andriaus labai gaila, jis tikrai buvo vertas, bet tai sportas. Liūdėjo jis pats, šeima, visa lengvaatlečių bendruomenė. Medalius iškovojo stipresni, bet sakyti, jog negalėjome kopti ant prizininkų pakylos, tikrai negalima. Tiesiog apmaudu, jog nesužibėjo medalis ant Andriaus krūtinės.
Liveta – šaunuolė, nuvažiavo, startavo kaip debiutantė ir užėmė puikią vietą greta prizinių pozicijų.
Jei Edis Matusevičius nebūtų sirgęs koronavirusu likus 3-4 savaitėms iki žaidynių, sakyčiau, su savo rezultatais jis galėjo būti labai, labai aukštai. Mano nuomone, tikrai būtų patekęs į finalą.
A. Palšytė prieš dvejus metus stipriai traumavo koją, čia buvo kalta stadiono danga, ji nebuvo paruošta, pagaliau, tebūnie federacijos kaltė. Ji planavo ją operuoti pernai pavasarį, bet dėl prasidėjusios pandemijos operacija nusikėlė į rudenį.
Ji Vokietijoje pavyko, Airinė pasveiko. Šiemet ją išderino varžybų gausa, taip pat pasikeitęs normatyvas. Ta jos pagrindinė kojytė pasveiko, ji gegužę sudalyvavo 5-6 varžybose, jos rezultatai gerėjo. Jos galimybė patekti į finalą ir ten kovoti jei ne dėl medalio, o bent jau 4-6 vietos, buvo labai reali.
Bet likus porai savaičių iki žaidynių sureagavo ta sveikoji kojytė. Atrodė uždegimas, pakaks nuskausminamųjų ir praeis. Padarius tyrimą paaiškėjo, jog yra pažeistas dešinės kojos achilas.
Ji šoko tik nuskausminus koją, ji tikrai norėjo startuoti, bet atletė turėjo sveikatos problemų. Tas aukštis 195-196 cm, kuris galėjo jai duoti 5-6 vietą, buvo pasiekiamas. Gaila, į istoriją nepridėsi, jog buvo traumuota, jog sirgo koronavirusu ar kad Andrius perkaito ir panašiai, bet mes nesakome, kad tai yra tragedija ir beviltiška. Praktiškai didžioji dalis turi galimybę startuoti po trejų metų Paryžiuje.
– Jei federacija žinojo A. Palšytės situaciją, gal jai buvo keltas per aukštas tikslas (6-14 vieta)?
– Nesakyčiau. Kitas dalykas, žinojome tą situaciją su operuota koja ir matėme jos progresą. Ta koja teikė vilčių, jog ji gali šokti 196-198 cm aukštį. Buvo varžybų, kur įveikė 193 cm aukštį su labai solidžiu rezervu.
Taip, tokių dalykų niekas nematuoja, bet negali nematyti, jog ji pakyla aukštai. Atrodė, logiška planuoti jai 6-8 ar 10-ą poziciją, bet ne 20-ą vietą.
Mes, kaip federacija, turime rūpesčių ir tam tikrų nusivylimų. Kai iškovojamos pergalės, visiems gerai, bet kai jų nėra tiek, kiek viliesi, yra ta emocija, tačiau sustoti negali, nes yra daug gerų dalykų.
Matau, kad ta komanda Paryžiuje galėtų būti dar didesnė, 14-16 žmonių. Dar trys metai iki kitų žaidynių, be to, Paryžius mums daug malonesnis už Tokijų. Pirmiausia, dėl aklimatizacijos, oro sąlygų ir dėl panašios laiko zonos.
Kita vertus, konkurencija lengvojoje atletikoje yra žiauriai išaugusi, tai sporto šaka, turinti daugiausia šios sporto šakos federacijų pasaulyje, net 214 narių, 196-ių šalių federacijos turėjo savo atstovus žaidynėse.
Vis labiau augantys normatyvai apsunkina lengvaatlečių patekimą į žaidynes, be to, skiriama mažiau vietų.
Tad darbo yra, bet mes norime, kad federacijos, kurios nori ir gali dirbti, būtų labiau pripažintos ir netrukdomos. Mus bando šmeižti, matau tendenciją, kad bandoma naudotis sportininkais, tai didžiausias pavojus.
Toks pavojus realus, yra sportininkų, kurie pasiduoda įtakai ir kartais mato sporto šakoje tik save ir savo interesą. Tam ir yra federacija, o sportininkas priklauso savo sporto šakai.
Bando, kaip Indijoje, ieškoti šventos karvės, kas yra teisus. Jei kažkas nesusikalba su federacijomis, kurios turi savo nuomonę, nori ir gali dirbti, tada ieško, kas galėtų juos atstovauti. Tai jau negražu, tai jau ne sportiška, bet kaip rodo praktika sporto politikoje, tai trunka 25-28 metus.
– Pačios sporto šakų federacijos stadionų, baseinų ar maniežų nepastatys, svarbus ir valstybės požiūris, strategija ir veiksmai. Ar jūs matote ženklų, jog valstybė žengia tuos žingsnius, kurie užtikrintų sporto bendruomenės poreikius infrastruktūros srityje?
– Būtų netiesa pasakyti, jog nieko nevyksta. Galbūt ne pastarųjų 2-3 metų, bet 20-ies metų neveikimas padarė vakuumą sporto infrastruktūroje. Praėjusi ir ši vyriausybės bando, bet kol kas nėra ženklaus progreso. Pasikartosiu, nebūtų tiesa sakyti, jog niekas nevyksta.
Tik man gaila kelių sportininkų kartų, kurios turėjo ar dabar tebeturi treniruotis netinkamomis sąlygomis.
Druskininkų sporto centras… kiek buvo metų statomas? Nejaugi mes negalime imti ir padaryti greitai, kokybiškai čia ir dabar, jog nereiktų ateities kartoms to žadėti, o ta baze naudotųsi šios dienos sporto talentai, kurie šiandien nori ir gali tą daryti.
Viskas per lėtai vyksta, bet dabar aš tikiu, kad ledai pajudės. Vilniaus lengvosios atletikos maniežo rekonstrukcija užtruko pusantrų metų, tik dabar darbai į pabaigą. Tiek laiko išbraukta iš normalaus atletų darbo. Net tik jų, bet ir vaikučių treniruočių. Tačiau vieno maniežo per mažai.
Toli nereikia dairytis, pažiūrėkime į Estiją. Ji jau 20 metų turi „n“ kartų geresnę lengvosios atletikos infrastruktūrą.
Mes savo geriausius atletus siunčiame į stovyklas užsienyje, bet mes negalime visų išsiųsti.
Su atletu siunčiame ir trenerį, o jis paprastai turi ne vieną aulėtinį, o greta ir jaunimo grupę, galbūt vaikus. Kai jis išvyksta su lyderiu, čia vietoje sportininkai lieka be atitinkamos priežiūros. Kai reikiama infrastruktūra yra šalia, tuomet ženkliai paprasčiau organizuoti mokomąjį darbą. Jos trūksta, o dėl to mes pykstame, verkiame, nors kažkiek judėti judame, bet per lėtai.
