Netrukus po to, kai lengvaatlečiui Mindaugui Biliui aukso medaliu sužibo 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinės žaidynės, jis gavo dar vieną įvertinimą – sportuojančios neįgaliųjų bendruomenės palaikymą, kuris per pirmuosius ketverius jo prezidentavimo metus, regis, neišblėso. Antrosios Lietuvos paralimpinio komiteto (LPAK) prezidento kadencijos jis siekė norėdamas tęsti pradėtus darbus ir susidaręs neploną naujų sąrašą.
Taip, padidėjusios stipendijos, premijos, gausesnis neįgaliųjų sporto rėmimas buvusiam lengvaatlečiui labai svarbu, bet jam asmeniškai didžiausio džiaugsmo teikia giluminiai pokyčiai, padedantys priešais save pamatyti sportuojantį žmogų, sportininką, o ne neįgalųjį.
– Kokius svarbiausius pirmosios kadencijos darbus išskirtumėte?, – paklausėme M.Biliaus.
– Iš vadinamojo biurokratinio darbo pusės visų pirma paminėčiau 10 proc. Sporto rėmimo fondo lėšų, kurios tenka negalią turinčių žmonių fizinio aktyvumo projektams. Tai mums reikšmingas impulsas.
Taip pat Sporto įstatyme 2018 m. įtvirtintas rentas ne tik paralimpiniams čempionams, bet ir vicečempionams. Dar vienas darbas – paralimpiečiams mokamos stipendijos jau beveik sulygintos su tomis, kurias gauna sveikieji.
O iš socialinės darbo pusės – atsiradusį „Parateam Lietuva“. Jis buvo sugalvotas kaip paralimpiečių rinktinę vienijantis prekės ženklas, bet dabar tai virsta į apskritai neįgaliuosius telkiantį judėjimą. Prie didesnių darbų priskirčiau susitarimą dėl Paralimpiečių krantinės, kuri atsiras prieplaukoje Olimpiečių gatvėje – netoli LTOK. Joje bus pagerbti sportininkai, tapę paralimpinių žaidynių prizininkais.
Dar vienas man ypač svarbus pasiekimas – su Dviračių sporto ir Lengvosios atletikos federacijomis pasirašytos bendradarbiavimo sutartys dėl neįgaliųjų dalyvavimo kartu su sveikaisiais šių sporto šakų Lietuvos čempionatuose. Dabar dėl tokios pat sutarties kalbamės su Lietuvos plaukimo federacija, nors mūsų neįgalieji plaukikai jau dalyvavo bendrame šalies čempionate kartu su sveikaisiais pernai gruodį Klaipėdoje.
Šie čempionatai – ypač didelė motyvacija mūsų sportininkams, nes jie gali dalyvauti varžybose kartu su mūsų žvaigždėmis, o sveikieji – pamatyti, kad neįgalieji, nors iš jų kažkas atimta, bet irgi yra fiziškai aktyvūs, sportuoja, kovoja.
Ši sveikųjų ir neįgaliųjų integracija svarbi ne tik socialiniu, bet ir dar vienu aspektu: Lietuvos čempionatuose pasiektus paralimpiečių rezultatus galima oficialiai įtraukti į neįgaliųjų pasaulio reitingus, jie oficialiai įskaitomi. Vadinasi, mūsų neįgalieji sportininkai normatyvus, suteikiančius teisę dalyvauti tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose, tiek paralimpinėse žaidynėse, galės vykdyti Lietuvoje. Man tai pats didžiausias pasididžiavimas, kad mums tą pavyko padaryti.
Apskritai mes esame trečia valstybė pasaulyje, rengianti bendrus sveikųjų ir neįgaliųjų lengvosios atletikos šalies čempionatus. Pirmieji tą padarė kanadiečiai, antrieji – Naujosios Zelandijos lengvaatlečiai.
– Kas tas idėjų generatorius, sugalvojęs „Parateam Lietuva“ ženklą, Paralimpiečių krantinę?
– Idėja, kad paralimpiečiai galėtų turėti tokią vietą, kuri primintų jų pergales, ypač sustiprėjo per karantiną. Po to buvo daug diskusijų ir pokalbių su Paralimpinio komiteto komanda, visi pritarė ir ėmėmės konkrečių veiksmų ir žingsnių. Iš pradžių svarstėme alėjos variantą, bet Vilniaus savivaldybė pasiūlė krantinę ir ši mintis mums tiko. Kad paralimpiečių pergales reikėtų įamžinti, iš pradžių buvo lyg ir mano idėja, bet ji sklandė ir kitų mintyse.
Apie „Parateam Lietuva“ galėčiau pasakyti tą patį. Dar prieš tapdamas LPAK prezidentu galvojau, kad reikia kažko, kas mus vienytų. Aišku, matėme, kaip dirba kolegos LTOK su savo „LTeam“ prekės ženklu, diskutavome, ko mums reikėtų – galbūt neįgaliųjų sportininkų asociacijos, bet galiausiai apsistojome ties „Parateam Lietuva“. O dabar matome, kad mūsų sugalvotas ženklas po truputį išauga į didesnį socialinį judėjimą – pagalbą neįgaliesiems, raginimą jiems įsitraukti į sportą, savanorių pritraukimą. Ir man, kaip LPAK prezidentui, kaip žmogui, labai smagu, kad pavyko šį „Parateam“ judėjimą šiek tiek įsiūbuoti.
„Parateam Lietuva“ turi gilės ženkliuką – stipriausio Lietuvos medžio vaisių. Nesvarbu, kas gilei nutinka – ją pervažiuoja, kas nors įmina į žemę, vis tiek iš šio vaisiaus gali išaugti ąžuolas. Ir mes turime tų ąžuolų – tai mūsų sportininkai.
Pagrindinė mintis, kurią norime ištransliuoti, yra tokia: jeigu tu esi neįgalus arba tokiu tapai, tai nėra pabaiga, tai gali būti kažko naujo pradžia. Tą norime visuomenei parodyti savo sportininkų pavyzdžiais.
Giliuko ženklu visoje Lietuvoje pradėjome žymėti tuos sporto objektus, kurie draugiški negalią turintiems žmonėms. Jie nebūtinai šimtu procentų pritaikyti neįgaliesiems sportuoti, bet šiuose sporto objektuose, jeigu reikia, sudaromos tokios sąlygos. O netrukus turėtų atsirasti mobilioji programėlė „Parateam Lietuva“, joje bus ant Lietuvos žemėlapio giliukais sužymėti šie neįgaliųjų laukiantys sporto objektai.
– Ar daugiau bendrų Lietuvos čempionatų su sveikaisiais būtų vienas pagrindinių naujosios kadencijos jūsų darbų?
– Be abejonės, ši integracija bus tęsiama ir kalbama su tomis sveikųjų sporto šakų federacijomis, kurių stiprių atstovų mes turime. Dėl pandemijos šis procesas šiek tiek sustojo, bet ketiname toliau bendrauti ir su minėta Lietuvos plaukimo, su dziudo, šaudymo, dar keliomis federacijomis. Mūsų bendravimas labai paprastas – praktiškai visi sutinka mus priimti ir nieko čia neįprasta nemato, todėl aš labai džiaugiuosi tokiu sveikųjų sporto federacijų vadovų požiūriu.
Kitas labai svarbus darbas – norime, kad atsirastų kuo daugiau sportuojančių neįgaliųjų. Palyginti su tuo, kiek Lietuvoje yra negalią turinčių žmonių, sportuojančių esama labai mažai. Jei kalbėsime apie tuos, kuriems mes atstovaujame, tai yra akluosius ir turinčius fizinę negalią, tai Lietuvoje tokių žmonių yra apie 280 tūkst., o sportuojančiųjų – maždaug 2 tūkst. Iš jų užsiimančių aukštojo meistriškumo sportu – viso labo 60-70 žmonių.
Todėl sieksime, kad jų atsirastų kuo daugiau. Vienas iš numatytų būdų – važiuoti per visas savivaldybes, kuriose yra sporto mokyklų ar sporto šakų centrų, bendrauti ir kviesti neįgaliuosius į bandomąsias treniruotes. Kalbėtis su treneriais, kokių būtų galimybių jiems dirbti ir su neįgaliaisiais.
Dar vienas šią kadenciją laukiantis darbas – kartu su LTOK ir sporto šakų federacijomis bandyti gerinti sporto sistemą Lietuvoje. O tobulinti tikrai yra ką. Štai pavyzdys. Nors jau balandis, iki šiol valstybės 2021 metų finansavimo nesame gavę. O balandžio 1-ąją baigėsi laikas įvykdyti normatyvus, leidžiantis startuoti Europos čempionate. Į jį pateko trys sportininkai tik dėl to, kad už rėmėjų pinigus išvyko į varžybas Dubajuje ir ten įvykdė normatyvus. Tie, kurie dalyvaus Europos čempionate, dar galės mėginti patekti į Tokijo paralimpines žaidynes. Tai štai mūsų sporto finansavimo sistemą tikrai reikėtų gerinti.
Tas pats pasakytina apie Lietuvos sporto centrą, su kuriuo jau buvome sutarę, kad jame galės rengtis ir neįgalieji, bet vėlesnės reformos, centro funkcijų naikinimas atvedė prie to, kad mes stokojame medicininės pagalbos. Sprendžiant šiuos politinius klausimus reikės įdėti darbo ir rasti sutarimą.
– Šiuo metu vienas didžiausių galvos skausmų – Tokijo paralimpinės žaidynės, iki kurių liko vos keturi mėnesiai. Kokius svarbiausius klausimus dabar tenka spręsti?
– Šiuo metu daugiausia pastangų reikalauja kelionės ir varžybos. Daug maišaties pridaro atšaukiamos ar nukeliamos varžybos, COVID-19 testai: tai vienur tik greitieji tinka, tai kitur jie nebetinka, tai skrenda mūsų paralimpiečiai į atranką, tai ji atšaukiama ir niekur jie nevyksta. Daug niuansų, viskas nuolat keičiasi, todėl dabar svarbiausias mūsų darbas – išvežti sportininkus ten, kur jie galėtų įvykdyti paralimpinių žaidynių normatyvus. O tokia galimybė dar yra iki liepos 1 d.
Tokijo paralimpinės žaidynės vyks rugpjūčio 24-rugsėjo 5 d. Lietuvos rinktinės narių ir kandidatų sąraše yra 33 sportininkai.
Šiuo metu turime septynias garantuotas vietas Tokijuje: tai yra golbolo komanda (šeši žaidėjai) ir maratonininkė Aušra Garunkšnytė. Dar kaip ir garantuota, bet oficialiai nepatvirtinta, kad tikrai galėsime vežti du lengvaatlečius, nors mes tikimės Tokijuje pamatyti 3–4, o įvykdžiusių normatyvus turime 13 lengvaatlečių. Kad ir kaip ten būtų, mūsų tikslas, kad Tokijuje mažiausiai būtų tiek paralimpiečių, kiek jų buvo Rio de Žaneire – 13 sportininkų. Ir visi jie turės galimybių pakovoti dėl medalių.