Daugiau nei du dešimtmečius šalies rankinio rinktinė likdavo už svarbiausių turnyrų borto, kartais atrankose pritrūkdavo vos vieno įvarčio, taško turnyro lentelėse ar paskutinio žingsnio lemiamose kovose.

Naujos galimybės Lietuvos rankiniui atsivėrė padidinus Europos čempionato dalyvių skaičių nuo 16-os iki 24 rinktinių.

Nors paskutiniajame atrankos ciklo mače lietuviai ir nusileido Portugalijos rinktinei 25:30, tačiau palankiai susiklosčius rezultatams kitose arenose lietuviai pirmą kartą nuo 1998-ųjų pateko į Senojo žemyno pirmenybes.

Pasibaigus visoms kovoms kitose Europos čempionato atrankos grupėse paaiškėjo, kad pergalė prieš islandus tapo lemtinga – Lietuva į pirmenybes įšoko kaip viena iš 4 geriausių trečių rinktinių ir 2022 metų sausio 13-30 dienomis Vengrijoje ir Slovakijoje varžysis su kitomis 23 pajėgiausiomis Senojo žemyno nacionalinėmis komandomis.

Pamenu, man pačiam vadovaujant rinktinei Ukrainoje pritrūko vos vieno įvarčio.
Miglius Astrauskas

Savo varžovus Europos čempionate lietuviai sužinos gegužės 6 dieną, kuomet bus ištraukti burtai: 24 rinktinės bus suskirstytos į šešias grupes po 4 komandas.

Kokią rinktinę mato buvę jos vedliai Miglius Astrauskas, Gintaras Savukynas ir Artūras Juškėnas? Kokį jiems įspūdį palieka žaidimas, kokias jie mato nacionalinės komandos silpnąsias vietas, ir kur – rinktinės stiprybės? Ką įmanoma ir ką svarbu nuveikti iki Europos čempionato ir kaip galėtų atrodyti rinktinė greta pajėgiausių Senojo žemyno dalyvių?

Galimybė visai šalies rankinio bendruomenei


Pirmame šio amžiaus dešimtmetyje rinktinei vadovavęs Miglius Astrauskas neabejoja, kad dalyvavimas Europos čempionate suteiks postūmį tiek jaunimui, tiek šalies klubams.

„Pamenu, man pačiam vadovaujant rinktinei Ukrainoje pritrūko vos vieno įvarčio, per žingsnį nuo planetos pirmenybių likdavo Gintaras Savukynas, Artūras Juškėnas taip pat buvo arti tikslo.

Dalyvavimas Europos čempionate turės teigiamą postūmį: tiek sportine prasme, proga kilti į aukštesnį lygį, tiek dėmesiu sporto šakai, klubams, jų rėmimui.

Turėsime visai kitokio lygio pasiruošimą. Paprastai prieš rinktinės rungtynes dažnai žaidėjai savaitgalį žaidžia klubuose, pirmadienį susirenka į stovyklą, antradienį pasitreniruoja, trečiadienį kelionė, o ketvirtadienį rungtynės.

Dabar mažiausiai tris savaites prieš čempionatą nacionalinė komanda galės kokybiškai rengtis pirmenybėms, išbandyti jaunimą, šlifuoti žaidimą“, – teigė dabartinis rankinio federacijos generalinis sekretorius M. Astrauskas.

„Būtų naivu svajoti apie stipriausiųjų 12-uką ar tikėtis, kad pagerinsime 1998-ųjų pasiekimą ir užimsime aukštesnę nei 9-ą vietą. Žingsnis po žingsnio, juolab mūsų komanda nėra veteranų rinktinė, tik Aidenas Malašinskas vyresnis, 35-erių.

Didžioji dalis žaidėjų, tie 1995-1998 gimimo vaikinai, dar tik pakeliui savo karjeros piko link“, – mano M. Astrauskas.

Žiūrėdamas į tarptautinių rungtynių „langus“, federacijos generalinis sekretorius jau po truputį dėlioja rinktinės stovyklų ir galimų kontrolinių turnyrų kalendorių. Pagal jį rinktinė rudenį turės savaitės trukmės stovyklą, vėliau jau – laikas prieš čempionatą, trys savaitės darbo ruošiantis įdomiausiam šalies rinktinės iššūkiui šiame amžiuje.

„Bursime Lietuvos klubuose žaidžiančių rankininkų stovyklas, tokias galimybes turėsime, grūdinsime jaunimą, nes reikia nacionalinei komandai lygiavertės pamainos lyderiams.

Manau, apie medalius kalbėti nederėtų, bet drąsiai galime ir esame verti būti Europos vidutiniokų gretose.
Artūras Juškėnas

Užsienyje žaidžiančių rinktinės žaidėjų sulauksime per tarptautinių varžybų „langus“, jų metu bandysime dalyvauti kontroliniuose turnyruose. Buvo susitarimas su Vokietija draugiškoms rungtynėms, reikės priminti jų atstovams dėl galimybės susitikti Lietuvoje arba svečiuose“, – kalbėjo M. Astrauskas.

Jam neimponuoja čempionato sistema, kuomet 24 rinktinės suskirstomos į 6 grupes po 4 komandas, o į tolimesnį etapą patenka dvi stipriausios ekipos.

„Grupėje vos trejos rungtynės, jei nepapuoli, čempionatas baigtas. Kita vertus, pačių rungtynių svarba milžiniška ir ji ne visada palanki favoritams, kuriems suklupti praktiškai negalima. Štai, prancūzai paskutinėse pirmenybėse po grupių etapo keliavo namo“, – prisiminė M. Astrauskas.

Patikėjo dar Vilniuje


„Geriausios emocijos užplūdo ne sekmadienį, o Vilniuje įveikus islandus. Jau tada aš patikėjau, kad šiemet pavyks tai, ko neturėjome eilę metų“, – teigė A. Juškėnas, rinktinei vadovavęs 2014-2018 metais.

„Sekmadienį išsipildė tai, kas ir turėjo nutikti. Galėjome ir patys Portugalijoje nulemti bilieto į čempionatą likimą, bet tose rungtynėse matėme, kad mūsų lyderiai nebuvo atsigavę po mūšio su islandais. Ačiū dievui, pakako tos pergalės prieš islandus ir esame ten, kur ir turime būti“, – tvirtina Klaipėdos „Dragūno“ strategas.

„Tai didelis postūmis visam šalies rankiniui. Nepelnytai buvome nustumti į visišką užribį. Gal tai sujudins sporto funkcionierius, Švietimo, Mokslo ir Sporto ministeriją, ir bus remiamas ne menamas fizinis aktyvumas, o sportas“, – viliasi A. Juškėnas.

Rankinio specialistą džiugina patikima gynyba. „Tai – visų komandinių sporto šakų pagrindas. Kada turime gynyboje tokius žaidėjus, kaip Luką Simėną, Joną Truchanovičių, Gerdą Babarską, aikštėje daug ką galima nuveikti.

Puolime tikrai yra erdvės kur tobulėti, dar galime greitinti, gerinti žaidimą, geriau realizuoti susikurtas progas. Šios rinktinės potencialas yra labai didelis, juo labiau žaidėjų amžius, gal išskyrus Aideną (Malašinską), yra pats tas, daugelis artėja prie savo karjeros piko“, – teigė A. Juškėnas.

Anot rankinio specialisto, suburtas geras rinktinės žaidėjų branduolys, kažkokių papildomų rezervų staiga neatsiras, o iki čempionato pradžios svarbu kuo daugiau laiko rinktinei praleisti kartu.

„Tų kontrolinių turnyrų ir pasiūlymų dabar tikrai bus. Tiesiog iki šiol trūko to pačio buvimo kartu ir susižaidimo. Svarbu susidėlioti taškus ant „i“ ir žygiuoti pirmyn“, – teigė A. Juškėnas.

Treneris ne kartą anksčiau jau buvo pagalvojęs, ką šalies rinktinė galėtų nuveikti finaliniame Europos čempionate ir kaip ji atrodytų greta pajėgiausių komandų būrio.

„Faktas, svarbūs burtai, sėkmė, jog į grupę nesukristų Europos grandai „žudikai“, su kuriais šiai dienai dar negalėtume kaip lygūs su lygiais kovoti. Manau, apie medalius kalbėti nederėtų, bet drąsiai galime ir esame verti būti Europos vidutiniokų gretose“, – įsitikinęs A. Juškėnas.

Artūras Juškėnas

Nerimą kelia lyderių pamaina


Pačiam G. Savukynui pasirodymas 1998-ųjų Europos čempionate Italijoje atvėrė naujas karjeros galimybes: sėkmingai pirmenybėse pasirodęs rankininkas persikėlė rungtyniauti į Islandiją, kur 1999-aisiais laimėjo visus įmanomus titulus: Čempionų taurę, Islandijos taurę bei lygą.

Baigęs karjerą G. Savukynas jau kaip treneris turėjo ne vieną galimybę atvesti rinktinę į pasaulio čempionatą, tačiau nacionalinei komandai kelią paskutiniame atkrintamųjų varžybų etape užkirto Norvegija (2010), Lenkija (2012), galiausiai Rusija (2014).

Tų arbitrų sprendimų gali būti visokių, bet reikia išlaikyti šaltą galvą, orientuotis į rezultatą, o ne vadovautis emocijomis. Tad reikės mokytis prie ekstremalių sąlygų išlaikyti kokybę.
Gintaras Savukynas

Rinktinei 2010-2014 metais vadovavęs strategas nemato priežasčių, dėl kurių nacionalinė komanda negalėtų konkuruoti, kovoti ir ieškoti taškų Europos pirmenybėse.

– Jūsų manymu, ar akistata su islandais ir parodo tikrąjį rinktinės pajėgumą, atskleidžia komandos stiprybes bei lyderius? Ir kokį įspūdį jums paliko rinktinės vaizdas, žaidimas per pastarajį atrankos ciklą?, – „Delfi.lt“ paklausė Čempionų lygoje nuolat dalyvaujančios Zaporožės „Motor“ stratego G. Savukyno.

– Kaip ir ankstesnėse rinktinėse, vyrai žaidžia su gera emocija, užsivedę, nusiteikę, stengiasi. Gal kažkas, kažkur nepavyksta, bet tas kovos charakteris yra. Malonu žiūrėti.

Kalbant apie mačą su islandais, vėlgi, iš vienerių rungtynių daryti apibendrinančias išvadas nebūtų teisinga. Su Islandija lietuviams daug kas ar didesnė dalis pavyko. Labai gera diena mūsų lyderiams, Aideno gal vienas geriausių karjeros pasirodymų. Ne tik pats primetė, bet ir komandai suvadovavo, sustatė, kas ką turi daryti puolime. Jonas (Truchanovičius) iš savo pusės nerealų darbą gynyboje atliko. Matėsi, kad kažkurį laiką nežaidęs, pasiilgęs rankinio.

Tose rungtynėse tie du vyrai tempė visus iš paskos. Bet nederėtų vertinti tik tų vienerių rungtynių, juk ne kiekviena diena – gimtadienis.

Visai kitoks vaizdas Portugalijoje, abu lyderiai nebuvo panašūs į save, nes, akivaizdu, mače su islandais atidavė aibę jėgų. Tas laiko terminas atsigavimui trumpas, taip pat kelionė į Portugalija jėgų nepridėjo.

Be to, varžovai analizuoja žaidimą, ruošėsi, žinojo mūsų stiprybes. Rinktinei trūksta stabilumo, o tai ateina su patirtimi.

Kitas dalykas, Europos ar pasaulio čempionate vėl kita atmosfera ir sąlygos, tad rinktinei reikia dar daug dirbti. Ta euforija šiandien maloni, bet kartu reikės atlikti gilesnes analizes ir padirbėti rengiantis Senojo žemyno pirmenybėms.

– Kas nutiko rungtynėse Portugalijoje antro kėlinio viduryje, kada šeimininkai atitrūko 5 įvarčiais ir taip nulėmė rungtynių baigtį?

– Manau, kad antrame kėlinyje pasikeitęs portugalų puolimas neturėjo būti staigmena, nes lietuviai analizavo varžovus. Juk „Porto“ klubas Čempionų lygoje dažnai naudoja 7-ių puolėjų taktiką.

Kitas dalykas, keitimai ir pamaina ant suolo. Tai bus svarbu čempionate, nes ten kiekviename mače reikės maksimalių jėgų, neturint kokybiškų keitimų, tie lyderiai neišveš.

Jei giliau analizuojant pačią pabaigą, portugalai liko šviežesni, nes kiekvienai pozicijai turėjo lygiavertį keitimą, turėjo sąlygas iki paskutinių minučių žaisti kokybišką rankinį, o lygių komandų rungtynėse viskas sprendžiasi paskutinėmis minutėmis.

– Kokios Lietuvos rinktinės stiprybės, kas šiuo metu džiugina kalbant apie komandos žaidimą?

– Gynyba ir vartininkai. Šios grandys dirba gerai. Jonas pats labai gerai skaito žaidimą ir atlieka daug darbo, vyrukai šalia, tiek Lukas (Simėnas), tiek Gerdas Babarskas centre dirbo gerai, darė dideles problemas paskutiniams varžovams.

Kalbant apie juos, tai nuolatiniai pagrindinių turnyrų dalyviai. Portugalai iššovė per paskutinius kelerius metus, tai aukšto kalibro komanda, kuri pretenduos į aukštas pozicijas. Mūsų gynyba veikė gerai, sukūrė nepatogias padėtis atakuojant, kai reikėjo, pagelbėjo vartininkai, nuo čia galima atsispirti ir siekti rezultato.

– Kokius įžvelgiate rinktinės rezervus? Kokį įspūdį palieka jaunieji žaidėjai, pavyzdžiui, bene jauniausias rinktinės narys, dvidešimtmetis Mykolas Lapiniauskas arba Portugalijoje 5 įvarčius pelnęs 22-ejų Arminas Stankūnas?

– Šie jauni vaikinai – mūsų ilgalaikė perspektyva. Kalbant apie artimiausią rezervą, tai visų pirma Mindaugas Dumčius. Jo nebuvimas turi įtakos taktiniams sprendimams. Stiprus kairiarankis žaidėjas savo pozicijoje tiek treneriui, tiek žaidėjams aikštėje atveria papildomas galimybes.

Visai kitas reikalas žaisti kairėje su dešiniarankiu, laimei (Žanas Gabrielius) Virbauskas abejose rungtynėse atliko „džokerio“ funkciją, su islandais pelnė svarbius įvarčius. Gytis Šmantauskas toje pozicijoje dar „nepaaugęs“ iki rimtų uždavinių sprendimo, bet jis dar jaunas vaikinas, ateities žaidėjas.

– Jūsų manymu, kokie esminiai namų darbai laukia iki Europos čempionato, ką įmanoma nuveikti per likusius 8 mėnesius iki pirmenybių pradžios?

– Be kontrolinių rungtynių, bendrų stovyklų, svarbi fizinio ir psichologinio pasiruošimo kryptis.

Tie žaidėjai, kurie turi aukščiausio varžybų lygio praktikos, kovoja rimtuose turnyruose, jie pakankamai gerai pasiruošę, turiu omeny Joną, Aideną.

Tie, kurie rungtyniauja pusiau profesionaliose lygose, neturi tiek patirties Europos taurių turnyruose, jiems reikės rimtai padirbėti ir 8 mėnesiai yra geras laikas tą padaryti, pasiekti tą fizinį lygį, kurio reikės čempionate.

Jei atrankoje yra 2-3 dienos poilsio, tai čempionate reikės žaisti kone kiekvieną dieną. Tinkamai nepasiruošus kalnų nenuversi, pirmose rungtynėse kažkas dar pavyks, o toliau bus tik sunkiau.

Psichologija yra svarbus faktorius, apylygėse rungtynėse svarbu išlaikyti savikontrolę, neprisidaryti patiems bėdų, nesąmonių. Rungtynėse su Portugalija mačo gale gautos dvi minutės baudos už nieką, dėl reakcijos į vienokį ar kitokį teisėjo sprendimą. Tų arbitrų sprendimų gali būti visokių, bet reikia išlaikyti šaltą galvą, orientuotis į rezultatą, o ne vadovautis emocijomis. Tad reikės mokytis prie ekstremalių sąlygų išlaikyti kokybę.

Stipriausiųjų gretose prapulti neturėtų


– Kaip šalies rankinio bendruomenė turėtų išnaudoti tą šansą ir dėmesį, kurį gaus pagaliau patekus į Europos čempionatą, jog ateityje tai duotų savų dividendų?

– Beveik ketvirtį amžiaus vis mėginome, bet vis nepavykdavo. Smagu, kad ši komanda pasiekė išsvajotą tikslą.

Tai kartu didžiulė galimybė parodyti, kad rankinis Lietuvoje yra gyvas. Svarbu federacijai tą pergalę parodyti tinkamoje šviesoje. Tai reikšmingas laimėjimas, o Lietuvos rankinio tradicijos turi gilias šaknis, turėjome gražių pergalių.

Bet sporto šaka kažkuriuo laiku buvo pastumta į šoną, rinktinė seriją atrankų nepatekdavo į pagrindinius Europos ar pasaulio čempionatų turnyrus, klubai taip pat neblizgėjo.

Buvo etapas, kada nei vienas nesivaržė tarptautiniuose turnyruose, nors anksčiau Kauno „Granitas“ nuolat dalyvaudavo Čempionų lygos atrankoje. Dabar klubai nesiregistruoja į tarptautinius turnyrus, nes neturi pinigų.

Tai yra ir valstybės sporto politikos reikalas, visgi, juk didžiulė reklama šaliai. Jei klubas varžosi tarptautiniame turnyre, pasiekia pergalių, tai – ir reitingo taškai federacijai, ir reklama valstybei.

– Kaip jūs įsivaizduojate rinktinę pajėgiausių Europos čempionato dalyvių gretose?

– Kad galime žaisti, rinktinė ne kartą yra įrodžiusi. Ne tik šioje atrankoje vyrai parodė, jog gali sėkmingai kovoti prieš Europos elite esančias rinktines. Kai kurias esame įveikę, su kai kuriomis žaidėme kaip lygūs su lygiais.

Nematau priežasčių, dėl kurių iš sportinės pusės Lietuvos rinktinė negalėtų konkuruoti ir ieškoti taškų.

Kita vertus, bus labai sunku, ši karta neturėjo tokio lygio varžybų patirties, tik atskiri rinktinės žaidėjai ragavę Čempionų lygos.

Daugeliui tai bus debiutas tokio rango kovose, tikiuosi, čempionatas nebus paskutinis ir nereikės kito didelio turnyro laukti vėl dvidešimt metų.

Turėsime būti pasiruošę, jog rungtynių eigoje ne mes būsime laikomi rungtynių favoritais ir kartais teisėjų sprendimai bus priimti ne mūsų naudai.

Neturiu jokių dvejonių, jog galime kovoti, svarbu prisiminti, kad esame įveikę islandus, norvegus, priešinomės prancūzams, svarbu žengti į aikštę drąsiai bei siekti taškų, o ne tik nuvažiuoti, apsidairyti ir grįžti pasitenkinant tik faktu, jog buvome patekę.

Gintaras Savukynas (Foto: "Motor")

Burtai – ketvirtadienį, rinktinė – ketvirtajame pagal pajėgumą krepšelyje


Lietuvos rinktinė savo varžoves Europos pirmenybėse sužinos jau gegužės 6 dieną, kai Budapešte bus ištraukti burtai. Būtent Vengrijos sostinėje sausio 30 dieną vyks ir čempionato finalas, o pirmenybių startuos sausio 13 dieną.

Visos dalyvės pagal reitingo taškus buvo suskirstytos į pajėgumo krepšelius, pagal kuriuos bus traukiami burtai. Lietuvos rinktinė atsidūrė ketvirtajame pagal pajėgumą krepšelyje.

I-asis: Ispanija, Kroatija, Norvegija, Slovėnija, Vokietija, Portugalija;

II-asis: Švedija, Vengrija, Rusija, Danija, Serbija, Austrija;

III-asis: Slovakija, Baltarusija, Islandija, Čekija, Prancūzija, Šiaurės Makedonija;

IV-asis: Olandija, Juodkalnija, Ukraina, Lenkija, Bosnija ir Hercegovina, Lietuva.

Čempionato pirmojo etapo kovos vyks Šegede, Budapešte, Debrecene, Košicėje ir Bratislavoje. Burtų traukimo ceremoniją tiesiogiai bus galima stebėti EHFTV.