Bokso pasaulyje labiausiai vertinamame „BoxRec“ reitinge tarp 20 stipriausių pasaulio pusvidutinio (iki 67 kg) svorio kategorijos boksininkų nėra nė vieno kito, turinčio tokį trumpą dosjė.

Kopiant ant 15-o laiptelio, kurį užima dabar, E. Stanioniui pakako 13 kovų profesionalų ringe.

Visas jas laimėjęs (9 – nokautais) lietuvis demonstruoja didžiausią pagreitį.

Jam – 26-eri, ir tarp savo svorio kategorijos elito E. Stanionis yra vienas jauniausių. Regis, priešakyje laukia ilgas ir daug žadantis kelias.

Bet pagyrų dėl savo technikos dažnai sulaukiantis 173 cm ūgio boksininkas neketina švaistyti laiko.

Boksas nėra toks jau malonus sportas. Kartais pagalvoju, kad man ima trūkti motyvacijos. Ypač kai būnu vienas ilgose stovyklose.
Eimantas Stanionis

2015-aisiais tapęs Europos čempionu, po metų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse E. Stanionis iškrito ketvirtfinalyje, po kurio garsiai keiksnojo „papirktus teisėjus“.

O 2017-aisiais pasekė vyresnio kolegos E. Kavaliausko pėdomis ir paliko mėgėjų boksą.

Vėliau sekė nuolatiniai skrydžiai į Kaliforniją ir ją laikinai pakeitusį Teksasą bei pasiruošimas kovoms, kurių tvarkaraštį rikiuoja virtinei įžymybių praeityje atstovavęs bokso veteranas iš Niujorko Shelly Finkelis.

Balandžio viduryje į tėvynę iš JAV E. Stanionis parsivežė 13-ąją ir iki šiol skambiausią profesionalo karjeros pergalę. Teisėjų sprendimu įveiktas buvo penkeriais metais vyresnis Puerto Riko atstovas Thomasas Dulorme, 2015-aisiais galynėjęsis dėl WBO pasaulio čempiono diržo su JAV žvaigžde Terence'u Crawfordu.

Nors namo susiruošė iš karto po kovos, parskridus vizualiai nebuvo matyti ryškesnių žymių, jog boksininkas ką tik pirmą kartą gyvenime kumščiavosi ištisus 12 raundų.

Eimantas Stanionis

Vis dėlto ilgas mūšis ringe nepraėjo be pėdsakų – Kaune E. Stanioniui teko ne kartą lankytis pas gydytojus aiškinantis, kas nutiko jo dešinei rankai.

Bet kita kova planuojama tik liepos viduryje, tad laiko pailsėti ir išsilaižyti žaizdas lietuvis turi. O taip pat – įvertinti įgytą patirtį, kuri pačiam E. Stanioniui atrodo neįkainojama.

„Varžovas buvo daug labiau patyręs už mane, praeityje jau kovojęs 12 raundų, susitikęs su stipriais priešininkais. Ir kai kuriuos iš jų nugalėjęs. Tad tikrai galiu pasakyti, kad tai buvo pati sunkiausia kova mano karjeroje. Po jos daug supratau apie šį sportą“, – teigė vienas iš dviejų tarptautiniuose vandenyse giliai nardančių Lietuvos bokso profesionalų.

– Ką būtent įsisąmoninote po ilgiausios gyvenimo kovos?Delfi paklausė E. Stanionio

– Sužinojau, kad 12 raundų reikia labai daug ištvermės. Išėjęs į ringą lieki vienas – niekas tavęs ten nepridengs, minutės pertraukėlės nepaprašysi. Kelio atgal nebėra, turi kovoti kaip gladiatorius iki galo, nežinodamas, kas nutiks.

Be to, antrą kartą gyvenime boksavausi su mažesnėmis – 8 uncijų – pirštinėmis, ir skirtumas tikrai buvo pastebimas. Smūgius jaučiau tiek aš, tiek varžovas.

Prieš kovą pats save labai apkroviau mintimis, galvojau, kad dabar pamatysiu, iš ko esu sutvertas. Šiai kovai rengiausi ilgai, buvau persitreniravęs, pavargęs, todėl pasiruošimo pabaigoje specialiai treniravausi lengviau, kad atsigaučiau. Bet kartu liko abejonių, ar neturėjau sportuoti vienodai intensyviai.

Per pusmetį man tai buvo jau trečia kova, trūko poilsio, todėl įprastas alkis buvo dingęs. Bet kažkaip nusiteikiau. Žinojau, kokios aplinkybės, kas gali nutikti. Esu realistas, suprantu, kad galiu ir aš pralaimėti, galiu būti nokautuotas.

– Socialiniame tinkle rašėte, jog ringe šįkart buvo tik 60 proc. įprasto E. Stanionio. Kas nusinešė likusius 40 procentų?

– Trauma. Pirmame raunde po vieno smūgio supratau, kad nebeturiu dešinės rankos. Skaudėjo labai stipriai, mintyse pagalvojau: va dabar tai bus... Kartais mušdavau visiškai kitokiomis trajektorijomis nei įprastai – silpnai, nepatogiai. O septintame raunde susižeidžiau ir kairę ranką.

Realiai kovos pabaigoje nebegalėjau normaliai valdyti abiejų rankų, skaudėjo stipriai. Todėl ir sakau, kad ši kova parodė, iš kokio molio esu drėbtas. Šiaip taip ištraukiau iki pabaigos.

Dešinės man labai trūko, jei ne trauma, aš tikrai būčiau laimėjęs nokautu. Šimtu procentų. Jaučiau, kada varžovas pavargo, o pats dar turėjau daug kvapo. Bet šįkart nepavyko parodyti savęs – įprastai aš boksuojuosi kitaip. Gaila, nes turėjau tikrai gerą platformą pasirodyti. Na, bet padariau, ką galėjau – vis tiek viena ranka įveikiau labai stiprų oponentą. Dėl to didžiuojuosi savimi.

– Kuo lieka kliautis, kai pačioje dvikovos pradžioje iš ginklų arsenalo iškrenta smūgiai stipriąja ranka – ištverme, taktika?

– Tik psichologija ir valia. Ne kiekvienam tai duota, ne kiekvienas turi kovotojo širdį ir gali eiti iki galo nepaisydamas nieko, nebijodamas, kad gali būti nokautuotas, gali dar stipriau susižeisti. Manau, kad mes turime kartais pereiti tokius sudėtingus iššūkius.

Žmonės prieš kovą nežino, kokia yra reali boksininkų būklė, apie tai nekalbama. Nors kartais sportininkas dar prieš kovos pradžią būna traumuotas. Paprastai mes to negalime atskleisti, nes padedame parašą, kad atsakome už savo sveikatą. Ir dabar visko jums negaliu sakyti, pasakoti, kokių sunkumų turėjau pasiruošimo metu ir panašiai.

Kai kurie tokioje situacijoje atšaukia savo kovas, kai kurie – ne. Čia „žaidžia“ finansai. Nuolatinių pajamų mes negauname, uždirbame honorarus už kovas. Todėl kartais rizikuojame, kad galėtume pragyventi.

– Ar pastaroji trauma gali būti susijusi su ankstesne, kai prieš dvejus metus buvo plyšę dešinės rankos raiščiai?

– Ne, tą traumą jau išsigydžiau. Po operacijos tam tikrų simptomų liko, bet jie sportuoti netrukdo, viską galiu daryti. O čia – visiškai nesusijusi trauma. Dar aiškinamės, kas vyksta, nes atrodo, kad tai gali būti kažkas sudėtingo. Pasitikiu savo gydytojais Kaune – Daliumi Barkausku, Rolandu Kesminu, Tomu Linksmuoliu. Jie man visada padeda ir mane prižiūri.

– Ar neapmaudu, kad svarbiausia karjeros kova Konektikuto valstijoje esančiame Ankasvilyje vyko tuščioje salėje?

– Kai yra publika, visada smagiau. Žmonės nori pamatyti kraujo, nori aktyvesnių veiksmų, ir tai užveda. O kitiems žiūrovai kaip tik maišo. Man iš esmės nėra didelio skirtumo. Mane gali bet kur įmesti – galiu ir kieme, ir arenoje kovoti.

Šįkart jaučiau nerealų tėvynainių palaikymą, kadangi pirmą sykį mano kova buvo transliuota tiesiogiai Lietuvoje. Laikas, žinoma, nebuvo pats geriausias, bet daug kas kėlėsi naktį ir ją stebėjo. Malonu.

– Kaip keitėte savo pasiruošimą prieš pirmą 12 raundų kovą gyvenime?

– Tai tikrai daug ką keičia. Reikia tiksliai įvertinti savo ištvermę, skaičiuoti smūgius, jėgas. Taip, pati kova – sunki, bet dar žiauresnės prieš ją vykstančios treniruotės, svorio metimas. Kartais sparingas ruošiantis varžyboms būna net sunkesnis nei jos pačios.

Ruošdamasis 12 raundų dvikovai, treniruotėje kovoju su trimis arba keturiais boksininkais, kurie keičiasi kas kelis raundus. Aš vargstu visą laiką, o prieš mane stoja vis naujas sparingo partneris. Tikrai sudėtinga, bet po viso to įdėto darbo iškopęs į ringą gali mėgautis kova. Vis dėlto svarbiausia – pasiruošti psichologiškai. Mat daug kas išsigąsta visų tų šviesų, arenų erdvių.

– O ar reikia psichologinio pasiruošimo 10 uncijų pirštines pakeičiant į šiek tiek mažesnes?

– Taip, turi būti atsargesnis, labiau pasverti riziką. Atrodo, tos 2 uncijos – labai mažai. Bet skirtumas – didžiulis. Kita vertus, jei gerai smūgiuoji, tiksliai pataikęs gali nokautuoti bet ką ir su 8 uncijų, ir su 10 uncijų pirštinėmis. Pastarosios – irgi pakankamai mažos, kumštis suspaudžiamas tvirtai.

– Šįkart kartu su jumis tame pačiame Los Andželo klube treniravosi UFC žvaigždė Tony Fergusonas. Tik prasilenkdavote salėje, o gal ir daugiau pabendravote?

– Kelias treniruotes sportavome kartu, salėje buvome tik dviese. Man buvo labai įdomu su juo išsikalbėti, nes esu tikras kovinio sporto mylėtojas – žiūriu ir boksą, ir MMA kovas, viskuo domiuosi. Tai pamatęs, jis daug papasakojo apie UFC, padiskutavome apie treniruotes, svorio metimą, discipliną. Dar pavaišino savo „protingu“ gėrimu (T. Fergusonas JAV reklamuoja savo vardo proteino kokteilius metantiems svorį – Delfi). Labai malonus žmogus. Kartu treniravosi ir Georgesas St-Pierre'as – tikra mišrių kovos menų legenda. Taip pat pasikalbėjome, su juo mačiausi jau ne pirmą kartą. Išties išsilavinęs, protingas žmogus.

– Tiek T. Fergusonas, tiek G. St-Pierre'as – gerokai vyresni. Kokį protingą patarimą iš jų gavote?

– Kad man realiai jokio patarimo ir nereikėjo (šypsosi – Delfi). Ir šiaip esu labai disciplinuotas, žinau, ką darau ir ko siekiu. Patirties aš nuolat semiuosi iš visų įmanomų šaltinių, pasižiūriu kitų kovotojų interviu.

– Jums dabar – 26-eri, „BoxRec“ reitinge užimate 15-ą vietą savo svorio kategorijoje, jūsų dosjė – 13 kovų ir 13 pergalių. Ar dabartinį karjeros tašką pasiekėte taip greitai, kaip tikėjotės, ar atėjo laikas pakeisti anglakalbėje pasaulio dalyje jums lipintą „prospect“ – perspektyvaus talento – etiketę?

– Ją jau pakeitė. Daugiau nebesu laikomas „prospect“, jau esu „contender“ (pretendentas į čempiono diržą – Delfi). Džiugu, kad taip pakilau „BoxRec“ reitinge. Ten nerasite nė vieno kito, po 13 kovų užimančio tokią aukštą vietą. Bet mane įvertino ne už gražias akis, kovojau su stipriais priešininkais.

Taip, buvo ir traumų, operacija. Po jos vadybininkas buvo nusprendęs, kad turėčiau grįžti į ringą palengva, siūlė ne pačius pajėgiausius varžovus. Bet aš visada jį spaudžiau, sakiau, kad lengvų kovų nenoriu, nes treniruojuosi maksimaliai. Maža naudos, jei nokautuoji varžovą pirmą minutę – taip patirties nesurinksi.

Pamenu septintą savo kovą su gruzinu Levanu Ghvamičava 2018-aisiais. Iš vadybinės pusės man buvo anksti stoti prieš tokį priešininką – niekas nenorėjo su juo kovoti, nes jis turėjo daug patirties. Bet aš niekada nepasakysiu „ne“ sunkiai kovai.

Noriu save išbandyti, pasižiūrėti, kaip esu pasiruošęs. Nebijau pralaimėti – net galvoju, kad nesėkmė man būtų naudinga, pridėtų motyvacijos, alkio, leistų pakilti dar aukščiau. Mano užduotis – atiduoti visas jėgas, pasirūpinti, kad žiūrovai būtų patenkinti, nenuobodžiautų. Mano stilius tikrai nėra nuobodus, JAV publika jį mėgsta, televizijos – taip pat. Noriu padovanoti ir jiems, ir mūsų šalies auditorijai gražių kovų, o kas jas laimės – jokio skirtumo.

Eimantas Stanionis
Foto: Vida Press

– Bet ar tęsiantis pergalių serijai kartu neauga nerimas dėl galimos dėmelės dosjė – juk kaskart vis daugiau turite ką prarasti?

– Ne, aš visiškai nebijau pralaimėjimo. Jeigu varžovas tą dieną bus už mane geresnis, visiškai dėl to nesinervinsiu. Mėgėjų bokse mane labai daug kartų nuteisėjavo – tuomet būdavo labai skaudu. Bet jei pralaimėjimas – sąžiningas, nematau priežasčių graužtis.

Profesionalų bokse yra daugiau raundų, pirštinės – mažesnės, todėl savo likimą laikau savo rankose: bet kada galiu nokautuoti priešininką, ir nebereikės jokių teisėjų. Nežinia, ką jie ten savo užrašų knygutėse žymysi, todėl verčiau jais nepasikliauti.

Bet gyvenime visada ateina ir prastesnis momentas. Svarbiausia, kaip iš tos nesėkmės pakyli. Nereikia pasiduoti, palūžti. Nesėkmė turi būti spyris, paskatinantis eiti pirmyn ir dar labiau stengtis.

Reikia turėti ir kantrybės. Aišku, pralaimėjęs krisi reitinge, reikės papildomų kovų, kad susigrąžintumei pozicijas. Vadybininkas gali kišti po tankais, bet manęs taip lengvai nepakiši – aš sunkiai dirbu, prieš mane tikrai nebus lengva laimėti.

– Turbūt daug kantrybės reikėjo praėjusiais metais, kai per pandemiją po kelis kartus keitėsi ir varžovas, ir numatyta kovos data. Tada sakėte, jog turėsite rimtai pasikalbėti su savo vadybininku. Ar buvo toks pokalbis?

– Buvo, ir labai rimtas. Aišku, džiaugiuosi, kad per pandemiją gavau dvi progas lipti į ringą, bet tikrai buvo sudėtinga. Kovai su Justinu DeLoachu ruošiausi maksimaliai, atidaviau visas jėgas. Manau, niekad nebuvau tokios geros sportinės formos kaip prieš šią dvikovą.

Tikėjausi po jos grįžti namo, pailsėti, bet mane įkalbėjo likti JAV. Buvo sprogęs ausies būgnelis, susirgau, važiavau į ligoninę, gėriau antibiotikus. Tuomet pradėjo keisti varžovus, datas, o man juk reikia svorį mesti. Išėjo toks balaganas, niekas nebeaišku. Galvojau, kad manęs tai neturi palaužti, reikia iškentėti ir paskui pasikalbėti su vadybininku.

Tvarkingai pasišnekėjome, išsakiau, ko aš norėčiau, kokia mano nuomonė. Radome bendrą sprendimą, ir viskas susitvarkė.

Jaučiu, kad požiūris į mane jau pasikeitė. Mūsų organizacijoje buvo pajėgių amerikiečių, anglų, iš kurių tikėjosi padaryti žvaigždes. Bet jie pralaimėjo, o aš buvau tas tylusis, kuris daug dirbo ir pamažu išsikovojo savo vietą. Dabar iš mūsų organizacijos aš ir esu aukščiausiai reitinguojamas. Manau, visus lūkesčius pateisinau, galbūt ir viršijau. Dabar jau aš galiu pasakyti, ko noriu. Bet neišsišoksiu, nieko nesakysiu. Esu ramus, žinau savo vertę ir savo kelią.

Kaip pasireiškia tas įgytas autoritetas? Anksčiau man sakydavo, kad reikia daugiau būti JAV, ruoštis po tris mėnesius. Nors ten aš neturiu nei draudimo, nei medicininės priežiūros. Ir traumos kartais prasideda nuo to, kad negaunu masažų, nebūnu laiku apžiūrimas. Juk sportas sveikas tik tada, kai juo užsiimama savo malonumui. Sportuoti tokiais krūviais, kaip tai darome mes, tikrai nėra sveika.

Eimantas Stanionis (dešinėje)
Foto: Facebook

– Kaip atrodo jūsų sezonas: didžioji dalis pasirengimo kovoms atliekama Los Andžele, o didžioji dalis likusio laiko prabėga Kaune?

– Žmonės kažkodėl klaidingai įsivaizduoja, kad aš gyvenu JAV ir tik kartais užsuku į Lietuvą. Iš tiesų yra atvirkščiai. Štai ir dabar prieš kitą savo kovą tik mėnesiui nuvyksiu į Ameriką, kur galima rasti daugiau sparingo partnerių. O šiaip mano treneris yra ir visada buvo Vidas Bružas.

Jis man labai padeda, surašo bendro fizinio pasirengimo programą, treniruoja, tobulina techniką. Sparingą atlieku ir Lietuvoje – visa šalies rinktinė kartais mane paspaudžia (šypsosi – Delfi).

O į JAV vykstu užbaigti pasirengimo. Ten mano treneris yra filipinietis Marvinas Somodio. Bet ir būdamas kitoje Atlanto pusėje palaikau ryšį su V. Bružu. Neabejoju jo žiniomis: viskas, ką jis man yra pataręs, pasiteisino.

Vidas Bružas
Foto: LBF

– Pradėjęs profesionalo karjerą prieš ketverius metus skundėtės gyvenimu JAV – jis iki šiol jūsų nežavi?

– Anksčiau kategoriškai atsisakydavau, jei kas siūlydavo nuolat ten apsigyventi. Ir dabar nenorėčiau. Man asmeniškai ten nepatinka, Europa labiau prie širdies.

Sava šalis yra sava šalis, o ten – viskas kitaip, yra keistų žmonių. Kažkaip prie jų nepritampu. Aišku, kiekvienam skirtingai. Negaliu kalbėti apie visą Ameriką, gyvenau tik Los Andžele ir Teksase, kituose miestuose lankiausi trumpai.

– Grįžtant prie pandemijos, ar ji finansiškai pakeitė profesionalių boksininkų gyvenimą?

– Aš turiu sutartį, ten surašytos visos sumos. Galbūt, jei arenose būtų žiūrovų, honorarus šiek tiek pakeltų, nežinau... Laukiu, kol dabartinis kontraktas baigs galioti, ir tuomet jau galėsiu dėlioti savo sąlygas.

Lietuva – maža šalis, turėjome vos kelis profesionalius boksininkus, kurie galėtų papasakoti, kaip sudaromos tokios sutartys. Buvau jaunas, nieko nežinojau, padėjau parašą ir dabar jau yra, kaip yra. Kovoju už tiek, kiek ten parašyta. Liko paskutiniai sutarties metai, ir galėsiu persiderėti iš naujo, jau žinodamas, kiek realiai boksininkai uždirba. Patikėkite, lyginant su kitais tokiame lygyje, aš gaunu labai mažą dalį. Gerai bent tai, kad Lietuvoje turiu asmeninį rėmėją – „Sportland“.

– Kaip manote, kiek toli dar jūsų svajonė kautis dėl pasaulio čempiono diržo?

– Svajonė – jau čia pat. Dabar siekiu pirmos vietos WBA reitinge (praėjusį mėnesį, dar prieš kovą su Th. Dulorme, E. Stanionis buvo klasifikuojamas dešimtas – Delfi), kuri leistų kovoti dėl čempiono diržo.

Bet čia yra tam tikro neapibrėžtumo – WBA turi net tris mano svorio pasaulio čempionus. Dėl to man ir patinka UFC – ten tokios painiavos nėra, čempionas yra čempionas. Aišku, bokse konkurencija didesnė, bet manau, kad didžiosioms organizacijoms vis tiek nederėtų dalinti po kelis čempiono diržus vienoje svorio kategorijoje.

Tiksliai nežinau ir to, kaip sudaromas reitingas – kiek pasakojo, ten vyksta visokie politiniai žaidimai. Be to, reikia turėti vardą Amerikoje, kad pritrauktumei žiūrovų, televizijų dėmesio. Galvojant realiai, šiemet norėčiau kautis dar du kartus, įgauti dar šiek tiek patirties, dar papildomai padirbėti ruošiantis 12 raundų kovoms.

12 raundų kovojama tik dėl pasaulio čempiono diržo. Mus su Th. Dulorme realiai ir ruošė titulinei kovai, norėjo pasižiūrėti, kaip mes atrodome tokiame formate.

Manau, kad mane nuo titulinės kovos skiria dar trys, galbūt keturios ar penkios dvikovos. Patirties dar reikia, kaip profesionalas esu dar jaunas. Savo piko kol kas nepasiekiau, manau, tai nutiks sulaukus 29-30 metų. Nors ir dabar jaučiuosi gerai, nebesu „žalias“ kaip prieš trejus metus, galėčiau kovoti dėl čempiono diržo. Manau, galėčiau ir laimėti – bent jau prieš kai kuriuos čempionus.

Egidijus Kavaliauskas

– Kaip jūs žiūrite į faktą, kad tarptautiniuose profesionalaus bokso vandenyse plaukioja tik du lietuviai, ir abu – toje pačioje svorio kategorijoje?

– Su E. Kavaliausku kovojome vienoje svorio kategorijoje dar mėgėjų ringe. Jis – vyresnis, kai išėjo į profesionalų boksą, aš perėmiau estafetę. Atsimenu, kaip vienoje treniruotėje pasakiau Egidijui, kad jam perėjus pas profesionalus išlaikysiu Kaune Lietuvos čempiono titulą. Taip ir nutiko (šypsosi – Delfi). Dėl Egidijaus ir manęs kauniečiai toje svorio kategorijoje karaliavo gal dešimt metų.

Man nėra svarbu, kad mes konkuruojame vienoje kategorijoje. Tiesiog smagu, kad Lietuva tarptautinėje arenoje turi du neblogus boksininkus. Anksčiau taip niekada nebuvo.

– Jūsų tarpusavio akistata būtų svajonių kova Lietuvoje. Bet ar yra bent minimali tikimybė, jog ji kada nors įvyks, turint omenyje, kad globalią auditoriją dviejų lietuvių grumtynėmis vargiai sudominsi?

– Manau, kad ne. Lietuvoje – taip, turbūt susirinktų pilna arena. Bet užsienyje – kažin, bent jau JAV – be šansų. Tuo labiau, kad kovojame skirtingose organizacijose, turime skirtingus kontraktus. Neįsivaizduoju, kas turėtų įvykti, kad tai taptų realybe. Duočiau gal vieną procentą tikimybės.

– Ar jums pusvidutinio svorio kategorija vis dar yra visiškai patogi, neturite planų pereiti į aukštesnę?

– Jeigu pavyktų, tarkime, kitais metais susikauti dėl čempiono diržo, jeigu jį iškovočiau, manau, kad iškart pereičiau į kitą svorio kategoriją. Visi taip daro, ir aš norėčiau.

Kiek dabar reikia numesti svorio prieš kovą? Nenoriu gąsdinti žmonių, gal ir nepatikėtų (juokiasi – Delfi). Galiu pasakyti tiek, kad po svėrimų kitą dieną sveriu 7-8 kg daugiau. Galima ir nualpti? Tikrai taip, bet man niekada nebuvo nieko panašaus.

Aš labai domiuosi mityba, svorio metimu, aiškinuosi, kaip padaryti tai saugiausiai. Diskutavau su daugeliu kovotojų, pirkau knygas, investavau į save, kad sukaupčiau žinių ir padaryčiau viską kaip įmanoma geriau. Aš turiu užrašų knygutes, kur iki detalių sukonspektavau kiekvieną svorio metimą – kiek kurią dieną svėriau, kiek gėriau vandens, ką valgiau. Tai tikrai nėra labai sveikas būdas, ir ne kiekvienam tai pavyktų padaryti, įveikti tas kančias. Disciplina šioje vietoje yra esminis dalykas, viską gali sugadinti viena vienintelė diena.

Eimantas Stanionis
Foto: Vida Press

– Kitą savo kovą planuojate liepą. Kaip tuomet būtų buvę su olimpinės atrankos turnyru Paryžiuje, kuris turėjo vykti birželį, bet buvo atšauktas – ar šimtu procentų ketinote jame dalyvauti?

– Negaliu tvirtinti, kad šimtu procentų, nes būčiau turėjęs apie tai kalbėtis su savo vadybininku. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad be galo noriu atstovauti savo šaliai – tai yra pats smagiausias dalykas man, mano šeimai, seneliams. Profesionalų bokse nesulaukiu tiek dėmesio, kiek jo būna olimpinėse žaidynėse, kai susivienija visas miestas, visa šalis.

Tikrai būčiau spaudęs savo vadybininką, manau, jau ir esu tokioje padėtyje, kai galiu tai daryti. Nebent atsirastų kažkokia ypatinga kova dėl diržo ir labai „susipjautų“ datos. Aš net karjerą noriu užbaigti olimpiadoje – 2024 metais Paryžiuje. Toks yra mano tikslas, atiduočiau viską, kad bent į tas žaidynes patekčiau.

– Ar grįžęs į Lietuvą jau domėjotės, kiek dar realūs paskutiniai desperatiški mėginimai įkalbėti olimpinio bokso turnyro organizatorius pakeisti savo sprendimą ir permąstyti atrankos principus?

– Mano asmenine nuomone, tikimybė ne didesnė nei 5 procentai. Dar bandysime rašyti laišką, ir Lietuvos federacija įdėjo labai daug darbo, apjungė kitas šalis ir parašė daug raštų. Nauja sistema – sugalvota savavališkai, negalima keisti žaidimo taisyklių, kai žaidynės – ant nosies. Deja, mėgėjų bokse aiškios pasaulinės struktūros taip pat stinga, yra daug chaoso.

Eimantas Stanionis (dešinėje)
Foto: Vida Press

– Be tautiečių užnugario per olimpines žaidynes, ar yra kitų dalykų iš mėgėjų bokso, kurių pasiilgstate?

– Galbūt komandinių stovyklų. Dabar aš stovyklauju visiškai vienas. Draugų ten neturiu, su bet kuo bendrauti irgi nelabai noriu. Esu užsidaręs tarp salės ir namų. Ta vienatvė irgi gali pražudyti. Man patinka bendrauti, nostalgiškai prisimenu, kaip važiuodavau į čempionatus su rinktine, 8 ar 10 žmonių būriu. To labai pasiilgstu.

– Pabaigai, kaip subrendo mintis dėti tašką karjeroje būtent Paryžiaus olimpiadoje, kai minėsite vos 30-ą gimtadienį?

– Boksas nėra toks jau malonus sportas. Kartais pagalvoju, kad man ima trūkti motyvacijos. Ypač kai būnu vienas tose ilgose stovyklose. Gal jei kartu galėtų vykti mano draugė, atrodytų kitaip, gal sportuočiau ilgiau. Bet dabar galvoju, kad boksuotis iki 30 metų yra gana.

Aišku, laiko dar daug, tačiau gyvenime yra ir kitų užduočių, kurias reikia atlikti. Laikas parodys, bet kol kas aš galvoju šitaip.