Lietuvos sportininkas finišavo per 11 val. 14 min. 55 sek. ir pasiekė naują pasaulio 100 mylių bėgimo rekordą.

Per tiek laiko jis buvo nubėgęs 160,934 km (4:12 min./km tempu). Po to jis dar 45 min pratęsė bėgimą ir pasiekė naują 12 valandų bėgimo planetos rekordą – 105,825 mylios arba 170,309 km (4:16 min./km tempas).

Ankstesni 100 mylių bėgimo ir 12 val. bėgimo planetos rekordai priklausė amerikiečiui Zachui Bitteriui (11 val. 19 min. ir 168,66 km).

„Centurion Running Track“ bėgime varžėsi tik sportininkai, įvykdę atitinkamus reikalavimus. Antras 100 mylių bėgime finišavo britas Markas Innocentis (12 val. 34 min. 52 sek.).

Žinoma, sunkiausia paskutiniais kilometrais, kai atrodo, jog nebėra jėgų, tuo metu ir emociškai labai sunku, atrodo, kad laikas sustoja, o bėgti reikia. Bet tokiais momentais žinai, kad viskas tuoj pasibags ir tereikia dar truputį pakentėti.
Aleksandras Sorokinas

„Tikslas buvo bent sekunde pagerinti planetos rekordą. Ar daug yra 4 minutės tokiame nuotolyje? Gyvenimas parodys, ar tai aukštai iškelta kartelė norintiems ateityje sumušti mano pasiektą naują planetos rekordą“, – šypsojosi A. Sorokinas, kuris Rygos oro uoste laukdamas lėktuvo į Vilnių pasidalino mintimis apie išskirtinį savo pasiekimą.

– 100 mylių rekordas pagerintas kiek daugiau nei 4 min., panašu, būtent ir taikėtės į tokį rezultatą?

– Aš labai patenkintas šiuo pasiekimu. Iš tiesų neplanavau bėgti 12-os valandų, bet įveikus šimtą mylių, organizatoriai pasiūlė tęsti savo pasirodymą 45-ioms minutėms ir taip pasiekti dar vieną rekordą.

Pagrindinė užduotis varžybose – naujas 100 mylių rekordas. Juos įveikus buvo pakankamai laiko dar įveikti kiek daugiau nei 8 kilometrus per 45 minutes, būtent tiek trūko iki antrojo rekordo.

Paskaičiavau, kad juos įveiksiu per likusį laiką ir bėgau toliau.

– Iš kur sėmėtės jėgų likusiems papildomiems kilometrams? Juk tokiu tempu įveikus daugiau nei 160 km (100 mylių) turėjote kristi iš fizinio ir psichologinio nuovargio.

– Pasiekus pagrindinį tikslą pakilo nuotaika, atsirado jėgų. Žinoma, greitis krito, bet jo pakako siekiant pagerinti ir 12-os val. bėgimo rekordą.

Varžybos yra varžybos, jos baigiasi ir tai praeitis, reikia žiūrėti į priekį. Tų startų dar bus, vadinasi, bus ir tikslų. Euforija dings ir galvoje kils naujų minčių.
Aleksandras Sorokinas

– Kaip klostėsi varžybos?

– Startas duotas 6-ą ryte, buvo pakankamai šaltoka, vos 4 laipsniai šilumos, teko bėgti su striuke. Įdienojus išlindo saulė, sušilo iki 12-14 laipsnių, vyravo tikrai palankus oras varžyboms, bėgau su trumpa apranga.

Pati pradžia buvo labai gera, savijauta puiki. Buvo tokių minimalių krizių, bet pavyko išlaikyti stabilų tempą, aišku, jis kiek krito paskutiniais kilometrais.

Dėl pirmojo rekordo nebuvau tikras praktiškai iki pat paskutinės bėgimo valandos, nes nuo jo mane skyrė minutės. Nebuvau tikras, ar pavyks išlaikyti tempą. Bet likus keliolikai kilometrų iki finišo jau kirbėjo mintis, kad viskas bus gerai.

Kalbant apie sąlygas, bėgome ratais 400 m stadione, bėgimo kryptis keitė kas keturias valandas, nuolat posūkiai, reikėjo stebėti kūną, kad nepatirčiau traumos. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Žinoma, sunkiausia paskutiniais kilometrais, kai atrodo, jog nebėra jėgų, tuo metu ir emociškai labai sunku, atrodo, kad laikas sustoja, o bėgti reikia. Bet tokiais momentais žinai, kad viskas tuoj pasibags ir tereikia dar truputį pakentėti.

Po finišo užplūdo emocijos, tai suteikė papildomų jėgų. Grįžau į namus, kuriuose buvau apsistojęs, pavalgiau ir kritau į lovą.

Šiaip maloniai stebino sveikinimų gausa socialiniuose tinkluose, sulaukiau žinučių iš viso pasaulio, smagu, jog šis rezultatas neliko nepastebėtas.

– Mintys apie tokį rezultatą brandintos turbūt gerokai prieš varžybas, kaip sekėsi ruoštis šiam startui?

– Pandemija man labai padėjo: nedirbau, turėjau laiko bėgimui, treniruotėms. Pavyko pagerinti sportinę formą. Visur po truputį patobulėjau, tiek ištvermės, tiek greičio klausimu. Mažiausiai dėmesio skyriau psichologijai.

– Artimiausią konkurentą lenkėte daugiau nei 1 val. 20 min. Visas varžybas nuolat bėgote vienas, o gal kas lipo ant kulnų pirmoje distancijos pusėje?

– Vienas sportininkas bėgo panašiu tempu, bet maždaug po 100 kilometrų jis sustojo. Vienu momentu mes netgi kooperavomės, bėgome kartu, tą leidžia taisyklės, jei sportininkai vienas nuo kito neatsilieka ratu.

Vėliau jis, matyt, pavargo, neatlaikė tempo.

– Paprastai į varžybas jus lydi ir labai padeda brolis, kaip šįkart buvo, kai tas keliavimas Europoje pakankamai komplikuotas? Vienas leidotės į Didžiąją Britaniją?

– Atvykus į Didžiąją Britaniją teko 8 dienas izoliuotis. Čia labai padėjo bičiulis, taip pat ilgų nuotolių bėgikas, britas Brynas Jonesas. Jis man saviizoliacijai suteikė savo namą, parūpino bėgimo treniruoklį, per tas kelias dienas iki varžybų galėjau pajudėti, prasibėgti. Šįkart jis man labai padėjo. Kitu atveju nežinau, kaip būtų pavykę, nes jei būčiau izoliavęsis viešbučio kambaryje, būčiau likęs savaitę be fizinio krūvio.

Jis man labai padėjo ir varžybų metu. Be Bryno nebūtų tokio rezultato, nežinau, ar būčiau apskritai keliavęs, jei ne jo pagalba. Su juo susipažinome Šveicarijoje, Baselyje vykusiame pasaulio paros bėgimo čempionate.

– Jūsų sąskaitoje dabar – ne tik skambios tarptautinės pergalės, 2019 metais pasiektas 24 val. bėgimo planetos čempiono titulas, bet ir du pasaulio rekordai. Ar liks motyvacijos toliau dar kažko siekti ir stengtis?

– Taip, kol kas nesitiki, kad laimėjau 100 mylių bėgimą pagerindamas planetos rekordus. Sunku apibūdinti savijautą, lyg būčiau tarp žemės ir dangaus.

Varžybos yra varžybos, jos baigiasi ir tai praeitis, reikia žiūrėti į priekį. Tų startų dar bus, vadinasi, bus ir tikslų. Euforija dings ir galvoje kils naujų minčių. Tikiuosi, rudenį vyks pasaulio 24 val. bėgimo čempionatas, visas pasiruošimas bus nukreiptas šiam startui.

– Kiek laiko ilsėsitės ir paliksite bėgimo batelius nuošaly?

– Žiūrėsiu, kaip seksis atsistatyti, manau pakaks poros savaičių, gal savaitės. Vėliau vėl pradėsiu po truputį bėgti. Dabar grįžęs į Lietuvą laiką skirsiu šeimai, kitų planų nėra.