Po Nepriklausomybės atkūrimo Mantas tapo dešimtuoju mūsų šalies imtynininku, ginsiančiu Lietuvos garbę olimpinėse žaidynėse.
Nuo pat Barselonos laikų (1992 m.) imtynininkai nėra praleidę nė vienų olimpinių žaidynių. Šią tradiciją pratęs M. Knystautas.
Prieš porą savaičių klaipėdietis aiškia persvara buvo nugalėjęs savo pusfinalio varžovą turnyre Vengrijoje. Tačiau lemiamas mūšis dėl kelialapio – visai kas kita. Jaunas lenkas neturėjo, ko prarasti. Viso turnyro metu jis rizikavo ir vien tai, kad priartėjo prie olimpinių žaidynių slenksčio, jau daug ką pasako.
Dvikovos starte Mantas buvo žvalesnis ir aštresnis bei iškovojo galimybę atakuoti iš viršaus. Tik antru bandymu jam pavyko atplėšti lenką nuo kilimo, o pastangas vainikavo du iškovoti taškai. Tiesa, R. Krajewskis, išsikapanojęs į viršų, persvarą šiek tiek nukirpo. Tačiau dar liko plius du ir marios laiko.
Dvikovos pabaiga buvo klasikinė. Mantas buvo atidus ir likus porai minučių iki finalinės sirenos jo pergalė nekėlė abejonių. Lenkas endšpilyje visiškai pakriko – tai buvo akivaizdu. Jam pritrūko fantazijos, išminties ir jėgų. Mantui tereikėjo išlaikyti pranašumą ir jam tai pavyko.
Primename, kad lietuvis ketvirtfinalyje rezultatu 3:1 nugalėjo 21-erių metų Marko Koščevičių iš Kroatijos.
Nuo pirmų sekundžių aktyviau kovojusiam Mantui teisėjai suteikė galimybę atakuoti parteryje, visgi varžovas išsinėrė iš paėmimo. Netrukus sekė ilgas kaip šimtmetis Manto suktukas. Atrodė, kad šio veiksmo pabaigos taip ir nepamatysime. Galiausiai kroatas liuobtelėjo ant kilimo ir lietuvio sąskaitą papildė du aukso vertės taškai.
Likusį laiką apytuštėje salėje girdėjosi trenerio Ruslano Vartanovo: „Nesivelk!“. Mantas išgirdo – paaukojo tašką, bet išsaugojo tinkamą skirtumą.
