Delfi TV laidos „Sportinė forma“ pradžioje R. Banytė atsakė, kodėl šviežiausioje Lietuvoje dopingo byloje gynybai nepavyko surasti tinkamų argumentų ir tituluota irkluotoja Ieva Adomavičiūtė, kurios organizme buvo rasta draudžiamos medžiagos higenamino, buvo diskvalifikuota dvejiems metams.
Anot Lietuvos antidopingo agentūros vadovės, sportininkės mėginyje aptiktas higenaminas dažniausiai randamas prieštreniruotiniuose ir svorio metimui skirtuose papilduose. Ji pabrėžė, kad Pasaulinė antidopingo agentūra net nustatė higenamino ribą, nuo kurios radimo mėginyje laboratorijos praneša apie teigiamą dopingo kontrolės testą, taip padėdama sportininkams sumažinti riziką vartojant kai kuriuos produktus per atsitiktinumą gauti teigiamą dopingo kontrolės testą.
„Pareiga nurodyti šaltinį priklauso sportininkui. Daugumos sportininkų pasakymas, kad nežinau, kaip draudžiama medžiaga pateko į organizmą, nėra laikoma pateisinamu argumentu. Jei sportininkas įrodo, kad medžiaga pateko iš papildų, maisto, tuomet sprendžiama, kiek tai buvo dėl sportininko kaltės ar aplaidumo, nuo to gali mažėti bausmė. Šiuo atveju svarbu suprasti, kad nei papilduose, nei maiste, nei arbatoje, kuri buvo analizuojama šios sportininkės atveju, nebuvo nustatyta draudžiamųjų medžiagų“, – pasakojo R. Banytė.
Ir tęsė: „Kodėl būtina nurodyti šaltinį? Jei tokios pareigos nebūtų, bet kuris pasakytų: „nežinau, kaip pateko“. Ir tokiu atveju jam galėtų tekti 2 metų diskvalifikacija. Jei sportininkas nežino, kaip pateko – tai yra aplaidus požiūris į tai, ką vartojo. Aišku, kitas atvejis – žino šaltinį, bet nori nuslėpti, nes tuomet vartojimas būtų tyčinis ir tokiu atveju skiriama 4 metų diskvalifikacija.
Jei I. Adomavičiūtė būtų įrodžiusi bent 51 proc. tikimybę, kad draudžiama medžiaga į organizmą pateko dėl maisto produktų, papildų ar iš kažkur kitur, tuomet būtų galima svarstyti apie sankcijų mažinimą. Komisijai sportininkė to neįrodė“.
R. Banytė paaiškino, kad vieni testavimai yra planiniai, kiti – atsižvelgiant į radinius dopingo kontrolės metu, kai įtartini sportininkai testuojami dažniau ir treti – pagal gautą anoniminę ar tarptautinės federacijos informaciją.
Ji pasidalijo turima statistika, pagal kurią Nepriklausomos Lietuvos istorijoje iš neolimpinių sporto šakų daugiausiai antidopingo pažeidimų užfiksuota kūno rengyboje ir fitnese, jėgos trikovėje, o iš olimpinių sporto šakų – sunkiojoje atletikoje ir lengvojoje atletikoje. Taip pat yra atvejų sportiniuose šokiuose, ledo ritulyje, žirgų sporte, biatlone, dziudo imtynėse.
Kaip atrodome kaimynų fone pagal dopingo atvejus? Pagal turimą šviežiausią 2019 metų statistiką nei latviai, nei estai dopingo atvejų nefiksavo, o Lietuvoje buvo du. Pagal pastarąjį skaičių tikrai nesame pirmaujantys Europoje.
Kokios draudžiamos medžiagos „populiariausios“?
„Pasaulio antidopingo agentūra veda statistiką ir čia labiausiai paplitę anaboliniai steroidai, kurie sudaro 44 proc. tarp visų aptinkamų medžiagų. Tarp anabolinių steroidų – labiausiai stanozololas. Kitas aptinkamas dopingas – stimuliantai, diuretikai, maskuojančios medžiagos. Padaugėjo atvejų, kai sportininkai vartoja raudonųjų kraujo kūnelių gamybai ir augimui skirtus hormonus“, – kalbėjo ji.
„Norėčiau, kad visi suprastų, jog antidopingo taisyklės yra kaip varžybų taisyklės, sporto taisyklės. Jomis reglamentuojamos varžybų vykdymo sąlygos, jų privalu laikytis. Jei nenori laikytis antidopingo taisyklių sąlygų, vadinasi neigi varžybų sąlygas ir sporto taisykles“, – pridūrė ji.
Ar paplitęs dopingas mėgėjų sporte?
„Pagal naują Pasaulio antidopingo kodeksą nuo šių metų sausio 1 dienos sportininkai mėgėjai patenka į mūsų globą, tai prie šio klausimo galėsime grįžti gal po metų. Pradžioje norėčiau paraginti mėgėjų klubus, kurie žaidžia sekmadienio futbolo lygoje ar krepšinio lygose susisiekti su agentūra dėl švietimo, kad mums atvykus į varžybas nebūtų nemalonių staigmenų. Tiek dėl kontrolės procedūrų, tiek dėl draudžiamų medžiagų vartojimo.
Pavyzdžiui asmuo, kuris turi padidintą kraujo spaudimą, vartoja vaistus, į kurių sudėtį įeina diuretikas. Diuretikas – draudžiama medžiaga. Jeigu asmuo šio vaisto nevartotų, būtų pakenkta jo sveikatai. Visąlaik akcentuojama, kad sportininko sveikata pirmiau, todėl tokie asmenys, kurie serga, gali kreiptis į agentūrą dėl leidimo vartoti tuos vaistus, nes to reikia jo sveikatai“, – sakė R. Banytė.
Anot jos, dėl dopingo paplitimo Lietuvos mėgėjų sporte iš nuogirdų ir nepatikrinti faktų yra žinoma, kad kai kurie vartoja ištvermę gerinančius preparatus ir anabolinius steroidus. „Tačiau kol tai nepatvirtinta, neteigčiau, kad tai labai paplitę“, – sakė Lietuvos antidopingo agentūros vadovė.
„Vartodami dopingą sportininkai tiek profesionalai, tiek mėgėjai pirmiausiai rizikuoja savo sveikata. Tai gali lemti fiziologinius, psichologinius pokyčius, vartojimas gali baigtis mirtimi. Kaip pavyzdį galiu pateikti dviratininką Rumšą jaunesnįjį, kurio pomirtiniai toksikologiniai tyrimai atskleidė, kad buvo vartoti augimo hormonai, eritropoezę skatinantys preparatai. Jei kalbant apie dopingo kontrolės procedūras, jos vienodos visiems – tie patys standartai ir atsakomybės tiek profesionalams, tiek mėgėjams. Tik mėgėjams taikoma mažesnė diskvalifikacija. Jei apie aukšto meistriškumo sportininko teigiamą testą paskelbti viešai yra privaloma, tai mėgėjo nusižengimas nėra privalomas viešinti“, – sakė R. Banytė.
Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad sportininkai nepakliūtų į dopingo kontrolierių rankas ir nereikėtų sukti galvos dėl gynybos?
„Pirmiausiai būkite atidūs. Viskas patenka į sportininko kūną ir jis yra už tai atsakingas. Kitas dalykas – mūsų puslapyje galima pasitikrinti vaistus, ar tos medžiagos įeina į draudžiamų medžiagų sąrašą. Jei kyla kažkokių dvejonių ir klausimų, geriau pasiklausti, nei rizikuoti ir paskui teigti, kad nežinau, kaip pateko“, – kvietė Lietuvos antidopingo agentūros vadovė.
Daugiau pokalbio su Lietuvos antidopingo agentūros vadove – laidos įraše.
