O treneris eina iš proto, pasibaigus varžyboms, jaunuoliai, nepaisydami prietemos akyse, vieni išvažiuoja į Dubajaus aukso turgų – derėtis dėl arabiškų kvepalų ir lauktuvių.
Kaip jūs vieni, nedrąsiai klausiu? Jokių problemų, – atsako, – šiek tiek gi matome, o kalbėti taigi mokame. Jei jau visai sunku susiorientuoti – išsitraukiame baltąją lazdelę – visi draugiški, padės ir nukreips. Nuo vaikystės aš visą savarankiškai, manęs tėvai nesaugojo, tai aš nieko ir nebijau, – pasakoja Osvaldas.
Dubajuje praėjusią savaitę vykusios tarptautinės paraatletikos varžybos – vienos pirmųjų nuo viruso pradžios, čia suvažiavo beveik pusė tūkstančio atletų iš 52 šalių.
Svarbiausia šiose varžybose ne medaliai – kiekvienas labiausiai kovoja su savimi, dėl geresnio rezultato, kuris atvertų kelią į svajonę – galimybę atstovauti Lietuvai paralimpinėse žaidynėse Tokijuje. Kitaip nei sveikųjų sporte – paraatletai suskirstyti ne tik pagal sporto šaką, bet ir pagal klasę, kuri priskiriama pagal negalios pobūdį ir sunkumą. Atskirose grupėse varžosi žmonės su fizine, regos, ir intelekto negaliomis.
Ir nesvarbu, kokią klasę turi sportininkas – azartas ir noras laimėti milžiniškas. Jau nekalbant apie įdėtas pastangas. Spėkite, kokio aukščio kartelę gali peršokti žmogus, turintis tik vieną koją? Pasidėjęs lazdelę į šoną, šokinėdamas viena koja egiptietis Hassan Hamada ką tik pasibaigusiose Dubajaus „Grand Prix“ žmonių su negalia pirmenybėse peršoko 178 cm aukštį.
O kiek į tolį nušoka visiškai nematantis atletas? Orientuodamasis pagal trenerio plojimą Siarhei Burdukou Dubajuje praėjusią savaitę nušoko 6,86 m.
O per kiek laiko gali baseiną perplaukti atletas, neturintis rankų? Po elektros šoko vaikystėje rankų netekęs kinas He Junquan vasarą sumušė rekordą, 100 m nugara nuplaukęs per kiek daugiau nei minutę.
Nesvarbu, kas tau nutiko gyvenime, ar ko jis pagailėjo, – čia gali viską.
Ką apskritai reiškia negalia? Daugelio varžybose sutiktų atletų požiūris gana paprastas – neturiu kojos, na ir kas, esu sveikas, celebrinis paralyžius – nieko padarysi, reikia sportuoti – tada bus geriau. Trūkumų turime visi.
Paraatletų varžybos pirmiausia yra profesionalaus sporto triumfas, tačiau tuo pačiu tai – gyvenimo džiaugsmo ir grožio šventė. Štai vyriausiajai mūsų rinktinės trenerei, vykusiai į Dubajų, – 84-eri.
Nepaisant viruso pavojaus, Algina Vilčinskienė treniruoja ir į varžybas vyksta su savo auklėtine ir dukra Ramune Adomaitiene iš Klaipėdos. Nevykti negali, turi pasiekti normatyvus. Ramunė paralimpiniame sporte jau daugelį metų.
Nuo tada, kai po mėnesio komoje, turėjo mokytis gyventi iš naujo. Avarijoje, kai mašiną sutraiškė traukinys, žuvo jos vyras. Tačiau Ramunė išgyveno ir pasaulio šuolių į tolį čempione pasiekė šios rungties planetos rekordą. Einančią gatvėje partrenkė mašina. Šokti į tolį nebegali. Vis dėlto, profesionalaus sporto Ramunė nemetė, meta diską.
Apskritai, Lietuvos paraatletams puikiai sekasi metimo rungtys – kas gali meta stovinčių kategorijoje, kas ne – atsisėdę nuo specialios sportinės kėdutės, kurią nusivežti į varžybas – kiekvieną kartą iššūkis.
Niekaip nesuprantami oro linijų darbuotojams šių kėdučių išmatavimai ir pavojingai atrodo vamzdis, skirtas įsikibti, kad rutulys toliau skrietų. Paraatletas Ramūnas Verbavičius iš šios kėdutės medalius skina jau vienerius metus metų.
Paralimpiečių sporte atsidūrė, kai būdamos devyniolikos sporto klube paslydo keldamas svarmenį – šis užkritęs sulaužė stuburo slankstelį. Nauja pradžia nuo to laiko, kai, kaip pats sako, „sulūžo“. Vežimėlis ne kliūtis medaliams, ne kliūtis keliauti, maudytis vandenyne ar pirmam skubėti į pagalbą pasiklydusiam regėjimo negalią turinčiam kolegai.
Kitas pavyzdys, ką reiškia užsispyrimas, – Kęstutis Skučas, vežimėlių lenktynių Europos čempionas. Rinktinės gydytojas jau pirmąją dieną Dubajaus varžybose sunerimęs – uždegimai abiejuose petyse. Rūpestis ne be reikalo. 52 metų paralimpinio sporto legenda pirmąją varžybų dieną 100 metrų rungtyje taip pasitempia ranką, kad jos nebepakelia. Tačiau po dienos poilsio, vėl trasoje – ir keturių šimtų metrų rungtyje laimi sidabrą. Sovietų armija Kęstutį pasodino į negaliojo vežimėlį, tačiau gyvenimo pergalių neatėmė.
Man, naujai iškeptai, Lietuvos paraatletų delegacijos vadovei, teko garbė paimti ir išdalinti medalius mūsų paraatletams. Dėl viruso pavojaus apdovanojimų ceremonijos nevyko. Iš šių varžybų jų Lietuvai parvežėme šešis. Tačiau dar labiau norisi par(si)vežti šiose varžybose tvyrančio nenugalimo džiaugsmo.
Juk jei sulūžęs stuburas netrukdo stumti rutulio keliolikos metrų į priekį, jei tamsa akyse netrukdo pataikyti disko į sektorių, o ir daug sunkesnės negalios – tapti pasaulio čempionais, vadinasi, mes kiekvienas galime pasiekti visko. Net ir karantino metu.
O jei trūksta priežasčių džiaugtis, nepakanka motyvacijos, įkvėpimo, kviečiu į google ar youtube paiešką įvesti „paralimpinis sportas“. Geros emocijos garantuotos.
