D. Kasparaitis prisipažįsta apgailestaujantis, jog praėjusią savaitę kalbėdamas su Rusijos žiniasklaida padėtį Baltarusijoje palygino su karu Čečėnijoje.

„Tiesiog nusprūdo nuo liežuvio“, – paaiškina buvusi NHL žvaigždė.

Ir čia pat priduria.

„Karo Baltarusijoje nėra, tačiau tuo pat metu naikinami žmonės, piliečiams neleidžiama reikšti nepasitenkinimo. O tai taip pat galima laikyti didžiuliu nusikaltimu“, – pareiškė D. Kasparaitis.

Per savo ilgą ir spalvingą karjerą gynėjas spėjo pažaisti ir Rusijos, ir Lietuvos rinktinėse. Ir NHL, ir jos rusiškame klone KHL.

Interviu metu D. Kasparaitis atvirai pasakojo iš pradžių buvęs vadinamas fašistu, vėliau – jau Lietuvos išdaviku.

Dabar Majamyje (JAV) gyvenantis buvęs ledo ritulininkas teigia į įžeidimus nekreipiantis dėmesio – Amerikoje jam labiausiai ir patinka tai, kad gali rėžti viską, ką galvoji.

„Ir nebūsi areštuotas, nebūsi įkalintas, pažemintas“, – pažymėjo D. Kasparaitis.

Arba išvytas iš pamokos, kaip vaikystėje nutiko sovietinėje Lietuvoje.

Kai kuriose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, kuriose iki šiol tarp žmonių gajus sovietinis mentalitetas ir pripratimas, kad viską už juos sprendžia valdžia, negali būti demokratijos. Man apskritai atrodo, kad žmonės Baltarusijoje gyvena baimėje, baiminasi išsakyti savo nuomonę. Tai nėra sąžininga.
Darius Kasparaitis

Tiesa, JAV politiką jis taip pat vertina kritiškai – D. Kasparaičiui nepatiko Donaldo Trumpo kadencijos pabaigos įvykiai, „nuolatinės kovos tarp demokratų ir respublikonų“.

Tačiau Baltarusijos „revoliucija“ – kaip įvardina pats – kadaise trumpai šioje šalyje gyvenusi ledo ritulio garsenybė tiki.

Tiki ir tuo, jog esamomis aplinkybėmis Minske surengti planetos pirmenybių nebuvo įmanoma, tad Tarptautinė ledo ritulio federacija (IIHF) galėjo iškelti varžybas ir anksčiau.

„Galiu pasikartoti: pritariu IIHF tarybos sprendimui. Kai šalyje nėra tvarkos, kai sostinėje vyksta susidūrimai su saugumiečiais, protestai, sulaikymai, nežinau, kaip būtų galima kviesti atvykti turistus, kaip užtikrinti komandų ir svečių saugumą ir ramybę. Baltarusija galės rengti čempionatą kitu laiku, kai viskas nurims“, – kalbėjo D. Kasparaitis.

Darius Kasparaitis

– Ar jus nustebino tai, jog IIHF prezidentas Rene Faselis taip ilgai atidėliojo sprendimą?

– Žinoma, tai turėjo būti padaryta gerokai anksčiau. Visi puikiai žinome, kad politinės problemos Baltarusijoje prasidėjo dar rugpjūtį. IIHF turėjo iškart įspėti šalį, kad turnyras gali būti perkeliamas. Mano nuomone, padaryta klaida atidėliojant būtiną sprendimą ir viską paliekant paskutinei minutei. Tikrai klaidingas IIHF ėjimas.

Turbūt funkcionieriai tikėjosi, jog reikalai Baltarusijoje nurims. Tai – vienintelė priežastis, kurią galiu sugalvoti. Bet vėlgi – nebuvo jokio tikslo laukti matant, kas darosi. Kuo anksčiau būtų nutarta perkelti čempionatą, tuo geriau jam būtų pasiruošę nauji organizatoriai.

O tų, kurie mano, kad turnyras iš Baltarusijos atimtas neteisingai, paprašyčiau būti kantriems. Esu tikras, kad ateityje pirmenybės grįš į jūsų šalį.

– Veikiausiai matėte R. Faselio susitikimo su Aleksandru Lukašenka nuotraukas, kuriose abu prezidentai draugiškai glėbesčiavosi.

– Manau, kad jis važiavo į Minską norėdamas asmeniškai pranešti Lukašenkai, jog čempionatas Baltarusijoje nevyks. Juk žinome, kaip Lukašenka mėgsta ledo ritulį. Man atrodo, kad tai buvo pagarbos ir netgi padorumo ženklas. Vyriškas, normalus.

Nepamirškite, kad net skirtingų pasaulėžiūrų žmonėms nederėtų pamiršti ankstesnių susitarimų, prisiimtų įsipareigojimų. Faselis su Lukašenka turbūt yra pažįstami daug metų, todėl ir matėme tas šypsenas, apsikabinimus. Net jei senam draugui norėčiau išreikšti kažkokį nepasitenkinimą, vis tiek pirma su juo pasisveikinčiau, apkabinčiau.

– Tačiau visuomenė reagavo labai kritiškai.

– Visi žinome, kaip ilgai valdo Lukašenka. Iš pradžių žmonėms jis patiko, dabar jie nori permainų. Aišku, yra daug diktatorių, kurie valdė nieko nepaisydami ir tuo pačiu metu šypsojosi, glebėsčiavosi. Kai kam jie vis tiek patikdavo. Tas pats buvo ir pas mus Amerikoje. Neremiantys Trumpo nebuvo patenkinti tais, kurie su juo draugiškai bendravo. Trumpo oponentai net kovojo su jo rėmėjais. Tai yra politika.

Vienintelis dalykas, kurio linkiu Baltarusijai – žodžio laisvė. Norėčiau, kad jūsų šalis taptų laisvesne. Nesakau, kad Lukašenka yra blogas, kad jam esant valstybė nesivystė, bet faktas yra tai, kad dabar žmonės turi kitokią nuomonę apie prezidentą, ir ją reikia gerbti.

– Kalbėdamas su Rusijos žiniasklaida, sakėte, kad dabar rengti čempionatą Baltarusijoje būtų tas pats lyg žaisti ledo ritulį Čečėnijoje per karą. Kodėl toks palyginimas?

– Jei atvirai, tie žodžiai man nusprūdo nuo liežuvio pačioje interviu pabaigoje. Negalvojau, kad tai bus išspausdinta, tačiau tai tapo ryškiausia interviu dalimi. Žinoma, aš nelyginu karo Čečėnijoje su dabartine situacija Baltarusijoje – čia juk protestuoja taikūs žmonės, demonstracijomis siekia pakeisti režimą.

Karo Baltarusijoje nėra, tačiau tuo pat metu naikinami žmonės, piliečiams neleidžiama reikšti nepasitenkinimo. O tai taip pat galima laikyti didžiuliu nusikaltimu prieš jūsų žmones.

Amerika man patinka dėl to, kad čia gali sakyti viską, ką nori, ir nebūsi areštuotas, nebūsi įkalintas, pažemintas. Baltarusijoje viskas absoliučiai kitaip.

Darius Kasparaitis
Foto: Hockey.lt

– Vis dėlto po savo žodžių apie Čečėniją sulaukėte daug įžeidimų ir grasinimų socialiniame tinkle.

– Vaikystėje mane taip pat vadino fašistu. Nemalonu, žinoma. Tiesiog nesuprantu, kodėl lietuviai ir visi baltai visąlaik buvo vadinami fašistais, naciais. Nors, remiantis istorija, mes ne taip jau labai tiems naciams padėjome.

Baltijos šalys taip pat prarado daugybę žmonių per karą, jie buvo naikinami, tremiami, niekinami. Nemalonu, kai staiga tampu fašistu, keikiama mano mama. Tai rodo, jog žmonių suvokimas vis dar yra labai žemas. Stengiuosi į tokius asmenis tiesiog nekreipti dėmesio ir pasijuokti.

Žinokite, kad anksčiau man labai panašiai buvo ir pačioje Lietuvoje. Rašydavo, kad aš toks ar anoks, žaidžiau už Rusiją, esu parsidavėlis, kurį išvis reikėtų pamiršti. Visose šalyse yra kvailių.

– Ar dabar baltarusiai rašo jums grasinimus?

– Nežinau, ar baltarusiai, gal lietuviai. Tiesiog bjaurios žinutės. Galiu pasakyti, kad aš visada gerbiau Lietuvą, Rusiją, Baltarusiją. Jūsų šaliai taip pat už daug ką esu dėkingas. Kai buvau jaunuolis, treniravausi Minske, net bandžiau žaisti „Junost“ komandoje. Praleidau joje mėnesį, bet paskui pabėgau namo, nes buvau mažas ir pasiilgau mamos. Bet Baltarusiją prisimenu gražiai, turiu čia draugų, pavyzdžiui, mišrių kovos menų UFC čempioną Andrejų Arlovskį.

Andrejus Arlovskis (dešinėje)

– Kaip manote, kas visgi vyksta Baltarusijoje?

– Manau, tam tikra revoliucija. Žmonės pavargo gyventi už geležinės uždangos, jie nori laisvės, teisingumo, nori patys priimti svarbius sprendimus. Žinoma, daug ko nežinau, negyvenu Baltarusijoje, bet įvykius matau būtent taip.

Mano nuomone, iki praėjusio rugpjūčio niekas dėl nieko nesiskundė, vadino Lukašenką batka, kad ir truputį šaipydamiesi. Visi žinojome, kad prezidentas – kietas vyrukas, kuris laiko šalį savo kumštyje. Bet nepasitenkinimas pamažu akumuliavosi, kol galiausiai žmonės nusprendė pakeisti valdžią. Pasirodė, kad ne taip lengva. Vakarų Europoje ateina rinkimai, ir gali tai padaryti paprastai, o tokiose šalyse kaip Ukraina ar Baltarusija gyvenimas truputį kitoks.

– Minite Ukrainą, bet ten nuo 1994-ųjų pasikeitė jau penki prezidentai, o Baltarusijoje – vis dar tas pats.

– Bet Ukrainoje per tą laiką nutiko daug nemalonių dalykų. Tačiau aš noriu Baltarusiją palyginti su Lietuva. Mano tėvynėje yra daugiau laisvės, kitoks požiūris į rinkimus ir politiką, ji priklauso Europos Sąjungai. Tuo metu Baltarusija, mano galva, toliau gyvena sovietmečiu. Nors SSRS jau seniai subyrėjo, nuo to laiko mažai kas Baltarusijos politikoje pasikeitė. Politikai išsaugojo sovietinę mąstyseną, o tie, kurie galvoja kitaip, turi problemų.

Protestai Baltarusijoje

– Kada Baltarusijoje pradės veikti demokratija?

– Dideliam gaisrui reikia nors ir mažos ugnies. Turiu omenyje dabartinius įvykius, dėl kurių permainos nebeišvengiamos. Žmonės, ypač jaunimas, nori būti šiuolaikiški, neišvengiamai turės keistis ir valstybės bei politikų požiūris į savo tautą.

– Dariau, o jūs apskritai sekėte politinius įvykius Baltarusijoje praėjusią vasarą ir rudenį?

– Ne itin įdėmiai. Kai ką skaičiau lietuviškoje, vakarietiškoje spaudoje. Pats gyvenu JAV beveik 30 metų, labiau domiuosi vietos reikalais. Ir galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad JAV taip pat užtenka betvarkės. Kai pradėjau labiau gilintis į politiką, supratau, jog tai – nešvarus reikalas. Čia vyksta nuolatinės kovos tarp demokratų ir respublikonų, ir jeigu nuolat žiūrėtum televizorių, galva gali pradėti suktis ratais. Reikia išsirinkti, kuo tikėti ir ko klausytis.

JAV taip pat buvo problemų dėl rinkimų. Trumpas kalbėjo tokias nesąmones, tvirtindamas, kad jo pergalė buvo pavogta... Ir žmonės, kurie juo tiki, galvojo lygiai taip pat. Rusijoje yra Putino šalininkai. Tai suprantama. Tačiau, mano nuomone, demokratija turi egzistuoti. Jeigu tau nepatinka prezidentas, tu neturi bijoti prieš jį pasisakyti. Jeigu tavo nuomonė skiriasi nuo maniškės, ją vis tiek reikia gerbti, žmones reikia girdėti. Kiekvienas galvoja savaip. Jau nebeįmanoma gyventi taip, kaip buvo priimta Sovietų Sąjungoje, kur visi tikėjo, kad Amerika – pats didžiausias priešas, kad ten kiekvieną dieną žudomi žmones, o Sovietų Sąjunga yra pati stipriausia valstybė ir visus ji nugalės. Ne, taip gyventi negalima. Nors, mano nuomone, būtent taip gyvena Šiaurės Korėjoje.

– Jūs kalbate apie tai, kad reikia gerbti kiekvieno nuomonę. Pateiksiu ryškų pavyzdį iš Baltarusijos realijų. Moteris savo langą buvo papuošusi raudonos ir baltos spalvų snaigėmis. Tačiau kažkas tą langą iš gatvės išdaužė. Atvažiavo milicija ir atsisakė tirti įvykį – pareiškė, kad tai paprasčiausiai pilietinės nuomonės išraiška. O štai žmones, kurie būtent ir pasikabina tokias snaiges arba istorinę vėliavą, sodina paroms.

– Todėl aš ir nesakau, kad Baltarusija – demokratiška šalis. Jus valdo totalitarinis režimas, visus kontroliuoja vienas žmogus, kurio nuomonė yra svarbiausia ir neginčytina. Kai kuriose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, kuriose iki šiol tarp žmonių gajus sovietinis mentalitetas ir pripratimas, kad viską už juos sprendžia valdžia, negali būti demokratijos. Man apskritai atrodo, kad žmonės Baltarusijoje gyvena baimėje, baiminasi išsakyti savo nuomonę. Tai nėra sąžininga.

Darius Kasparaitis

Patikėkite, aš tikrai taip negyvenau net ir soviemečiu. Neduok Dieve, kad kažką pasakysi! Prisimenu, mokykloje pamokos metu ištariau: „Ačiū tau, viešpatie“. Tai mane išvijo iš klasės ir į pamokas neleido sugrįžti dvi dienas. Ir tai – už žodžius: „Ačiū tau, viešpatie“. Įsivaizduojate? Tuomet tiesiog nebuvo galima tikėti Dievu. Turėjau draugą, kurio tėvai vaikščiojo į cerkvę. Tai vaikinuko dėl to nepriėmė į pionierių gretas. Baltarusijoje šiuo metu vyksta kažkas panašaus. Jeigu tu netiki tuo, kuo tiki kažkuri dabartinę valdžią palaikanti visuomenės dalis, reiškia, kad tu jau priešas? Tai nesąžininga.

– Baltarusijoje viskas būtent taip: jeigu tu nepalaikai valdžios arba ją viešai kritikuoji, tave gali tiesiog išmesti iš darbo.

– Tai labai baisu! Tačiau JAV irgi pasitaiko panašių dalykų. Tiems, kurie savo laiku karštai palaikė Trumpą, kurie manė, kad rinkimai yra nesąžiningi ir Donaldo pergalė – pavogta, kyla problemų. Tarp jų – ir problemos bendraujant su Joe Bideno šalininkais.

– Kokia jūsų nuomonė apie baltarusių tautą?

– Iš karto pasakysiu: aš visuomet gerbiau ir toliau gerbiu jūsų žmones. Su jais dažnai žaidžiau ir ledo ritulį, susitikinėjau. Prisimenu, kad grįžęs į Lietuvą greta Vilniaus „Akropolio“ pamačiau minią baltarusių, kurie padėjo kelti ekonomiką mūsų šaliai. Mačiau daugybę automobilių su baltarusiškais numeriais, kurie judėjo Klaipėdos, Palangos kryptimi. Greičiausiai Baltarusija Lietuvai – pagrindinė verslo partnerė. Na bent jau man taip atrodo.

Kaip ir minėjau, pačius Baltarusijos žmones aš gerbiu ir myliu. Tačiau tai, ką daro politikai – visiškai kitas reikalas, ten aš nelendu. Tiesiog noriu palaikyti tautą, kuri nori išreikšti savo poziciją ir pasisako už permainas. Negalima bijoti išreikšti pilietinės pozicijos, šitą nuo mažų dienų stengiuosi perteikti ir savo vaikams.

– Kai kurie sportininkai Baltarusijoje nepabijojo išreikšti savo pilietinės pozicijos, o tada buvo išmesti iš rinktinių, prarado darbus.

– Tai yra košmaras! Aš nesuvokiu, kaip tai gali vykti. Man gaila tų sportininkų, kurie visą savo gyvenimą užsiima mėgstama veikla, svajoja apie pergales, o vėliau dėl savo pilietinės pozicijos visko netenka. Kaip tai įmanoma? Kiek suprantu, Baltarusijoje galioja tokia logika: bėk ir nieko nekalbėk. Ir tai vėl bloškia į Sovietų Sąjungą, juk ten buvo būtent taip.

Darius Kasparaitis 2005 metais
Foto: Vida Press

– Baltarusiai visada buvo laikomi kantria tauta. Ar jūs tikėjotės, kad mūsų žmonės gali pasipriešinti dabartinei valdžiai taip galingai?

– Buvau daugiau nei nustebintas. Buvo malonu matyti, kad baltarusiai galų gale ėmė kovoti už savo teises. Labai malonu stebėti, kad tokioje šalyje, kur batka yra laikomas pačiu svarbiausiu žmogumi, tauta galų gale pradeda judėti ir galvoti apie savo laisvę. Nesakau, kad reikia sunaikinti valstybę, tačiau žmonės, mano nuomone, turi teisę išreikšti savo nepasitenkinimą. Nes dabartiniai valdžios veiksmai nėra sąžiningi.

Ir aš žinau, kad jeigu tauta nori pasisakyti, jai reikia leisti tai padaryti. Jeigu toliau žudysi žmones, juos žeminsi, areštuosi savo piliečius – neapykanta valdžiai tik augs ir augs. Ir ilgainiui pasekmės gali būti labai blogos. Pavyzdžiui, žmonės į gatves gali eiti nebe tūkstančiais, o šimtais tūkstančių. O tada aukų ir nuostolių gali būti labai daug. Tikiuosi, kad tai Baltarusijoje nenutiks, kad ilgainiui įsivyraus taika ir sąžiningo gyvenimo principai. Tikrai nesinori stebėti kažkokių karinių veiksmų ir tautos nuomonės slopinimo.

Darius Kasparaitis (kairėje) 2002 metais
Foto: Vida Press

– Žmonėms, kurie tiesiog išsako savo nuomonę, keliamos baudžiamosios bylos, kalėjimuose per keletą mėnesių pabuvojo 33 tūkstančiai asmenų, šiuo metu už grotų beveik 200 politinių kalinių. Tuo metu jėgos struktūrų darbuotojams, kurie prisidėjo ir prie baltarusių žūčių, neiškelta nė viena byla.

– Ir kuo čia stebėtis? Silovikai palaiko dabartinę valdžią, čia net nėra ką aptarinėti. Tas pats buvo Sovietų Sąjungoje. Pasisakai prieš valdžią – tampi politiniu kaliniu.

– Kaip manote, kada kaltieji silovikai bus nubausti?

– Esu įsitikinęs, kad ilgainiui visi kaltieji atsiims savo. Laisvės siekiančios tautos jėga ilgai neišlaikysi. Šitoje priešpriešoje kažkas galų gale tikrai nugalės, o kaip rodo istoriniai faktai, įprastai nugali būtent tauta. Tuomet ateis nauja valdžia kuri, greičiausiai, teis tuos, kurie naikino taikius žmones. Lietuvoje, Vilniuje, taip pat buvo radikalus posūkis 1991-aisiais.

Buvo tie, kurie troško Lietuvos nepriklausomybės, buvo ir tokių, kurie norėjo išsaugoti Lietuvos TSR. Tuomet irgi žuvo žmonės. Ir kaltieji dėl jų mirčių ilgainiui buvo nustatyti, nubausti. Neseniai JAV buvusio prezidento Trumpo šalininkai atakavo Kapitolijų. Visus išgaudė, visus areštavo. Todėl aš manau, kad dėl nekaltų baltarusių žmonių žūčių kalti asmenys taip pat bus rasti.

– Ar galėtoje prognozuoti, kad dabartinė Baltarusijos valdžia šitaip agresyviai ir žiauriai elgsis su taikiais savo šalies gyventojais?

– Tiesą sakant, aš buvau nustebintas. Lukašenka, žinoma, seniai valdžioje, tačiau aš negalėjau įsivaizduoti, kad jis šitaip terorizuos savus žmones. Visuomet galvojau, kad jis myli baltarusius. O čia šitaip... Mano nuomone, mylėti reikia ne tik tuos žmones, kurie tave palaiko, bet ir tuos, kurie pasisako prieš tave.

– Galbūt Lukašenka tiesiog bijo prarasti valdžią?

– Kiekvienas žmogus, kuris valdžioje įsitaisęs ilgus metus, bijo jos praradimo. Tačiau laikai keičiasi, reikia keistis ir valdantiesiems. Kodėl yra sąžininga rinkimus vykdyti kas ketverius metus? Dėl sąžiningumo ir teisingumo principo. Kad žmonės neužsisėdėtų savo valdžioje, nes ilgainiui užsibuvęs tu prieš daug ką užsimerki.

Valdžia tampa kažkokia gyvenimo dalimi, kuo toliau, tuo sunkiau darosi tai pakeisti. O čia žmogus savo poste jau 26 metus. Ir, nepaisant to, kad jis jau garbaus amžiaus – atsisveikinti nelengva. Lukašenkai jau beveik 70 metų? (šiuo metu Baltarusijos vadovui yra 66-eri, – red. past.). Jam jau seniai reikėjo nusipirkti butą Floridoje, atvažiuoti čia ir vaikščioti po paplūdimį.

OMON pareigūnai sulaiko protestuotoją
Foto: Itar-Tass / Scanpix

– Ką, jūsu nuomone, reikia padaryti Baltarusijoje, kad šalyje įsivyrautų taika ir ramybė?

– Lukašenka privalo priimti svarbų sprendimą – kaip eiti toliau, ką daryti. Nes akivazdu, kad yra jį palaikančių, tačiau yra ir daug norinčių permainų. O baimėje ir už geležinės uždangos ilgai išlaikyti žmonių jam nepavyks. Taigi, jam būtina apsispręsti. Žmonių žeminimas ir mitingų vaikymas niekur nenuves. Be to, abi pusės turi pradėti dialogą. Tačiau dar prieš tai būtina paleisti visus politinius kalinius. Lukašenka tokiu būdu parodytų, kad jis tiki teisingumu ir nori surengti rinkimus, kuriuose yra pasiruošęs laimėti sąžiningai, o ne bauginimo ir prievartos pagalba. Bet apskritai, sprendžiant pagal rugpjūčio įvykius, laimėti naujus rinkimus Lukašenkai būtų labai mažai galimybių.