– Prieš šimtą dienų antrą kartą stojote prie federacijos vairo. Tuomet, spalio viduryje, daug kas prognozavo ateinančią antrąją koronaviruso bangą ir sugrįšimą prie visuotinio karantino. Kokių žingsnių federacijai teko imtis pirmiausiai, kad būtų išvengta pavasario scenarijaus? – ltuswimming.com paklausė LPF prezidento Tomo Kučinsko.

– Susidūrėme su žymiai aštresniu COVID-19 išbandymu negu jo tikėjausi rinkimų dieną, kai gavau tokį didelį palaikymą iš mūsų bendruomenės narių. Be abejo, pirmiausiai ėmiausi svarbiausio – mūsų elito komandos visų sąlygų užtikrinimo, kuris reikalingas pasiruošimui olimpinėms žaidynėms.

Programa minimum yra įvykdyta – mes turime penkis sportininkus, kuriuos tikrai siųsime į olimpiadą. Manau, kad vidutinis, patenkinamas pasiekimas būtų 7–8, o puikus – 11 plaukikų. Sunku, bet įmanoma. Jeigu gerai susiklostys situacija, mes galime išsiųsti dar vieną vyrų komandinę estafetę – 4 x 100 m laisvuoju stiliumi. Bet mums labai svarbu, kad tas jaunimas, kuris turi „B“ normatyvus, arba net jo neturintys plaukikai, prisidėtų prie šio pasiekimo įgyvendinimo. Pagal šios dienos situaciją, jeigu pavyktų „išplaukti“ iš 3 min. 15 sek., toks rezultatas galėtų mums užtikrinti dar vieną olimpinę estafetę.

Pirmiausia, ką reikia padaryti, norint pasiekti tokius ambicingus tikslus, tai turėti savo bazę. Pandemija sukėlė daug iššūkių, bet ir sukūrė mums galimybę nuo lapkričio vidurio „burbulo“ sąlygomis turėti tokį baseiną. Tai yra didžiulė investicija, kuri šiandien nepadengta nei finansavimu iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, nei iš valstybės. Vien 40 tūkst. eurų per mėnesį išleisdavome baseino nuomai, dar tiek pat atsieidavo sportininkų maitinimas ir apgyvendinimas „burbule“. Federacijai tai tikrai yra labai didelė našta. Bet mes nusprendėme, kad tai būtinas sprendimas, jeigu norime užtikrinti olimpinės rinktinės pasiruošimą ir suteikti galimybę treniruotis išplėstinio rintinės sąrašo nariams.

Mums taip pat pavyko suburti tris pagrindinius trenerius į vieną komandą. Tai yra labai didelis pasiekimas. Ina Paipelienė, Žilvinas Ovsiukas ir Paulius Andrijauskas jau dirba kaip viena stipri komanda – dalinasi patirtimi, perima vienas kito sportininkus (kai to prireikia). Piramidė turi pavyzdį rodyti nuo viršaus. Visi mes turime išmokti bendradarbiauti, būti ne konkurentais, o vienminčiais, nes tada vaisiais pasidalinsime kartu, objektyviai pagal rezultatus.

– Savo rinkiminėje programoje iškėlėte ne vieną ambicingą tikslą. Vienas iš jų – padvigubinti LPF biudžetą, pritraukiant tiek privačius rėmėjus, tiek valstybės paramą. Rudenį kartu su kitomis nacionalinėmis sporto federacijomis iniciavote kreipimąsi į parlamentą siekiant efektyvesnio aukšto meistriškumo sportininkų finansavimo. Ar buvote išgirsti?

– Praėjusią Seimo kadenciją tam tikri politikai užblokavo šią iniciatyvą, nebuvo aktyvaus palaikymo ir iš visuomeninių sporto organizacijų. Dabar ledai pajudėjo ir mes labai džiaugiamės, kad mums vis dėlto pavyko pasiekti ir supratinimą, ir susitarimą, kad reikia didinti federacijų finansavimą, suteikti joms didesnes galias, kad ateityje būtų galima rūpintis visa aukšto meistriškumo sportininkų piramide – nuo vaikų iki elito.

Tikimės, kad visos federacijos, ne tik plaukimo, turės daugiau įrankių, daugiau galimybių kurti tą rezultatą, kurio ir užsakovas, šiuo atveju – valstybė, iš mūsų tikisi. Virš 40 procentų padidėjęs finansavimas sporto federacijoms yra gal ne tiek, kiek mes tikėjomės. Mes norėjome, kad jis padvigubėtų, kad mes galėtume kokybiškai atlikti savo misiją. Bet tai yra tikrai neblogas pirmas žingsnis, su kuriuo aš labai sveikinu tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją ir jos vadovę Jurgitą Šiugždinienę, tiek Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisiją.

Reikia įsisąmoninti, kad federacijos turi du pagrindinius finansavimo šaltinius. Jų interesai sutampa, bet nevisiškai. Vienas iš jų yra valstybė, iš mūsų labiausiai norinti aukštų vietų Europos, pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse, o kitas – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, didžiausią dėmesį skiriantis elitui. LTOK, žinoma, turi pamainos programą, ji nėra didelė, tačiau svarbiausia vis tiek yra tai, kiek sportininkų atsirinks į olimpines žaidynes ir kiek iš jų potencialiai gali laimėti medalius.

Taip ir finansavimas sustruktūrizuotas. Mums pakankamai neblogai sekėsi tą daryti ir ateityje turime idėjų, kaip toliau tai vystyti. Deja, čia viskas ir pasibaigia, nes tam, kad turėtum stiprų elitą, reikia turėti finansinių injekcijų į jaunių ir jaunučių sportą. Į tą šimtuką, kurį šiandien stebime ir vedame link tikslo.

– Nepakankamas finansavimas turbūt yra tik viena iš kliūčių siekiant užtikrinti tinkamą aukšto meistriškumo plaukikų piramidės formavimą. Kokių dar sisteminių problemų įžvelgiate?

– Nėra aiškaus susitarimo, koks sportininkų ugdymo vaidmuo šiandien tenka savivaldai, ir koks valstybei. Kas turi tais jaunučiais, jauniais, augančiais talentais pasirūpinti? Ar tą turėtų daryti valstybė, skirdama finansavimą federacijoms? O gal miestams reiktų turėti kažkokią programą nuo 12 iki 18 metų vaikams, kurie siekia aukščiausių tarptautinių tikslų ateityje? Mūsų nuomone, jie privalo turėti išskirtines sąlygas sportuoti.

Jeigu valstybė numato, kad sąlygų sportininkams užtikrinimas yra savivaldos vaidmuo, tuomet jos turėtų tai ir įgyvendinti. Bet šiandien vis daugiau savivaldybių sako, kad joms nereikia sportinio meistriškumo. Užtenka, kad vaikai plaukia mėgėjiškai.

Čia yra akivaizdus konfliktas, kurį mūsų šalyje norėtųsi išspręsti. Norime, kad būtų labai aiškiai įvardinta, kuo skiriasi sveikatinimo grupės nuo sportuojančių vaikų, koks turėtų būti finansavimas, kokio dydžio turėtų būti savivaldybių subsidijos ir vieniems, ir kitiems vaikams.

Mes atsimušame į tokią sąlygų problematiką, kad mūsų rinktinės nariai, kuriuos mes išlaikome 70–80 proc. laiko, grįžta treniruotis namo ir neturi visiškai sąlygų – plaukia tarifikuotoje grupėje, kur gali būti iki 12 plaukikų takelyje, ir dalis jų yra gerokai mažesnio pajėgumo, todėl kokybiško darbo nebelieka.

Akivaizdu, kad viename takelyje gali plaukti dvylika mėgėjų, bet jeigu kalbame apie profesionalų sportą, turėtų būti ne daugiau penkių ar keturių. O tokie kaip Danas Rapšys ar Andrius Šidlauskas tai turbūt po vieną takelyje turėtų treniruotis. Šitai reikia spręsti.

– Regioninė plėtra yra taip pat vienas iš federacijos prioritetų. Ką jau pavyko nuveikti šioje srityje?

– Regionų programą vystome kartu su Vykdomojo komiteto nariu Eugenijumi Rakitinu. Turime jau ir neblogų pasiekimų. Vis daugiau vaikų iš skirtingų šalies regionų jungiasi prie treniruočių „burbulo“ sąlygomis, kai federacija prisideda savo lėšomis. Pradedame bendradarbiauti su savivaldomis. Turėjome gerų pokalbių ir su Ignalinos, ir su Utenos rajonų savivaldybių administracijomis. Esame nusibrėžę artimiausius tikslus, su kuriomis savivaldybėmis mes toliau dirbsime, kur mes manome, kad tikrai turėtų būti atliekamas žymiai geresnis darbas turimuose baseinuose. O ten, kur jų visiškai nėra, mes esame pasiruošę prisidėti prie to, kad jie atsirastų.

Norime, kad tiek naujai kylantys, tiek jau esami baseinai regionuose atliktų savo misiją, kad kuo daugiau būtų plaukiančių žmonių, nesvarbu, ar jie yra elitas, ar sportininkai, ar tik mėgėjai. Kad jie formuotų savo klubus, kad tie klubai dalyvautų varžybose, taptų federacijos nariais. Tokiu būdu mūsų bendruomenė taps dar didesnė.

– Pakalbėkime apie naujausią siūlymą steigti plaukimo mini centrus, iš kurių pirmasis bus suformuotas Šiauliuose. Kodėl jo prireikė ir ko juo norima pasiekti?

– Plaukimo rinktinė neturi nuolatinės savo bazės. Neturime savo baseino, nors faktiškai daugumoje šalių yra toks baseinas, kuriame nacionalinių rinktinių nariai gali laisvai treniruotis. Kartais ir nuo pat jaunučių. Mes tą klausimą įnirtingai keliame, bet kadangi greitai to nepavyks išspręsti, atsiranda poreikis suformuoti mini centrus.

Mini centras yra trenerius vienijantis organas, kuris išsprendžia iš anksto užprogramuotą problemą – tarifikaciją ir grupių formavimą. Senoji sistema skatina trenerių individualizmą, formuoja daugybę tarpusavio konfliktų, stabdo talentingų vaikų galimybę tobulėti. Mūsų įsitikinimu, talentingai vaikai turėtų treniruotis kartu, turi būti sparingas. Mes turime tiems talentams, kurie nori siekti pasaulinių rezultatų, sukurti sąlygas tobulėti.

Tikime, kad mini centras turėtų išspręsti tą problemą. Treneriai nepraras tarifikacijos, nes paprasčiausiai deleguos vaiką į tam tikrą rinktinės padalinį, kurį mes suformuojame kartu su to miesto sporto centru ar kita plaukimo įstaiga. Tokiame centre, priklausomai nuo miesto dydžio, plauks nuo 10 iki 50 geriausių vietinių plaukikų nuo 12–13 iki 18 metų. Tai bus mini bazė, kuri turės auginti vaikus rinktinei.

Pradėsime su vienu atrinktu treneriu, o po to potencialiai jų daugės. Manome, kad turės būti ir du, ir trys, vertinsim vis tiek pagal rezultatus. Galbūt tarp jų vyks rotacija. Norime, kad treneriai savo geriausius vaikus deleguotų į tą mini centrą. Treneriai dėl to nepraras finansavimo, o jų kategorijos augs, nes federacija padės jų auklėtiniams siekti aukštų rezultatų.

– Kiek iš viso tokių centrų yra planuojama suformuoti?

– Ateityje matau penkis, galbūt šešis mini centrus. Esame susitarę, kad po Šiaulių greičiausiai seks žymiai didesnį potencialą turintis Kaunas. Norime, kad nuo rudens jau visi penki arba šeši miestai dirbtų pagal šią mini centrų sistemą.

Tikimės labai kokybiškų treniruočių ne tik baseine, bet ir sporto salėje, atskirą dėmesį skiriant mitybai, psichologinei pagalbai. Visos naujovės, praktika ir patirtis turėtų būti perduodama piramidės principu (iš rinktinės viršaus žemyn), įtraukiant ir mediciną, vaikų sveikatą, jokiu būdu nepaliekant nuošalyje mokslo ir išsilavinimo. Mums labai svarbu, kad tie vaikai augtų kaip visaverčiai piliečiai, kurie pabaigę plaukimo karjerą galės labai lengvai integruotis į visuomenę.

– Savo rinkiminėje programoje akcentavote, kad plaukimas yra patraukli sporto šaka gabiems vaikams, kurie sugeba suderinti mokslą ir sportą. Kokias galimybes šiandien jiems gali atverti ne tik greitis baseino takelyje, bet ir puikūs pasiekimai sėdint mokykliniame suole?

– Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl reikia siekti aukščiausių tikslų plaukime, galimybė gauti taip vadinimą 250 tūkst. dolerių „bonusą“ – maždaug tiek kainuoja mokslai gerame JAV universitete, jeigu gauni pilną dotaciją NCAA (National Collegiate Athletic Association, – ltuswimming.com past.) sistemoje. Investavęs savo jėgas, laiką ir truputį pinigų (už treniruotes sporto mokyklai), ateityje gali gauti šansą įgyti puikų išsilavinimą, už kurį nereiks mokėti, ir dar galimybę plaukti už savo universitetą geroje komandoje.

Nėra vieningos nuomonės, ar mes norėtume, kad mūsų vaikai išvažiuotų į Ameriką. Mano pozicija yra labai paprasta – aš tikrai už. Ir kaip pilietis, ir kaip federacijos prezidentas. Dėl labai paprastos priežasties – edukacija yra labai svarbu. Jau esame ten užmezgę ryšius su geriausiais universitetais ir treneriais. Asmeniškai rūpinuosi, kad nukreiptume mūsų talentingus ir gerai besimokančius plaukikus į tokį universitetą, kuriame jie gaus ir puikų išsilavinimą, ir turės pačias geriausias sąlygas treniruotis ne tik tam, kad laimėtų aukštas vietas NCAA čempionate, bet ir plauktų rinktinėje.

Simono Bilio treneris, geras mūsų rinktinės draugas Todd DeSorbo, su kuriuo aš vis pabendrauju, yra labai geras pavyzdys, kaip Simoną pavyko išlaikyti aukščiausiame lygyje ir toliau vesti į priekį. Treneris siekė, kad sportininkas gerai pasirodytų ne tik vidinėje Amerikos NCAA sistemoje, bet ir pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse, atstovautų savo šaliai. Jis universiteto komandoje turėjo porą plaukikų ir iš JAV nacionalinės rinktinės. Tai ir sparingo prasme Simonui buvo puikus derinys.

– Kokie talentingų jaunųjų plaukikų rodikliai patraukia federacijos dėmesį?

– Kai 13–14 metų mergaitė ar 15 metų vaikinas užfiksuoja rezultatą, kuris vertas 700 FINA taškų, tai vienas iš ženklų, iš kurių galime spręsti, kad plaukikas turi didelį potencialą.

Noriu tik pabrėžti treneriams – tikrai nereikia vaikų nukankinti ir išspausti iš jų viską, ką tik įmanoma tokiame jauname amžiuje. Mūsų visų laukia ilga distancija. Nuo 12–13 metų yra itin svarbus pasiruošimas, intensyvumo ir kilometražo balansas, tam, kad, kaip treneriai sako, tarp 13 ir 15 metų būtų teisingai užkrauta bazė, kas yra esmių esmė. Ir, žinoma, sutvarkyta plaukimo technika, kad plaukikams sulaukus penkiolikos būtų galima su jais pradėti visai kitą kokybinį darbą, įgyvendinti kitus uždavinius. Bet kaip ir visi sako, jeigu bazė neparuošta, tai nieko ir nebus. Reikia ją pasiruošti.

Federacija ateityje ruošia ir daugiau paskatų mūsų EJOF vaikams, kurie patenka į rinktinės sąrašą. Nuosekliai dėl to dirbame, todėl jaunimas po truputį sužinos vis daugiau naujienų.

– Esate užsiminęs, kad jūsų vizija – suburti 100 tūkstančių žmonių vienijančią plaukimo bendruomenę. Kaip planuojate tą pasiekti?

Manau, kad šiandien tokių žmonių turime apie 30–40 tūkstančių, norėsime tuos skaičius susirinkti kiek įmanoma tiksliau. Bendruomenės plėtra vyks per infrastruktūrą, per geresnį baseinų išnaudojimą, per platesnę vaikų mokymo plaukti programą.
O mūsų vaikų mokymo plaukti programa kaip tik ir yra vienas iš įrankių, formuojančių bendruomenės pamatą. Kuo daugiau vaikų išmokysime plaukti, kuo mūsų vaikai bus sveikesni, kuo mažiau jų nuskęs, kuo daugiau talentingų vaikų liks sportuoti, tuo bus gražesnė mūsų bendruomenė ir, apskritai, visuomenei atliksime misiją, kurią mes ir turime atlikti.

– Norimų pokyčių pasiekti turėtų padėti ir augantis darbo kolektyvas. Prie federacijos kolektyvo prisijungė du nauji žmonės – Ramunė Vaitukaitytė ir Ignas Vaičaitis. Kokios jiems tenkančios atsakomybės?

Ramunė Vaitukaitytė yra rinktinės mini centrų kuratorė. Ji bendrauja su vaikais, treneriais, tėvais, kadangi turime jausti tų vaikų pulsą ir žinoti jiems sukuriamas sąlygas, kad veiktume efektyviai, nešvaistytume lėšų bei pasiektume tų rezultatų, kurių mes norime. Ramunė pati yra plaukiko mama, jos sūnus Titas yra Lietuvos jaunučių plaukimo čempionas, todėl kuo puikiausiai supranta, kaip gyvena jaunųjų sportininkų tėvai, žino visą režimą, kiek reikia savęs atiduoti, kokia svarbi tiek tėvelių, tiek vaikų motyvacija.

Ignas Vaičaitis, buvęs plaukikas, šiuo metu kuruoja visą komercinę dalį. Mes norime federaciją komercializuoti, išmokti užsidirbti patys. Kad ir tai pačiai jaunučių programai, mini centrams, trenerių motyvavimui, nežiūrint į tai, kad plaukimas nėra komercinė sporto šaka. Tikrai ne futbolas ir ne krepšinis, o ypač Lietuvoje.

Mes turime mokytis sudominti rėmėjus, atrasti tėvelius, kurie nori vienaip ar kitaip prisidėti prie plaukimo vystymo, integruotis. Esame atviri. Šalia Igno, prie tos komercinės grupės mes jau dabar turime tam tikrą valdybą, kurią sudaro žmonės, patys pasiūlę savo patirtį, kompetencijas – tai ir Šarūnas Šuipis, buvęs „Western Union“ vadovas, pats aktyviai dalyvaujantis atviro vandens plaukimo varžybose. Kiek žinau, jo tėvelis iki šiol Šiauliuose dirba plaukimo treneriu, todėl jis yra plaukimo šeimos narys. Valdyboje yra ir vienas iš „Lietuvos draudimo“ vadovų Marius Kairys, kurio sūnus yra jaunučių išplėstinėje plaukimo rinktinėje. Taip pat ir Diana Černiauskaitė, prisidėjusi darant įtaką Vilniaus miesto savivaldybei dėl Fabijoniškių ir Lazdynų baseino. Dvi Dianos dukros taip pat yra plaukikės – viena sportuoja Lietuvoje, kita Amerikoje.

Mes tokių entuziastų, visuomenininkų labai laukiame, tikrai rasime jiems vaidmenis, integruosime į vieną ar kitą veiklą. Norėtume kokius tris ar keturis skirtingus pogrupius turėti – komerciją, marketingą ir komunikaciją, infrastruktūros plėtrą Lietuvoje. Tokių projektų turime ne vieną, todėl laukiame prisijungiant.

– Kaip šiuo metu sekasi pagrindinei šalies rinktinei? Kokius artimiausius tikslus jai keliate?

– Apie dešimt sportininkų trims savaitėms išvyko į stovyklą Tenerifėje. Kita grupė su Pauliumi Andrijausku treniruojasi Lietuvoje, tarp Kauno ir Elektrėnų. O po trijų savaičių, jeigu vėl bus galimybė, nuomosimės Klaipėdos baseiną, tęsime pradėtą darbą. Visiems sąlygos ten tinka ir patinka. Vasarį jų laukia startas Lietuvos žiemos pirmenybėse, kuriose labai tikimės rezultatų progreso ir iš tų 70 jaunučių, kurie šiuo metu turi sąlygas treniruotis baseinuose.

Pagrindinė rinktinė dabar intensyviai treniruojasi, krūviai aukšti, kadangi ruošiamasi artėjančiam Europos čempionatui. Grįžę į Lietuvą, jie čia pabus iki balandžio vidurio, nes prieš Europos čempionatą dalis vyks į aukštikalnes, į Sierą Nevadą.

O Lietuvos čempionate jų lauks nelengva užduotis įvykdyti olimpinį normatyvą komandinėje vyrų estafetėje 4 x 100 m laisvuoju stiliumi.

Savo geriausius jaunučius kviesimės treniruotis kartu su suaugusiais į Klaipėdą. Norisi juos laikyti šalia mūsų geriausiųjų, kad suprastų, kas yra profesionalus treniravimasis, kad suvoktų treniruočių metodiką, kad pagautų tą emociją, kuri yra reikalinga. Ir kad apsispręstų (kuo anksčiau, tuo geriau), ar jie nori būti kitokio lygio sportininkais, ar vis dėlto tai yra per sudėtinga ir atima per daug laiko ir jėgų. Turime suprasti, kad daug fizinių ir psichologinių jėgų reikalaujanti plaukiko karjera, yra tikrai ne kiekvienam.