Lietuvos rinktinės tarp stipriausiųjų vėl nebus – nors lietuviai pateko į finalinį atrankos etapą, dar vasarą Europos rankinio federacija (EHF) priėmė sprendimą nebetęsti kvalifikacijos ir komandas į pirmenybes atrinko pagal reitingą.

Vis dėlto ieškantiems lietuviškų akcentų čempionate galima nuklysti į saulėtąją Čilę, kurios trenerių štabe išvysime su Lietuvos merginų U17 rinktine besidarbuojantį ispaną Ike Cotriną.

38-erių specialistas dirbti su lietuvėmis pradėjo praėjusią žiemą, tačiau dėl kilusios pandemijos kol kas vis dar neturėjo progos vadovauti komandai oficialiose varžybose.

„Su Lietuvos federacijos generaliniu sekretoriumi Migliumi Astrausku susipažinome prieš 10 metų Ispanijoje. Vėl kontaktą užmezgėme neseniai, kadangi savo klube treniravau lietuvį Igną Grigą. Bendravome apie galimybę lietuvių žaidėjoms atvykti rungtyniauti į užsienį ir jis užsiminė apie laisvą vietą merginų rinktinėje. Tokie iššūkiai mane visada žavi, esu pasiruošęs dirbti, mokytis, tad kodėl ne Lietuvoje? Čia radau puikią atmosferą, kurioje malonu darbuotis“, – kalbėjo ispanas.

– O kaip atsiradote Čilėje ir nuo ko prasidėjo darbas ten?

– Pradėjau darbuotis šios rinktinės stovykloje prieš 2017 metų pasaulio čempionatą Prancūzijoje. Su rinktinės vyriausiuoju treneriu Mateo Garralda esame pažįstami iš anksčiau. Paskutiniajame jo kaip rankininko sezone „Guadalajara“ ekipoje darbavausi trenerių štabe, o vėliau dvejus metus dirbau trenerio asistentu.

– Kokius tikslus Čilė yra išsikėlusi šiame čempionate?

– Šie metai mums, kaip ir turbūt daugeliui, yra šiek tiek keisti. Turime nemažai žaidėjų, kuriems tai greičiausiai paskutiniai metai rinktinėje, ir žaidėjų, kuriems tai pirmasis toks išbandymas. Turime mėginti laimėti prieš Čekijos rinktinę grupėje, o jeigu nepavyks, kuo geriau pasirodyti Prezidento taurėje, kurioje varžysis iškritusios komandos. Kautis su Europos rinktinėmis mums, be abejo, visuomet yra labai sunki užduotis.

– Iš kurių savo žaidėjų šiame čempionate tikitės daugiausiai? Galbūt galite savo žaidimo stilių palyginti su kažkuo iš Europos komandų?

– Mūsų lyderiai yra Erwinas Feuchtmannas ir Rodrido Salinas. Tai žaidėjai, rungtyniaujantys stipriuose Europos klubuose. Taip pat turime patyrusių žaidėjų kaip Marco Oneto ir Emilis Feuchtmannas. Jų patirtis mums tikrai pravers. Vyriausiasis treneris Mateo yra ispanas, kaip ir aš. Bandome ir čia įdiegti ispaniško žaidimo modelį. Stengiamės žaisti disciplinuotai, puolime ieškoti tuščių erdvių ir kurtis pranašumus. Gynyboje daugiausiai žaidžiame „6:0“ taktika, naudojame daug krašto žaidėjų pagalbos.

– Kiek šiuo metu rankinis yra populiarus Čilėje?

– Šiuo metu jis sparčiai populiarėja. Mūsų pergalė prieš brazilus 2019 metais, laimėjimai prieš baltarusius, austrus buvo labai svarbūs šaliai ir tapo tikru postūmiu į priekį. Staiga rankinis atsidūrė dėmesio centre ir apie jį pradėjo kalbėti per visus kanalus. Gaila, kad šalyje neturime pajėgaus nacionalinio čempionato. Reikia stipriai patobulinti sistemą, tačiau dėl šalies geografinės padėties, tai nėra taip lengva. Stengiamės geriausius talentus atvežti į Europą ir juos ruošti čia. Jie nėra labai brangūs klubams, o sąlygos treniruotis Europoje jiems dažnai yra geresnės. Galbūt kažką kada nors pavyks atvežti ir į Lietuvą.

– Kurias šalis išskirtumėte kaip čempionato favorites?

– Favoritėmis galima laikyti Norvegijos, Danijos ekipas pirmojoje grupėje, antroje – Ispaniją, Kroatiją ir Prancūziją. Egiptas gali tapti „juoduoju arkliuku“. Per pastaruosius 20 metų šeimininkai į pusfinalį nepateko tik vieną kartą – 2003 metais Portugalijoje.

– Pakalbėkime apie dar vieną šalį, kurioje dirbate su moterų klubu. Ką veikiate Šveicarijoje ir kokia situacija šioje šalyje dabar?

– Šiuo metu galime treniruotis ir žaisti normaliomis sąlygomis. Su dabartiniu klubu žaidžiame I-ojoje šalies lygoje ir esame patyrę tik vieną nesėkmę, tad dalinamės 1–2 vietas su dar viena komanda.

– Ar nesunku derinti tiek skirtingų šalių ir tiek skirtingų veiklų?

– Kartais galbūt ir sunku, tačiau beprotiškai myliu rankinį ir kiekviena patirtis yra puiki. Miglius padaro daug darbo Lietuvoje, Mateo daug nuveikia Čilėje, o aš stengiuosi atvykti tada, kai manęs reikia ir tuo metu atiduoti viską, ką galiu. Mes dažnai palaikome ryšį ir deriname kiekvieną žingsnį. Pagrindinis mano darbas yra Šveicarijoje, kurioje ir gyvenu.