Užteko kelių treniruočių ant vandens, kad 31 metų D.Karalienės akys vėl suspindėtų. Tai pastebėjo ir mylimas vyras. Buvęs irkluotojas, o dabar aviacijos srityje dirbantis Jonas Karalius prisipažino jau seniai matęs tuos žiburėlius žmonos akyse.

„Vyras mane labai palaiko. Jis labiausiai ir paskatino grįžti. Pasakė: „Daryk!“ Puikiai suprantu, kad bus nemažai iššūkių. Ypač – pirmą sezoną. Bet esame pasiryžę tuos iššūkius įveikti bendromis jėgomis“, – sako irkluotoja.

2017 m. balandį D. Karalienė paskelbė apie karjeros pabaigą, priversdama krūptelėti savo porininkę Mildą Valčiukaitę ir visą irklavimo bendruomenę. 2016-aisiais Rio de Žaneiro žaidynėse jų porinė dvivietė laimėjo olimpinę bronzą ir tada atrodė, kad pasiektos dar ne visos aukštumos. Tačiau iš pradžių dar svarsčiusi apie 2020 m. Tokijo žaidynes, Donata vis dėlto nutarė atsisveikinti su didžiuoju sportu.

„Neslėpsiu, kad tas išėjimas buvo paskatintas ir emocijų. Jaučiausi pavargusi, nes daug metų sportavau be ilgesnės pertraukos. Vargino rutina, kasdienės treniruotės, sukūriau šeimą. Ir kūnas, ir galva prašė pertraukos. Niekada nesigailėjau šio sprendimo, tačiau dabar vėl jaučiuosi pasiilgusi irklavimo“, – prisipažįsta D. Karalienė.

Ji svarstė sugrįžti palengva – žingsnis po žingsnio stebėdama, kaip kūnas ir smegenys vėl pratinasi prie didelio krūvio. Tačiau pokalbis su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidente Daina Gudzinevičiūte paskatino Donatą drąsiau priimti svarbų sprendimą.

„Su vyru svarstėme, kad po truputį pradėsiu daugiau sportuoti, o oficialiai grįšiu kitą sezoną. Bet kai prisileidau šią mintį, ji manęs nebepaleido. Su D. Gudzinevičiūte ketinau kalbėtis apie teorinę galimybę grįžti, tačiau sulaukiau didelio palaikymo, tad viskas išsirutuliojo greičiau“, – pasakoja D. Karalienė.

Aiškesni planai – pavasarį

Irklus Donata griebė su tokia aistra, kad vos grįžus vėl teko trumpam sustoti – suskaudo čiurną. Po to ji treniruojasi atsargiau, nors vis tiek kasdien dirbo po 3-4 valandas.

„Užsidegimas neblėsta, jėgų daug, tik kūnas dar turi įsidirbti“, – šypsojosi irkluotoja.

Irklavimo bendruomenė džiugiai priėmė žinią, kad tituluota sportininkė vėl lips į valtį. Irkluotojas Dominykas Jančionis, pamatęs irkluojančią Donatą, nusijuokė: „Atrodo, kad niekada ir nebuvai pasitraukusi.“ O Lietuvos rinktinės vienas trenerių Mykolas Masilionis pasiūlė savo pagalbą ir individualiai darbavosi su Donata.

COVID-19 pandemija sujaukė viso pasaulio sportininkų dienotvarkes ir planus. Dėl mirtino viruso grėsmės buvo nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės, nevyko Europos ir pasaulio čempionatai. Sportininkai ne visada turėjo galimybių visavertiškai treniruotis, nes dėl karantino sporto bazės ant durų kabino spynas.

Virusas nenori trauktis, o šalims skelbiant karantiną ir akylai saugant savo sienas, irkluotojai kol kas neplanuoja treniruočių ant vandens užsienyje šaltuoju metų laiku. Tad kol kas niekas negali atsakyti į klausimą, kokią valtį ateityje irkluos D. Karalienė. Puikių rezultatų ji pasiekė irkluodama ir vienvietę, ir porinę dvivietę su M. Valčiukaite.

Pasitraukus D. Karalienei M. Valčiukaitė irkluoti pradėjo su Ieva Adomavičiūte. Dabar Milda gydosi nugaros traumą, tad neaišku, kaip jausis vėliau.

Lietuvos moterų porinė dvivietė jau turi užsitikrinusi kelialapį į Tokiją, bet jis skirtas šaliai, o ne konkrečiai įgulai. Nedidelių, bet dar yra galimybių gauti papildomą kelialapį kuriai nors moterų valčiai, bet atranka Liucernoje (Šveicarija) vyks tik kitų metų gegužę.

Tiesa, kol kas LIF neturi jokių objektyvių kriterijų, pagal kuriuos galėtų spręsti apie irkluotojų pajėgumą. Tad viskas išaiškės tik pavasarį, kai sportininkai vėl pradės treniruotis ant vandens.

Jaučiasi itin turtinga

Tie pusketvirtų metų be profesionaliojo sporto Donatos gyvenime buvo ne mažiau intensyvūs nei rengiantis varžyboms. Ji kūrėsi naujuose šeimos namuose pajuokaudama, kad rūpindamasi remonto reikalais jaučiasi lyg dirbanti visu etatu. Pradėjo treniruoti mėgėjus uošvių irklavimo klube. Ėmė lauktis.

O 2018 m. lapkritį gimė dvyniai Dovydas ir Povilas. Į pasaulį jie pasibeldė gerokai per anksti – vos 32 nėštumo savaitę. Po to buvo daug nerimo, ašarų ir bemiegių naktų.

„Kai lioviausi sportuoti, įvyko tiek daug dalykų – treniravimas, nėštumas, vaikai. Pradžioje labai norėjau atsiriboti nuo sporto, tad labai mėgavausi tuo laiku, kai galėjau pati spręsti dėl savo dienotvarkės, laisvalaikio. Pasirodo, man to labai reikėjo.

Labai norėjau būti mama. Tai didžiausias mano gyvenimo laimėjimas. Esu labai turtinga, nes turiu šeimą“, – tvirtina D. Karalienė.

Anksčiau irklavimas jai buvo darbas ir pagrindas po kojomis. Kad ir ką darydavo, viskas sukosi tik aplink sportą. Dabar jau viskas kitaip, nes niekas niekada nebebus svarbiau už šeimą.

„Manau, kad šiuo metu tai ir yra mano stiprybė, nes į sportą grįžtu labai užsidegusi. Kai ilgai sportuoji, įsisuki į rutiną ir daug ką darai iš inercijos – atrodo, net neturi galimybės rinktis. Bet dabar aš jaučiuosi itin stipri būtent dėl to, kad pati renkuosi sportuoti ir nesu priklausoma nuo aplinkybių“, – teigia Donata.

Dovydas su Povilu jau ūgtelėjo. Jau dažniausiai miega naktimis, nors kartais dar pasitaiko ašarų, kai dygsta dantys ar sudiegia pilvą. Jau vis rečiau prašosi motinai ant rankų, o būdavo, kad nešioti reikėdavo iškart abu. Tačiau liauna ir iš pažiūros trapi Donata nesiskundė.

„Tiesą sakant, net pati stebėjausi, kad nešiodama du vaikus neturėjau visiškai jokių nugaros problemų. Matyt, tai geroji sporto pasekmė“, – svarsto D. Karalienė.

Svarbu ir šeima, ir karjera

Kai po ilgos pertraukos vėl paėmė į rankas irklus, apniko keistas jausmas – lyg būtų grįžusi ten, kur ir turėtų būti. „Atrodė, kad neirklavau vos sezoną, – šypteli tituluota sportininkė. – Kai išėjau, jaučiausi kažko nepabaigusi. Gal dėl to, kad nebuvo atsisveikinimo? Atrodo, kad irklavime dar ne viską padariau.“

Donata realistė. Ji negyvena buvusių pergalių prisiminimais ir neskaičiuoja būsimų medalių.

„Suprantu, kad buvo – tai buvo. Sporte kiekvieną dieną, kiekvieną sezoną viskas prasideda iš naujo. Žinoma, kad turiu ambicijų – be jų, matyt, nebūčiau grįžusi. Tikiu, kad esu pajėgi kovoti. Laikas truputį spaudžia, bet matysime, kaip man seksis, kaip susiklostys aplinkybės“, – sako D. Karalienė.

Ji linksi galva paklausta, ar motinystė išties užaugina sparnus. „Motinystė viską pakeičia – ir pasaulėžiūrą, ir vertybes, ir visa kita labai aiškiai sudėlioja. Dabar aš jau aiškiai žinau, ko noriu, vertinu ir laiką su šeima, ir laiką, kurį skiriu karjerai. Ir šeima, ir karjera man yra labai svarbu“, – patikina irkluotoja.

Pasiilgsta to, ką turi sportas

Sporto psichologė Aistė Žemaitytė per Rio de Žaneiro žaidynes dirbo ir su Lietuvos olimpinės rinktinės atletais. Jos patirtis byloja, kad kiekvienas per anksti karjerą baigęs sportininkas, palankiai susiklosčius aplinkybėms, vėl gali siekti aukštumų. Pasak psichologės, jei sportininkas po pertraukos grįžta ne kieno nors įkalbėtas, o pats to nori ir turi stiprią motyvaciją, jis puikiai supranta, dėl kokių tikslų tai daro. Tada atsiranda ir rezultatai. Tačiau, pasak A. Žemaitytės, per didelė motyvacija gali pakišti koją, nes dėl per didelio krūvio gali pasipilti traumos ar ligos.

Psichologė prieš kelis dešimtmečius su kolegomis Lietuvoje, Rusijoje ir Vokietijoje atliko tyrimą apie tai, ko labiausiai pasiilgsta karjerą baigę sportininkai. Vienas tokių dalykų – sėkmė, kurią patiri sportuodamas.

„Irkluotojų Europos ir pasaulio čempionatai vyksta kasmet, jie Donatai būdavo daugiau ar mažiau sėkmingi. O tokios sėkmės gyvenime gana mažai. Kai darbe baigi projektą, apie jį retai kalba pasaulis ar Europa, o apie sportininkų laimėjimus kalbama“, – palygina A. Žemaitytė.

Be to, kad ir kokie šešėliai kartais sklando sporto užkulisiuose, vis dėlto sportininkai yra patikima komanda, kurios itin pasiilgstama baigus karjerą.

„Gyvenime mes matome labai daug sukčiavimo, daug neteisybių. Pavyzdžiui, kolega gali pasisavinti kito idėją ir nustumti idėjos autorių į šalį. Sporte vis dėlto svarbiau komanda. Juk nebūna taip, kad sėdint vienoje valtyje vienas irkluoja, o kitas – ne. Ar, pavyzdžiui, krepšininkai specialiai nežaidžia blogai, kad pakenktų komandai. Tas komandos jausmas sportininkams labai svarbus“, – atkreipia dėmesį psichologė.

A. Žemaitytė tvirtina, kad dideli fiziniai krūviai išties gali išsunkti sportininką. Ypač tada, kai asmeniniame gyvenime yra pakilimų ar nuosmukių, kai laiko būtina skirti ir papildomai veiklai, pavyzdžiui, studijoms.

„Jei pervargimas išties rimtas, be pusmečio sportininkas neatsigauna“, – sako A. Žemaitytė.

To, kad D.Karalienė į sportą grįžta būdama dvynukų mama, psichologė nesureikšmina. „Yra mamų, kurios daug dirba. Jos veržlios, aktyvios, organizuotos ir sugeba laiko skirti vaikams, vyrui, namams ir karjerai. O kitos nori būti namie su vaikais. Sportas – irgi darbas. Niekas nežino, kaip seksis Donatai, bet nepabandžiusi ji to ir nesužinos“, – teigia A. Žemaitytė.

Istorija

Pasaulyje ryškiausias karjerą baigęs ir paskui vėl grįžęs sportininkas – legendinis krepšininkas Michaelas Jordanas. Dukart olimpinis čempionas (1984 ir 1992 m.) 1993 m. su Čikagos „Bulls“ laimėjo trečią iš eilės NBA čempiono žiedą.

Po šio sezono žuvo krepšininko tėvas, tad M.Jordanas nusprendė pasitraukti iš krepšinio ir persikelti į beisbolą. Tėvas norėjo, kad M. Jordanas žaistų beisbolą, tad krepšininkas išpildė seną jo svajonę. Prie Čikagos „White Sox“ prisidėjęs M. Jordanas į „Bulls“ krepšinio treniruotes grįžo po 18 mėnesių. Po to „Bulls“ laimėjo dar tris čempionų žiedus (1996–1998 m.).

Prieš 1998–1999 m. NBA sezoną baigėsi „Bulls“ trenerio Philo Jacksono kontraktas, iš klubo pasitraukė Dennisas Rodmanas ir Scottie Pippenas, o NBA sukaustė žaidėjų paskelbtas lokautas, tad ir M.Jordanas 1999 m. sausio 13 d. antrą kartą paskelbė baigiantis krepšininko karjerą.

Po metų – 2000 m. sausio 19 d. – M. Jordanas pranešė įsigijęs dalį Vašingtono „Wizards“ klubo akcijų, o 2001 m. vėl grįžo į aikštę, vilkėdamas šios komandos marškinėlius. Po poros „Wizards“ praleistų sezonų 2003 m. balandį geriausiu visų laikų krepšininku dažnai tituluojamas M. Jordanas oficialiai baigė karjerą.

Medaliai

D. Vištartaitė (dabar – Karalienė) gimė 1989 m. birželio 11 d. Šilalėje.

2007 m. pasaulio jaunių (iki 18 m.) čempionate laimėjo bronzos medalį. 2010 m. ir 2011 m. iškovojo pasaulio jaunimo (iki 23 m.) pirmenybių auksą, 2011 m. laimėjo Europos moterų čempionato bronzą, 2012 m. tapo Europos čempione ir tais pačiais metais Londono žaidynėse liko aštunta. Visas šias pergales Donata iškovojo kaip vienvietininkė.

Po Londono žaidynių D. Vištartaitė sėdo į porinę dvivietę su M. Valčiukaite. Iš pradžių – tik pabandyti, bet duetas pasiteisino ir liko dirbti visą olimpinį ciklą.

Lietuvių porinė dvivietė 2013 m. tapo Europos, pasaulio ir universiados čempione, 2014 ir 2015 m. – Europos vicečempione, o 2015-aisiais antrąsyk laimėjo universiadą.

2016 m. D. Vištartaitės ir M. Valčiukaitės porinė dvivietė Rio de Žaneire iškovojo olimpinę bronzą.