„Negaliu tuo nesidžiaugti, esu šiek tiek nustebintas, kad susiklostė tokios aplinkybės ir Lietuvoje užaugo stipri irkluotojų karta, kuri jau geras dešimtmetis džiugina mus puikiais yriais per svarbiausiais metų varžybas.

Susibūrė geras kolektyvas, streso įnešė rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione, jo treniruočių metodika visai kita, nežmoniški krūviai.

Mūsų sportininkai geros sveikatos, jie atlaikė tuos krūvius ir kaip reikiant sublizgėjo, viskas išėjo į gerąją pusę“, – džiaugiasi įspūdingų pergalių savo karjeroje pasiekęs kaunietis.

V. Butkus, praėjusiais metais gruodžio 20 d. pažymėjo savo 70 metų jubiliejų. Trečius metus jis jau nebedirba, netreniruoja irkluotojų. Gyvena sveikai, plaukioja Lietuvos sporto universiteto baseine, kiekvieną dieną mankštinasi.

„Sveikata galėtų būti ir geresnė, turiu problemėlių su sąnariais, dėl to negalėčiau sėsti į valtį. Laisvo laiko turiu nedaug.

Darau darbus, kuriuos reikėjo padaryti prieš 10-20 metų. Gyvenu nuosavame, dar tėvų pirktame name, reikia jį prižiūrėti“, – dėsto Vytautas.

Nuo irklavimo šis 11 kartų Lietuvos ir septynis kartus Sovietų Sąjungos čempionas, triskart vicečempionas ir keturiskart bronzinis prizininkas, Europos vienviečių vicečempionas ir pasaulio čempionato bronzinis prizininkas porinių keturviečių varžybose nenutolo.

Įžymusis sportininkas domisi mūsų irkluotojų startais, su dideliu įdomumu stebi, kaip jo auklėtiniui, Atėnų olimpiečiui Kęstučiui Kebliui sekasi vadovauti Lietuvos vyrų porinei keturvietei ir siekti kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes.

– Vytautai, kada pagaliau Lietuvos irklavimo padangėje nušvis auksinė saulė ir mūsų irkluotojai taps olimpiniais čempionais. Gausioje apdovanojimų kolekcijoje turime sidabro ir bronzos medalių, o aukso kaip nėra, taip nėra?

– Šalia išsvajoto auksinio apdovanojimo buvo Romos olimpiniai vicečempionai Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius, irklavę dvivietę su vairininku, netoli jo buvau ir aš Monrealyje – buvome arčiausiai olimpinių čempionų titulų, o kiti truputį toliau.

Džiaugiuose Donatos Karalienės sugrįžimu į irklavimą ir viliuosi, jog ji su savo porininke Milda Valčiukaite Tokijuje gali laimėti olimpinį auksą.

– O ar nieko nesitikite iš vyrų porinės keturvietės?

Jeigu porinė keturvietė patektų į Tokiją, manau, tai būtų didelis jos laimėjimas. Paskutinioji olimpinė atranka Liucernoje bus žiauri, dėl teisės patekti į olimpines žaidynes rungsis ypatingai stiprios porinės keturvietės.

Mūsų įguloje yra du stiprūs irkluotojai Aurimas Adomavičius bei Dovydas Nemeravičius ir, jeigu komandoje būtų dar du tokie pajėgūs irkluotojai, – visko būtų galima tikėtis.

Dabar gi Martyną Džiaugį kamuoja sveikatos problemos, jis kelerius metus netgi neirklavo, bet didelių pastangų dėka vėl sugrįžo, o Dominykas Jančionis pritingi treniruotis.

– Ką galėtumėte patarti savo buvusiam auklėtiniui, o ir pačiai įgulai, ką joje matote taisytino?

– Tų technikų gali būti įvairiausių. Kažkada mano treneris Algirdas Arelis yra pasakęs, kad geriausia technika yra ta, pagal kurią irkluojant laimimos varžybos.

Negaliu pasakyti, kas įguloje yra taisytino. Jeigu vyrai laimi, vadinasi, yra viskas neblogai. Tik man abejonių kelia tie du minėti irkluotojai.

Laiko iki olimpinių žaidynių dar yra, komandos sudėtis gali keistis, nes didelė konkurencija, tikėkimės, kad viskas išsispręs sėkmingai.

– Sugrįžkime į Monrealį, kas gi jums atsitiko, kad aukso medalius išleidote iš rankų?

– Dar ir šiandien keiksnoju Sovietų Sąjungos rinktinės trenerius, kurie nesugebėjo mūsų parengti finaliniam plaukimui.

Olimpinėms žaidynėms buvome puikiai pasirengę, tą parodė ir parengiamosios varžybos, kai susitikome su kone visą sezoną pergalingai rungtyniavusiais varžybų favoritais vokiečiais ir juos nugalėjome daugiau nei 3 sekundėmis. Porinių keturviečių varžybose tai labai daug.

Iš karto patekome į finalą, kurio teko laukti visą savaitę. Užuot ramiai rengęsi lemiamos kovos, per treniruotę, vykusią ypatingai karštu oru, rinktinės treneris mus tiesiog užvaikė.

Jau buvome baigę irkluoti, o treneris užsimanė, kad dar kartą įveiktume distanciją. Mes jo prašėme, kad to nereikia daryti, reikia kauptis finalui, taupyti jėgas, bet mūsų neklausė.

Finalų dienų jautėme, kad mūsų jėgos jau ne tos, per tą treniruotę praradome gerą sportinę formą.

Kiek galėdami, dar bandėme kovoti, tačiau paskutiniuosiuose metruose tų jėgų visiškai nebeliko ir vokiečiams pralaimėjome 1,2 sek.

Jeigu per tą savaitę nieko nebūtume darę, galėjome tapti olimpiniais čempionais.

Vytautas Butkus
Foto: Asmeninis albumas

– Labai nuliūdote pralaimėjęs?

– Po parengiamųjų varžybų galvojome, kad esame labai arti tikslo laimėti auksinius apdovanojimus.

Sidabro medaliu, žinoma, labai džiaugiausi, juk tai ne bet koks, o olimpinis medalis, didžiulis pasiekimas.

Tačiau kai mintys sukosi apie auksą, ta antroji vieta man buvo pralaimėjimas.

Apie Maskvos olimpines žaidynes jau negalvojau, nes pasikeitė rinktinės treneris, juo tapo Leonidas Dračevskis, kuris taikė savo metodus: planas vienas, visi dirba tą patį, irkluoja pagal tą pačią techniką. Buvo tikras muštras, tikra baudžiava.

– Ar buvo sunku patekti į keturvietės įgulą?

– Buvau tikras įgulos šeimininkas, komandos draugų vadinamas „Tėvu“. Patekimą į komandą išsikovojau dar anksčiau, kažkur apie 1973-iuosius.

Komandoje buvau vyriausias, fiziškai pajėgiausiais, labiausiais patyręs, geriausiai irklavau vienvietę.

Porinėje keturvietėje sėdėjau trečiame valties numeryje, su yrininku turėjau dirbti sinchroniškai, su juo susiderinti.

Treniruojantis rinktinėje buvo ypač sunkios pratybos. Stovyklos žiemą dažniausiai vykdavo Cachkadzore (Armėnija), o vasarą – ketvirtajame pagal dydį Azerbaidžano mieste Mingerčiaūre (dabar – Mingečevyras) ir Birštone.

1976-ųjų pavasarį galėjome pasitreniruoti Italijoje, o kažkada bendrojo fizinio pasirengimo stovykla buvo surengta Vidurinėje Azijoje.

– Kiek prireikė metų, kol užkopėte ant olimpinės pakylos?

– Būdamas 10-12 metų lankiau plaukimo baseiną. Irkluoti pradėjau 1965-aisiais. Treneriai Vilius Sasnauskas ir Algirdas Arelis, surinkę būsimuosius irkluotojus, pakvietė visus į Kauno halę ir mūsų susirinko vos ne visa viena tribūna.

Buvau aukštas ir plonas kaip sliekas, mano treneriu tapo A. Arelis, kurio neiškeičiau per visą savo karjerą.

1967-aisiais per Sovietų Sąjungos jaunių čempionatą Šiauliuose porinių dviviečių varžybose iškovojau sidabrą. Tada ir prasidėjo mano kelias į didįjį irklavimą, kuris tęsėsi dešimt metų.

Irklavimas teikė didelį malonumą, lyg kopėčiomis lipau aukštyn. Prasidėjo alinantis darbas, tačiau kada buvo tikslas, gerėjo rezultatai, – to vargo nesijautė.

Paskutinysis „pasispardymas“ buvo 1979-aisiais, kai manęs dar paprašė atstovauti Lietuvai per Sovietų Sąjungos tautų spartakiadą.

Mano didžiajame sporte buvo pertraukų: 1967-aisiais įstojus į Kauno politechniką, beveik nesportavau, nes reikėjo daug mokytis.

Mokslus nutraukiau, o 1969-aisiais juos tęsiau Kūno kultūros institute, kurį baigiau 1974-aisiais. Vėl pradėjau rimtai sportuoti.

– 1973-aisiais galėjote ir atsisveikinti su šiuo pasauliu, norėtųsi iš jūsų lūpų išgirsti, kaip ten buvo?

– Kai nepatekau į Miuncheno olimpines žaidynes, grįžau į Birštoną rengtis kitų metų sezonui.

Iš rinktinės kandidatų sąrašų nebuvau išbrauktas ir žiemą laukiau iškvietimo į kitų metų treniruočių stovyklą Cachkadzore, kur turėjome slidinėti.

Laukiu, laukiu – nesulaukiu. Treneris pradėjo skambinėti į Vilnių, ar neatėjo iškvietimas, kas gi atsitiko. Pradėjau galvoti, gal rinktinei jau esu nereikalingas.

Tačiau sausio pradžioje „Sovetskij sport“ laikraštyje perskaičiau užuojautas dviem savo komandos draugams, kurie žuvo treniruočių stovykloje slidinėdami, kai įvyko sniego griūtis.

Vienas tų irkluotojų man turėjo užimti vietą viešbučio kambaryje ir laukė manęs atvykstant. Kadangi negavau iškvietimo, tai ir nevažiavau.

Jeigu būčiau nuvažiavęs, būčiau kartu su jais ėjęs slidinėti. Du irkluotojai žuvo iš karto, o kiti išsigelbėjo.

Likęs gyvas, tais metais irklavau su dviguba energija: dukart tapau Sovietų Sąjungos čempionu porinių dviviečių ir keturviečių varžybose bei Europos vienviečių vicečempionu Maskvoje.

Beje, per Europos čempionatą net šešiose vyrų valčių klasės iš septynių nugalėtojais tapo sportininkai, kurie irklavo pirmuoju takeliu. Aš gi irklavau trečiuoju.

Vytautas Butkus
Foto: Asmeninis albumas

– Kaip dabar vertinate savo karjerą, kuri buvo tikrai įspūdinga?

– Visuomet buvo galima pasirodyti geriau. 1970-aisiais, tapus Sovietų Sąjungos čempionu vienviečių varžybose, nepatekau į pasaulio čempionatą, vietoje manęs išvažiavo kitas.

Po to persitreniravau, susirgau pūlinga angina. Per Sovietų Sąjungos treniruočių stovyklas buvau verčiamas treniruotis su temperatūra.

Kai Lietuvoje patekau į medikų rankas, jie konstatavo, kad operaciją reikėjo daryti prieš porą mėnesių, o dabar reikalinga ramybė, gydymas.

Tačiau mūsų treneriams prašant, nuolat dalyvaudavau varžybose, prievarta buvau priverstas rengtis Sovietų Sąjungos tautų spartakiadai.

Pūlingoji angina paliko pėdsaką mano karjeroje, turėjau išbraukti 1971-1972-uosius. Nepatekau į išsvajotas Miuncheno olimpines žaidynes.

1973 metais atsigavau, viskas sugrįžo į savo vėžes ir vienviečių varžybose pelniau sidabro medalį per Europos čempionatą Maskvoje.

Labiausiai mėgau irkluoti tą valtį, kurioje geriausiai sekėsi. Irkluojant vienvietę, būdavo nuobodžios treniruotės, pralaimėjus turėjau vienas viską išgyventi.

Kai pralaimėdavau porinių dviviečių varžybas, – skausmu tekdavo dalintis per pusę su komandos draugu, kai porinių keturviečių, – visi keturi. Atitinkamai – ir pasiekus pergales.

– Ar iškovojus įspūdingas pergales, užsitikrinote sau gerą gyvenimą?

– Jeigu ne valstybinė sportininkų renta, tai stebuklų karjeroje nebuvo. Olimpinis sidabro medalis buvo įvertintas 2 tūkst. rublių ir 500 JAV dolerių.

Prisimenu, kaip sakė olimpinė čempionė Angelė Rupšienė, vilniečiai už olimpinį aukso medalį jai įteikė … radijo aparatą „Spidola“.

Po olimpinių žaidynių, kai jau mano karjera ėjo į pabaigą, už visus pasiekimus sporte gavau dviejų kambarių butą.

– Nemažai laiko dirbote treneriu, kas buvo sunkiau: pačiam irkluoti ar kitus mokyti?

– Turbūt, kitus treniruoti. Ugdžiau daugiausia vaikinus, bet teko treniruoti ir merginas. Treneriu dirbau nuo 1979-ųjų, kai atsisveikinau su didžiuoju sportu, iki 2017-ųjų.

Iš auklėtinių daugiausiai pasiekė Kęstutis Keblys. Gero lygio irkluotojai buvo ir kiti mokiniai: Rimas Murauskas, pasaulio jaunių vicečempionai Algirdas Bendaravičius ir Nerijus Vasiliauskas, kuriuos treniravau su Vytautu Valiausku, o su treneriu Vidmantu Galubausku – Rimą Tamošiūną.

– Ar jūsų vaikai nepratęsė šeimos tradicijos?

– Irklavo sūnus, irgi Vytautas (jam dabar – 29-eri) iš antrosios santuokos, jis atstovavo Lietuvai pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatuose, tačiau stebuklų nepasiekė.

Vėliau per treniruotę, žaisdamas krepšinį, jis gavo traumą, metus laiko gydėsi, o netrukus su irklavimu atsisveikino, taip ir neatsiskleidęs.

– Kokie būtų jūsų palinkėjimai jauniesiems irkluotojams, kurie labai gretai nori tapti olimpiniais čempionais?

– Kažkuriame matytame rusų filme įstrigo pasakymas, kad greitai gimsta tik katės. Norint tapti olimpiniu čempionu, reikia ir laiko, ir didelio talento, ir didžiulio darbo.

Irklavimą pirmiausiai reikia pamilti, jam aukotis, daug ko atsisakyti ir tik tada ateis pergalės. Norėčiau, kad jaunimas atsimintų šiuos mano žodžius.