Paskutinį sykį intriga LTOK vadovo rinkimuose fiksuota 2012-aisiais, kai dėl prezidento posto nuožmiai susirėmė du olimpiniai čempionai – Daina Gudzinevičiūtė ir Virgilijus Alekna. Tąsyk buvusiai šaulei pavyko surinkti daugiau Generalinės asamblėjos atstovų balsų nei legendiniam disko metikui – poste ji pakeitė nuo pat 1988-ųjų organizacijai vadovavusį ir nepajudinamą Artūrą Poviliūną.
Prabėgus ketverių metų kadencijai – 2016-aisiais – D. Gudzinevičiūtė buvo perrinkta. Tuometinius rinkimus galima pavadinti butaforiniais, nes prezidentė juose neturėjo nė vieno konkurento.
Šiemet situacija kitokia. Pasitikrinti savo jėgas ir pasivaržyti su 54-erių D. Gudzinevičiūte rinkimuose nusprendė plaukimo federacijos prezidentas, pats buvęs plaukikas 40-metis Emilis Vaitkaitis, kalbantis apie LTOK vengimą prisiimti atsakomybę dėl prastėjančių šalies sporto rezultatų, klausimų keliančius organizacijos finansų skirstymo kriterijus ir komitetą apskritai vadinantis „valstybe valstybėje“.
Artėjant Generalinei asamblėjai Delfi abu kandidatus pakvietė į debatus apie šalies sporto ir pačios organizacijos ateitį. Kandidatai diskutavo ne tik apie sporto dekadansą ir tolesnes LTOK strategijos kryptis – kalbėta ir apie organizacijos vadovybės autoparką, ir apie prieštaringos reputacijos asmenį, atsidūrusį tarp kandidatų į organizacijos Vykdomąjį komitetą.
Vykdomasis komitetas taip pat bus renkamas penktadienį Vilniaus „Litexpo“ pramogų centre vyksiančios Generalinės asamblėjos sesijos metu.
D. Gudzinevičiūtė teigia, kad išrinkta prezidente į generalinio sekretoriaus postą siūlytų ir dabar tas pareigas einantį Valentiną Paketūrą, į viceprezidentų pozicijas – Buriuotojų sąjungos prezidentą Naglį Nasvytį, Čiuožimo federacijos prezidentę Liliją Vanagienę bei Lietuvos sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ prezidentą Saulių Galadauską. Akivaizdu, kad pokyčių valdyme nebūtų daug, nes iš išvardintų asmenų tarp viceprezidentų šuo metu nėra tik N. Nasvyčio. LTOK iždininko poziciją D. Gudzinevičiūtė yra numačiusi Tinklinio federacijos prezidentui Dariui Čerkai.
E. Vaitkaitis nuo savo kandidatų įvardinimo viešai kol kas susilaiko.
– Gerbiamas E. Vaitkaiti, savo rinkiminės kampanijos metu užsimenate, kad sporto pasaulyje trūksta lyderio. Manote, kad tuo lyderiu galėtų ar turėtų būti būtent LTOK ir organizacijos vadovas?
E. Vaitkaitis. Dabartinis Lietuvos sporto politikos išsidėstymas tarsi sako, kad sporto lyderis ir politikos formuotojas yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerija su viceministru. Bet, žinant visą biurokratinį aparatą, galima teigti, kad tai nėra ypatingai lanksti organizacija, ji turi tam tikrus biurokratinius reikalavimus. Ir manau, kad šioje vietoje LTOK, kaip olimpinį judėjimą atstovaujanti organizacija, galėtų būti moralinis lyderis – vėliavos nešėjas sporto pasaulyje.
D. Gudzinevičiūtė. Labai daug funkcijų, kurias vykdo viena ar kita organizacija, numato įstatymas. Todėl LTOK tikrai negali perimti visų funkcijų – mes ir taip vienijame visuomenines organizacijas, ypač susijusias su olimpiniu judėjimu. Ir kartais netgi atliekame daugiau, nei mums priklauso.
E. Vaitkaitis. Vien tik vienyti asociacijas nepakanka, nes iš teisinės pusės žiūrint LTOK taip pat yra asociacija, kaip ir sporto federacijos. Ir, žiūrint pagal įstatymo raidę, asociacijos vaidmuo yra atstovauti narių interesus, koordinuoti jų veiklą. O tos koordinacijos trūksta. Jei anksčiau buvo Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD likviduotas 2019-aisiais, dalis funkcijų perduota Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, – red. past.), visi aiškiai žinojo kur kreiptis. Tačiau dabar iš federacijų aš girdžiu, kad joms nėra aišku, kur kreiptis vienu ar kitu klausimu. Ir LTOK čia galėtų būti lyderiu.
D. Gudzinevičiūtė. Taip, LTOK yra asociacija, tačiau įstatus reikia suderinti su olimpine chartija, kuri mums numato pagrindinius tikslus ir siekius. Kitu atveju mes nebūtume olimpinėje šeimoje. Mūsų vaidmuo ir darbas koncentruojasi į olimpinį judėjimą, o federacijoms galėtų padėti Sporto federacijų sąjunga.
– Gerbiama D. Gudzinevičiūte, šiame poste jau esate aštuonerius metus. Kaip pati įvertintumėte nuveiktus darbus – kas, jūsų nuomone, pavyko geriausiai, o kur galima ir reikėtų pasitempti? Akivaizdu, kad sporto rezultatai paskutiniais metais prastėja, parvežamų medalių skaičius mažėja. Ką, jūsų nuomone, iš esmės reikėtų daryti, kad jie būtų geresni?
D. Gudzinevičiūtė. Manau, kad per šiuos 8 metus mes padarėme tai, ką ir planavome. Nekalbu apie finansines ataskaitas, nes visą informaciją apie veiklą galima surasti mūsų tinklapyje. Mes viešai atsiskaitome, viešai pristatome savo darbus, bendraujame ir atstovaujame federacijoms.
Pasiekėme savo lėšų augimą, darome viešuosius renginius.
Tačiau daug praradome, kai buvo sunaikintos Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC, – red. past.) funkcijos. Nepavyko išsaugoti centralizuoto medicininio aptarnavimo, kažkada egzistavo svajonė ir apie savo nuosavą mokslo laboratoriją. Akivaizdu, kad nelikus centralizuotos sistemos, daugeliui mažesnių federacijų yra sunku spręsti medicinines temas. Ir renkantis sportininkus rezultatai stipriai smuko.
Dabar į Tokijo olimpinę rinktinę turime tik 23 kandidatus, kai artėjant Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms panašiu metu turėjome 48 kandidatus. Priežastis aiški, įvardinta medicinos personalo – sportininkai mediciniškai apleisti ir kaltinti federacijų dėl to negaliu, nes mažoms federacijoms pačioms tvarkytis sudėtinga. Taigi, valdininkai, o galbūt ir mes, neišsaugojome turėto medicininio aptarnavimo. Nemanau, kad iki Tokijo mes galėtume pasiekti tokį rezultatą, kokį turėjome Rio – 68 startavusius sportininkus. Bet, žiūrint į ateitį, tai ištaisyti galima – tobulinant įstatymus ir bandant atstatyti situaciją. Ir ji suprastėjo ne iš dangaus, o dėl tam tikrų asmenų veiklos.
E. Vaitkaitis. Ponia Daina iš dalies pripažįsta ne tik valdininkų, bet ir savo atsakomybę. Taigi, pirmas žingsnis – prisiimti atsakomybę ne tik už praeities rezultatus, bet taip pat ir už ateities. Ir tam, kad rezultatai gerėtų, būtinas dialogas, kuris padėtų sukurti kryptingą sporto strategiją. Taip, sporto šakos iš esmės yra skirtingos. Vienos po LOSC panaikinimo padarė tam tikrą įdirbį, kurį nubraukti būtų greičiausiai nelogiška. Bet yra sporto šakų, kurios nesugebėjo savarankiškai išspręsti problemų. Manau, kad LTOK, kaip atsakinga organizacija, skirdama žymią dalį pinigų sportininkų pasirengimui, turėtų prisiimti daugiau atsakomybės ir planuoti daugiau investicinių projektų.
– Kalbame apie individualių sporto šakų nuosmukį, bet ilgoje perspektyvoje pažiūrėkime ir į komandines sporto šakas. Sporto flagmane buvusi krepšinio rinktinė pastarąjį penkmetį turi daugiau problemų nei įprasta, kadaise buvusi Europos čempionė moterų krepšinio rinktinė nebepatenka niekur, futbolo rinktinė pasiekusi dugną, rankinio rinktinė kadaise žaidė pasaulio čempionate, bet dabar apie tai galima tik pasvajoti. Išimtimi, regis, tampa tik trijulių krepšinis. Ar sutinkate, kad situacija yra ganėtinai dramatiška?
D. Gudzinevičiūtė. Jūs išvardinote komandines sporto šakas, kurios, atsiprašau, yra nuosmukyje. Ir čia, manau, yra valstybės požiūrio reikalas. Paskutiniu metu mes kalbamės ir bandome rasti diskusiją, kad finansavimo kriterijai joms būtų kitokie, bet pavyksta sunkiai. Komandinių sporto šakų išsilaikymas yra gerokai brangesnis. Tačiau, žiūrint iš kitos pusės, jos visada buvo šiek tiek atskirai, LOSC veikloje nedalyvavo.
Kalbant apie individualias sporto šakas aš dar kartą pakartosiu, kad nebesukoordinuojamas medicininis aptarnavimas. Viskas atiduota į federacijų rankas, neduodant joms įrankio, kaip sutvarkyti jau minėtą medicininį ir mokslinį aptarnavimą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dar būdama sportininkė pati ilgus metus naudojausi LOSC paslaugomis, nes Šaudymo federacija pati nelabai galėjo samdytis specialistus. Ten visuomet atrasdavau tai, ką reikia, gaudavau paslaugas. O pats ponas Vaitkaitis buvo vienas iš tų, kuris pasisakė, kad LOSC naikinimas nėra blogas dalykas.
E. Vaitkaitis. Taip, mes buvome už olimpinio centro reorganizavimą ir aš paaiškinsiu, kodėl. Vertinant iš daugumos sporto šakų prizmės jis buvo popierinis. Mes centrą įsivaizduojame, visų pirma, kaip sporto bazę, aplink kurią sukurtas personalas, mokslininkai, medikai ir kt.
Plaukimo atveju būdavo įdarbintas vienas treneris, sąrašuose – keli sportininkai. Tiesiog visų sporto šakų lėšomis vieni gaudavo daugiau naudos, kiti – mažiau. Aš sutinku, kad tokie centrai reikalingi. Bet nebūtinai toks vienas didelis monstras, koks buvo LOSC. Galima rengti mažesnius centrus, giminiškų sporto šakų centrus ir juos pritraukti prie vietoje gyvenančių sportininkų vaikų, kur yra gilios tradicijos, treneriai, pakankamas vaikų kiekis.
Platesnė diskusija apie LOSC ir galimas alternatyvas – įraše nuo 11 min. 25 sek.
– Generalinėje asamblėjoje bus renkamas ne tik LTOK prezidentas, bet ir Vykdomasis komitetas. Kaip vertinate įgaliojimų praktiką Vykdomojo komiteto narių rinkimuose? Pavyzdžiui, futbolo federacija yra įgaliojusi kandidatuoti prieštaringai vertinamą Arūną Pukelį, užimantį organizacijos viceprezidento pareigas.
D. Gudzinevičiūtė. Apie poną Pukelį aš nenorėčiau kalbėti. Tai LFF vidaus reikalas. Jeigu jie jį delegavo, mes neturime teisinio pagrindo kažkaip reaguoti į situaciją. Kai kūrėme savo įstatus, niekada nepagalvojome, kad gali nutikti štai toks precedentas, ir apie nepriekaištingą reputaciją nieko neįrašėme. Bet aš tikrai labai viliuosi, kad mūsų asamblėjos nariai bus išmintingi ir pagalvos, ką reikštų turėti tokį asmenį Vykdomajame komitete.
Faktas, kad federacijos vadovas pagal įstatus vietoje savęs gali įgalioti kitą asmenį – juk sporto pasaulyje būna daug kelionių, ir be įgaliojimų mes kažin ar apskritai kažkada turėtume kvorumą. Įgaliojimus numato ir Civilinis kodeksas, tai yra visiškai normali praktika. Kitas dalykas, kai pasirenkami... na, negali sakyti, ne tie asmenys (šypsosi).
E. Vaitkaitis. Nesigilinant į personalijas įgalioti žmogų, kuris yra tam tikros federacijos dalis, yra pačios organizacijos sprendimas. Bet tikrai yra ir kitų pavyzdžių, kai įgaliojami žmonės, visiškai ne iš tos struktūros. Kalbant konkrečiai, matome, kad šiuo metu LTOK generalinio sekretoriaus pareigas einantis žmogus (V. Paketūras, – red. past.) yra gavęs įgaliojimus iš visiškai nesusijusios organizacijos (įgaliotas Lietuvos kerlingo asociacijos, – red. past.) ir, nežinau kaip tai atrodo iš šono, bet man tai primena prekybą poveikiu. Kokiu pagrindu tas įgaliojimas gaunamas? Galima daryti prielaidą, kad tai – už tam tikrą pažadą.
D. Gudzinevičiūtė. Iš pono Vaitkaičio ne pirmą kartą girdžiu apie prekybą poveikiu, derėtų kiek atsakingiau žiūrėti į savo žodžius, nes tai kaltinimas kriminalu. O ponas Paketūras yra vieno iš klubų narys, ir jeigu asociacija jį nutarė deleguoti atstovu į generalinę asamblėją, aš tame nematau visiškai nieko neteisėto.
– Gerbiamas Emili, viename iš savo platintų laiškų jūs netgi ne tarp eilučių teigėte, jog kai kurios federacijos sulaukė grasinimų pasikeitus vadovui netekti finansavimo. Gal pakomentuotumėte tokį savo teiginį.
E. Vaitkaitis. Per šį mėnesį aš tikrai daug ką girdėjau iš federacijų. O jos pačios girdėjo, kad, konkrečiai man tapus prezidentu, lėšas koncentruos didžiosios sporto šakos, o mažosios negaus jokio finansavimo. Šioje situacijoje man mažų mažiausiai keista – juk iš tų sporto šakų apskritai nėra ką atimti, nes jų lėšos yra skirtos bendrai administracinei funkcijai užtikrinti, jau nekalbant apie sporto vystymą ir pačius sportininkus.
D. Gudzinevičiūtė. Mes vadinamąsias dotacijas, vienodas visoms sporto šakoms, esame numatę pagal federacijų pobūdį. Yra olimpinės sporto šakos, yra neolimpinės – visi pinigai skirstomi pagal numatomą biudžetą. Kiti pinigai skirstomi pagal kriterijus, kurie, jums, kažkodėl nėra aiškūs, nors būnant plaukimo federacijos vadovu buvo aiškus.
Diskusija apie finansavimo kriterijus – įraše nuo 27 min. 20 sek.
– Gerbiamas E. Vaitkaiti, kaip, jūsų nuomone, turėtų būti skirstomas LTOK biudžetas?
E. Vaitkaitis. Aš apskritai visą komiteto biudžetą skirstyčiau kitaip. Dabar viena didžiausių problemų ta, kad pinigai skirstomi pagal pasiektus rezultatus. Taip, yra pamainos sportininkai, bet ten pinigų sumos pakankamai nedidelės. Aš žiūriu į sporto ateities rezultatus ir manau, kad didelę dalį pinigų reikėtų nukreipti į investicinius projektus. Pradedant infrastruktūros objektais, minicentrais, baigiant kasdieniais organizaciniais projektais.
Mano biudžeto planavimo schema būtų kitokia: lygiai kaip valstybės biudžetas turi savo biudžeto planavimo įstatymą, lygiai taip turėtų turėti ir LTOK, kad būtų pasiekti ilgalaikiai rezultatai. Nepaisant to, koks yra bendras organizacijos biudžetas, reikia galvoti apie tai, kiek procentų lėšų skirti dabartinės situacijos palaikymui, o kiek – nukreipti į investicijas. Ponios Dainos minėtas mokslininkų ir medikų aprūpinimas svarbus elementas, bet jis tuo neapsiriboja. Jeigu norime turėti rezultatus 2030-aisiais, jau dabar reikia investuoti į technologinį lygmenį.
– Ne kartą yra nuskambėję atvejai, kad LTOK į olimpines žaidynes vežėsi tikrai didelę ekspertų grupę, kuri nuvykusi į olimpiadą tampa tik žiūrove. O kadaise, tiesa, dar vadovaujant A. Poviliūnui, į Pekino olimpiadą keliavo ir LTOK buhalteriai, kanceliarijos darbuotojai. Ar tokia praktika yra tinkama?
D. Gudzinevičiūtė. Mes į žaidynes nė karto nevežėme nei vairuotojų, nei administratorių, nei buhalterių. Ir šiemet pavasarį Generalinėje asamblėjoje netgi pasitvirtinome kriterijus, pagal kuriuos į žaidynes važiuotų viena ar kita specialistų grupė. Ir jie buvo, jeigu neklystu, priimti vienbalsiai. O tie minėti specialistai yra federacijų vadovai. Mūsų nuomone, federacijų vadovai privalo pamatyti olimpines žaidynes ir sudalyvauti varžybose. Gal kai kurie iš jų jas ir praleidžia, bet mes negalime atrinkti, kuris tikrai visą laiką leis vien tik savo sporto šakos varžybose, o kuris nueis į kitas. Dauguma federacijų vadovų dirba neatlygintinai ir tai jiems yra padėka už darbą. Bet aš esu tikra, kad vadovai privalo dalyvauti olimpiadose. Juk jose galima susipažinti su visomis naujausiomis tendencijomis.
E. Vaitkaitis. Kiek prisimenu, dėl ekspertų siuntimo į olimpines žaidynes asamblėjoje nebuvo vienbalsės nuomonės. Aš pats 2016-aisiais turėjau galimybę vykti į Rio de Žaneirą būtent ekspertų komisijoje, bet atsisakiau – perteikiau tą galimybę vieno sportininko trenerei. Manau, kad LTOK nėra kelionių agentūra, ir, turint vien tik žiūrovo bilietus, pasisemti patirties – galimybės pakankamai ribotos. Ir žinant pačią bilietų, maistpinigių, gerų viešbučių kainą, lėšas galima panaudoti racionaliau.
– Gerbiamas Emili, ne viename iš savo interviu užsiminėte apie prabangą ir privilegijas, kuriomis puikuojasi nemažai sporto funkcionierių ir faktą, kad tai erzina pačius sportininkus.
E. Vaitkaitis. Tai erzina ne mane, bet kaip ir minėjau, aš stengiuosi kalbėtis su sportininkais. Čia apskritai yra sporto pinigų sąvoka ir supratimas. Jeigu paklausi atleto, kas tie sporto pinigai, jie tai supranta paprastai: kiek konkrečiai atlyginimo, veiklos sutarties, maistpinigių lėšų atsiduria kortelėje. Ir pats manau, kad esama sporto struktūra gerokai mažina tų į kortelę krentančių pinigų kiekį. Būtent tas prabangos elementas. Girdėjau, kad kai kurie prabangūs automobiliai vadovams suteikiami TOK (Tarptautinio olimpinio komiteto, – red. past.), bet tai tiesiog erzina pačius sportininkus.
D. Gudzinevičiūtė. Automobiliai „Lexus“, kokį vairuoju ir aš, yra suteikiami TOK pagal sutartį su „Toyota“ koncernu. Ir mes esame gavę visiškai aiškų nurodymą, kiek ir kokių automobilių turime – jie negali būti perduoti nei federacijai, nei kažkam kitam.
– Ką prognozuotumėte koronaviruso pandemijai nesitraukiant: ar 2021-aisiais įvyks Tokijo olimpinės žaidynės?
D. Gudzinevičiūtė. Neseniai vyko pokalbis su TOK prezidentu Thomasu Bachu – iš tikrųjų iki šiol vis dar svarstomi įvairiausi variantai. Kažką prognozuoti labai sudėtinga – ar prieš pusmetį galėjome galvoti, kad kalbėdamiesi sėdėsime su tokiais apsauginiais skydeliais. Bet jeigu reikėtų rinktis ir atsakyti, ar jos įvyks ar neįvyks, aš sakyčiau, kad įvyks. Viskas priklauso nuo vakcinų sukūrimo.
E. Vaitkaitis. Aš sutinku, kad viskas priklauso nuo vakcinų sukūrimo. Bet labiau rinkčiausi tą pusę, kad žaidynės neįvyks.
Visą kandidatų į LTOK prezidentųs diskusiją žiūrėkite laidos vaizdo įraše.
