„Kapitono pareigos? Galiu sau leisti daugiau nei kiti žaidėjai, – pasakojo V. Jagelavičius. – Ant ledo galiu eiti kalbėtis su teisėjais, turiu didesnę žodžio galią ir rūbinėje. Kažką reikia turėti, kad komandos draugai gerbtų ir atkreiptų dėmesį, kai nori kažką pasakyti“.

Nuo 6 metų žaisti ledo ritulį pradėjęs puolėjas pripažino, kad sportui skirią didžiąją dalį savo laisvalaikio.

„Ledo ritulys man – širdžiai artimas sportas. Galvojau, kokia kita sporto šaka galėčiau užsiimti. Patinka kontaktinis sportas, tad gal kitas būtų amerikietiškas futbolas. Matyt Amerikoje į būčiau ėjęs į amerikietišką futbolą. Mėgstu kontaktą, stipresnį fizinį veiksmą, patinka komandinė aura“, – dalijosi mintimis V. Jagelavičius.

Kartu su metais vyresniu broliu ledo ritulio lazdą į rankas paėmęs Vytautas net minčių neturėjo kada nors „mesti“ sportą: „Vienas kitą tempėme į ledo ritulį – nepraleiskime, eikime, darykime. Labai džiaugiuosi, kad nesimėčiau – patiko viena sporto šaka ir esu čia iki šiol“.

Svarbiausia, kad muštynės nenusikeltų už aikštės ribų: sportinis pyktis, susimušėme, gavome baudos minučių, atsėdėjome, tęsiame žaidimą. Po rungtynių atsisveikinime ir viskas. Tai normalu.
Vytautas Jagelavičius

Ar buvo sunku pradėti žaisti ledo ritulį? „Kaunas Hockey“ kapitonas sakė, kad kai yra didelis noras, tai sunkumų paprasčiausiai nėra.

Atakuoti ir mušti įvarčius dievinantis V. Jagelavičius taip pat neabejojo, kad muštynės yra neatskiriama ledo ritulio dalis.

„Muštynės nebūna suplanuotos ar surežisuotos. Būna momentai, kai esi „užsidegęs“, nenori pralaimėti pozicijos ar įsižiebia kibirkštėlė tarp dviejų žmonių. Pavyzdžiui, kai varžovas neleistinu veiksmu traumuoja komandos draugą. Tuomet kiekvienas jį įsimena ir nori atkeršyti.

Žaidėjas taip pat negali liesti vartininko, yra tokia nerašyta taisyklė. Jei kažkas sužaidžia jėgos veiksmu prieš vartininką, viskas tampa aišku, kuo viskas pasibaigs tam žaidėjui, kuris palietė vartininką. Jis irgi žino, kas jo laukia.

Svarbiausia, kad muštynės nenusikeltų už aikštės ribų: sportinis pyktis, susimušėme, gavome baudos minučių, atsėdėjome, tęsiame žaidimą. Po rungtynių atsisveikinime ir viskas. Tai normalu. Emocijos sukyla ir negali visko sukontroliuoti – kartais padarai, o po to pagalvoji. Tai – dalis šios sporto šakos. Ledo ritulys be muštynių – nelabai ledo ritulys“, – šypsodamasis kalbėjo puolėjas.

Ko reikia, norint tapti geru ledo ritulininku?

„Fizinis pasirengimas, disciplina ir noras laimėti, – iš karto išvardino „Kaunas Hockey“ kapitonas. – Niekada negalvojau, kada baigsiu žaisti. Galvojau kad 31 ar 32 metai yra jau daug, bet dabar galvoju, koks dar jaunas esu ir kaip labai noriu žaisti. Jei sveikata leis, dar ilgai žaisiu“.

Daug metų Elektrėnų „Energijoje“ ir Lietuvos rinktinėje žaidęs V. Jagelavičius prisipažino, kad jautriai reaguodavo ir į pergales, ir į pralaimėjimus: „Tačiau dabar džiaugiuosi, kad grįžau į Kauną. Esu ten, kur norėčiau būti, kur norėsiu pabaigti savo karjerą. Gaila, kad nebaigėme praėjusio sezono ir negalėjome tapti čempionais. Dar parodysime, ką galime šį sezoną“.

Ledo ritulys nuo pat vaikystės didelę vietą užima ir „Kaunas Hockey“ vadovo ir žaidėjo P. Nausėdos gyvenime. Šalia sporto netrukus atsirado ir organizaciniai reikalai, kuriuos spręsti gynėjui buvo ir iššūkis, ir malonumas.

„Atsimenu, po trečio studijų kurso mane pakvietė dirbti į Lietuvos krepšinio federaciją tuometinis generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas. Tuo metu man tai buvo „vau“, bet paskambinau ir jam pasakiau, kad ledo ritulyje daugiau nuveiksiu ir ten mano pagalba bus didesnė. Man visuomet „klijavosi“ darbas su ledo rituliu“, – pasakojo P. Nausėda.

Sau keliu aukščiausius reikalavimus: jei neguliu viena koja karste – einu žaisti. Atsidavimo reikalauju ir iš savęs, ir iš kitų. Aikštėje rankos nespaudžiu niekam. Į atlapus pastaruosius 10 metų netenka kibti, stengiuosi to išvengti, tačiau kietą žaidimą proteguoju, duomenis turiu. Kas atsiduria tarp manęs ir borto kartais suskausta šoną.
Petras Nausėda

Didžiausias motyvas tęsti karjerą ant ledo ir vadovauti klubą yra geras, motyvuotas, „sulipęs“ kolektyvas ir šeima.

„Man patinka matyti, kaip vaikams patinka, kad aš sportuoju. Mano 7-metė dukra eina į ledo ritulį. Šeimoje ir vaikams persidavė sporto kultas. Niekada nekyla klausimas, eiti į treniruotę, ar ne. O žaidimo derinimas ir vadovavimas – praeities klausimas, nejaučiu jokio diskomforto. Per tiek metų stora „skūra“ užaugo, todėl į viską reaguoju ramiai. Žinoma, laiko neatsiranda daugiau, o šeima gausėja. Gal jai norėtųsi skirti daugiau dėmesio, bet žmona labai palaiko, tad randame sprendimus. Sportavimas man – savęs realizacija, sveikas gyvenimo būdas ir meilė ledo rituliui“, – pasakojo „Kaunas Hockey“ vadovas.

Anot veterano, jis pats nėra pats ramiausias žaidėjas aikštėje, greitai „užverda“ ir aikštėje sau draugų neieško.

„Sau keliu aukščiausius reikalavimus: jei neguliu viena koja karste – einu žaisti. Atsidavimo reikalauju ir iš savęs, ir iš kitų. Aikštėje rankos nespaudžiu niekam. Į atlapus pastaruosius 10 metų netenka kibti, stengiuosi to išvengti, tačiau kietą žaidimą proteguoju, duomenis turiu. Kas atsiduria tarp manęs ir borto kartais suskausta šoną“, – šypsodamasis tęsė P. Nausėda.

Ar dėl to tenka patirti traumų?

„Statistiškai traumingumas ledo ritulyje yra mažesnis nei krepšinyje ar futbole. Juk yra apsaugos, slidus ledas, pritaikytos aplinkybės. Labiau pasitaiko nesėkmingų atvejų, pavyzdžiui, ne taip ranka pakišta ar dar kažkas. Man yra buvę sudėtingų traumų, kelis kartus lūžusi nosis. Ledo ritulio nereikia bijoti, mergaitės eina neįtikėtinu greičiu į ledo ritulį. Daugiau nei pusė atėjusių šią vasarą į ledo ritulio treniruočių stovyklą buvo mergaitės“, – mintimis dalijosi laidos „Sportinė forma“ svečias.

Kaip „Kaunas Hockey“ išgyveno COVID-19 pasekmes?

„Skaudžiausios pasekmės – 3 mėnesius nieko nedarėme. Nuo rugpjūčio mėnesio komanda pradėjo ruoštis. Labiausiai gąsdina nežinomybė. Situacija nepasikeitė, nauji signalai, stebime ir sporto pasaulį. Čia bus didžiausias iššūkis, su kuriuo susidurs ir Lietuva, ir pasaulis, – kalbėjo P. Nausėda. – O komanda sukomplektuota taip, kad laimėtų pirmą vietą Lietuvos čempionate. Numatytas ir Baltijos lygos startas, kur žaisime su latviais ir estais. Būtų naivu sakyti, kad esame pasiruošę „nukalti“ latvius – ten klubai aukštesnio lygio su 4-5 kartais didesniais biudžetais – bet mėginsime bent jau patekti į finalą.

Daugiau laidos dalyvių minčių – vaizdo įraše.

Laidos vedėją rengia Aleksandras Pogrebnojus.

Visą „Delfi TV“ laidos „Sportinė forma“ archyvą rasite čia.