Išsitatuiravęs keturis lietuviškus žodžius

Dieną, kai minimos „Žalgirio“ mūšio metinės, daugybė mišrių kovos menų gerbėjų pirmą kartą išvydo M. Bukauską.

Atrodė, lyg po to, ką pamatė, visiems rūpėtų tik vienas klausimas.

„Ar tai buvo legalūs smūgiai?“ – jau tiesioginiame eteryje suglumo UFC televizijos komentatoriai.

Ta pati tema audrino ekspertus ir socialinių tinklų aktyvistus.

Dviejų UFC naujokų mūšį su Andreasu Michailidžiu M. Bukauskas laimėjo techniniu nokautu.

Graiko galimybėmis tęsti kovą teisėjas suabejojo po to, kai paskutinėmis pirmo raundo sekundėmis 26-erių lietuvis apipylė savo varžovą smūgiais alkūne į galvą.

A. Michailidis atrodė praradęs orientaciją ir vos neišgriuvo iš narvo, kuomet šio durys buvo atvertos abiejų sportininkų komandų nariams.

Identiškai darbuodamasis alkūne M. Bukauskas laimėjo antrą kartą iš eilės – praėjusį lapkritį kentėjo italo Riccardo Nosiglia galva.

Bet pats pussunkio svorio kategorijos atstovas smūgio alkūne nevadina savo mėgstamiausiu. Jam tai – pirmiausia efektyvi gynybos priemonė. Nieko blogo, kad kartais virstanti efektinga kontrataka.

M. Bukauskas į mišrių kovos menų narvą perėjo iš kikbokso ringo. Tai žinodami dauguma jo varžovų vengia kovos stovėsenoje ir bando pargriauti lietuvį ant grindų.

Kuomet priešininkas kyšteli galvą po pažastimi, rankomis apglėbdamas liemenį ir atakuodamas kojas, M. Bukausko akyse įsižiebia taikiklis, nukreiptas į nedengiamą konkurento pakaušį.

Smūgiuoti alkūne jį išmokė tėvas.

Mano paties požiūriu, aš atstovauju Lietuvai. Ten gimiau, gyvenau, ten tebelankau savo gimines. Lietuva – didelė dalis manęs. Tikiuosi, prisidėsiu prie to, kad UFC atsirastų daugiau lietuvių.
Modestas Bukauskas

Jeigu kas nors, išvydęs pirmojo lietuvio debiutą UFC, nejučia prisiminė praeityje vieną pajėgiausių Lietuvos kiokušin karatė kovotojų Orestą Procą, neturėjo tučtuojau vyti šios minties šalin.

2013 metais O. Procas triumfavo pasaulio čempione virtęs neįmenama mįsle karatė tėvynės meistrams – žemesni japonai stengdavosi ant tatamio suartėti su lietuviu, o šis tuomet juos pasitikdavo galingais smūgiais alkūne. Tik, žinoma, ne į galvą – tai draudžia kiokušin taisyklės, o į pečių juostą.

M. Bukauskas karatė niekuomet neužsiėmė. Užtat vyresnysis Bukauskas turėjo juodą diržą.

Sovietmečiu Kaune ir Klaipėdoje karatė sportavęs Gintautas savo sūnui yra ne tik tėvas. Ne tik pagrindinis treneris penkių ar šešių specialistų būryje, sudarančiame UFC naujoko komandą.

Modestui jis – ir geriausias draugas.

Gal nuskambės sarkastiškai, bet turbūt galima pasakyti: sūnaus G. Bukauskas neišmokė tik vieno.

„Per karantiną stengiausi patobulinti savo lietuvių kalbą. Dabar kur kas geriau ją suprantu, galiu perskaityti, kas parašyta. Man tiesiog reikėtų rimčiau to pasimokyti. Kol aktyviai treniruojuosi, niekaip nepavyksta rasti laiko, bet tikiuosi, kad kitame interviu jau galėsime pasikalbėti ir lietuviškai“, – Delfi žadėjo M. Bukauskas.

Modestas Bukauskas (kairėje), Gintautas Bukauskas
Foto: Instagram

Žadėjo anglų kalba. Su gana ryškiu – bet tikrai ne Rytų Europos – akcentu.

Pastarasis vadinamas kokni. Istoriškai jis priskiriamas Ist Endui, kultūriškai – Londono darbininkų klasei.

Trumpai tariant, M. Bukauskas kalba kaip užkietėjęs britas.

„Visus tai glumina. Žmonės stebisi: vardas – lietuviškas, o kalba kaip tikras anglas. Tačiau aš vertinu savo lietuviškas šaknis“, – pažymėjo Londone gyvenantis kovotojas.

Todėl į narvą jis visada nešasi trispalvę. Todėl ant kairiojo M. Bukausko žasto ištatuiruoti keturi žodžiai: pasiaukojimas, tikėjimas, meilė, šeima. Parašyti lietuviškai.

Nors savo vaikystės Lietuvoje M. Bukauskas neprisimena, jis turi daug senų nuotraukų albumų, kuriuos vartant krūtinę dilgina žodžiais neapibūdinamas jausmas.

Modesto Bukausko tatuiruotė

Koviniu sportu susidomėjo tarnaudamas

M. Bukausko istorija šiek tiek primena pirmosios lietuvių kilmės UFC čempionės Rose Namajunas gyvenimo kelią.

Kaune likusių močiučių Rožyte vadinama kovotoja gimė Milvokyje (JAV), emigrantų iš Lietuvos šeimoje.

M. Bukauskas pasaulį išvydo Lietuvoje, bet paliko ją būdamas vos trejų.

Paralelių galima rasti ir su Plimute (Jungtinė Karalystė) į karjeros viršūnę kilusios Londono olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės biografija.

Vilnietė M. Bukausko mama vardu Meilutė. O kaunietis tėvas Gintautas, prieš pasukdamas į kovinį sportą, buvo plaukikas.

„Tėtis plaukime turėjo didelių tikslų, gal net pabandyti patekti į olimpines žaidynes. Deja, kilo kažkokių komplikacijų, ta svajonė liko neišsipildžiusi. Jis buvo pašauktas į sovietinę armiją, ir tarnaudamas pradėjo domėtis koviniais menais. Sekėsi gerai, gavo juodą karatė diržą, sportavo sambo“, – pasakojo M. Bukauskas.

Vis dėlto pirmasis nepriklausomybę atkūrusios šalies dešimtmetis niekam nebuvo lengvas. Netrukus po to, kai Klaipėdoje įsikūrusi šeima pasipildė dviem naujais nariais, ji nusprendė paieškoti geresnių perspektyvų svetur.

Kol metais vyresnė dukra Ernesta Londone treniravosi dziudo, sūnų G. Bukauskas pradėjo mokyti kikbokso. Tačiau sulaukęs dvylikos šis pajuto kitą pašaukimą – tam, ką tautiečiai vadina savo antrąja religija.

Rose Namajunas (dešinėje)

Bandymas patekti į NCAA

M. Bukauskas nebūtų lietuvis, jei galvoje jam nebumpsėtų oranžinis kamuolys.

Jaunuolis, vėliau išstypęs iki 191 cm, pasinėrė į krepšinį. Na tai kas, kad Jungtinės Karalystės sostinėje ši sporto šaka panašiai populiari kaip kriketas Vilniuje.

Artėjant pilnametystei M. Bukauskas ne šiaip treniravosi – jis rimtai rengėsi tapti profesionaliu žaidėju. Ir turėjo konkretų planą, kuris driekėsi per JAV studentų NCAA lygą.

„Regis, turėjau šiek tiek talento. Bent jau sparčiai progresavau. Žaidžiau neblogoje Londono komandoje, kurios treneris praeityje lankė mokyklą JAV. Nusiuntėme jai keletą mano žaidimo vaizdo įrašų. Patikau ir sulaukiau kvietimo atvykti“, – kelionės į Luizianos valstiją priešistorę prisiminė M. Bukauskas.

Džiazo ritmu pulsuojančiame Misisipės baseine lietuvis mokėsi dvejus metus, bet dėl vietinės lygos taisyklių žaisti galėjo tik antrajame sezone.

Jo stiprybė buvo kamuolio valdymo įgūdžiai. Kai pritrūkdavo technikos, pasiremdavo raumenų jėga. Tiesą sakant, pasiremdavo dažnai.

„Kaip ir visų, mano svajonė buvo tapti profesionalu arba žaisti NCAA. Tačiau manimi susidomėjo tik žemesnio lygmens koledžas, kuriame nebūčiau pasiekęs savo tikslų. Buvau talentingas, bet nepakankamai, kad pakilčiau iki aukščiausio lygio.

Kai buvau 18-os ir atėjo laikas spręsti, ką veikti toliau, mano tėtis su manimi pasikalbėjo. Lengva širdimi nutariau grįžti į kovinį sportą ir siekti kitos svajonės. Jaučiu, kad viskas išėjo taip, kaip ir turėjo“, – dėl nepavykusio bandymo tapti nauju Šarūnu Marčiulioniu nebesigraužia M. Bukauskas.

Treniravosi su savo stabuku

Naujas jo pasirinkimas buvo mišrūs kovos menai.

Per trejus metus mėgėjų turnyruose M. Bukauskas pasiekė 7 pergales bei patyrė vienintelę nesėkmę.

21-erių sulaukusiam ambicingam vaikinui atėjo laikas žengti tarp profesionalų.

Įdomu, jog pačioje pirmoje dvikovoje Londone M. Bukauskui teko stoti prieš tautietį – Arvydą Jušką. Naujokas laimėjo vieningu teisėjų sprendimu.

Pergalė padrąsino, ir M. Bukauskas dar labiau užsidegė mišriais kovos menais. Net kelis kartus jis važiavo treniruotis į Albukerkį – kovinio sporto bastionu laikomą miestą Naujojoje Meksikoje.

Ten lietuvis asmeniškai susipažino su savo vaikščiojančiu stabu – dabartiniu pussunkio svorio kategorijos UFC čempionu Jonu Jonesu.

M. Bukauskas treniruodavosi kartu su 33-ejų amerikiečiu.


„Kiekvieną mielą dieną buvau visų laikų geriausio kovotojo mano svorio kategorijoje sparingo partneris, mes kalbėdavomės, sulaukdavau pagyrimų. Tai mane galutinai įtikino, jog kažkada būsiu pajėgus kautis aukščiausiame lygyje“, – prisiminė M. Bukauskas.

Karjera kilo kaip ant mielių: po keturių pergalių serijos jis buvo kupinas pasitikėjimo savimi, pakviestas dalyvauti Londone įsikūrusios ir tramplinu į aukščiausią lygą laikomos „Cage Warriors“ organizacijos turnyruose.

Tačiau 2016-ieji išmušė žemę iš po kojų.

Po traumos paliko mergina

Tais metais M. Bukauskas patyrė abu savo pralaimėjimus profesionalų kovose. Viena jų – su moldavu Pavelu Doroftei – truko 18 sekundžių, kol lietuvis pasidavė neatlaikęs skausmingo veiksmo.

Jo meniskas plyšo, ir toliau sportuoti galimybių nebebuvo.

Iki visiško liepto galo trūko tik skyrybų su ilgamete širdies drauge iš Luizianos.

„Buvau akligatvyje karjeroje ir gyvenime. Man atsuko nugarą ir neparodė nė kruopelės palaikymo. Manimi nebetikėjo, ir mane tai stipriai užgavo.

Netekau savo rėmėjo, nebeturėjau pinigų, darbo, išsiskyriau su mergina. Jaučiau, kad visi mane apleido, tarsi būčiau išmestas į šiukšlių dėžę. Tačiau liko artimiausi žmonės, pirmiausia – tėtis. Jis man pasakė: „neleisk nesėkmėms tavęs palaužti, vieną dieną būsi pasaulio čempionas“.

Buvo dienų, kai verkdavau savo kambaryje galvodamas, ką po velnių daryti toliau, mane apėmė depresija. Bet žingsnis po žingsnio iš jos išsivadavau“, – savo išgyvenimus išklojo sportininkas.

Jis nekovojo beveik dvejus metus, kol laižėsi žaizdas.

Pirmiausia – kelio operacija, tuomet – nauja treniruočių programa. Galiausiai – kitoks mentalitetas. Piktesnis. Plėšresnis.

„Iki tol kiekybė man nusverdavo kokybę. Persistengdavau, ir tai lėmė rimtą kelio traumą. Neteisingai maitinausi, koviausi netinkamoje svorio kategorijoje. Svarbiausia, man trūko agresyvumo. Buvau geras sportininkas, bet ne kovotojas – man trūko pykčio. Narve ne vieta geriems vaikinams. Juo gali būti prieš kovą ir po jos, bet narve turi būti žudikas.

Pasikeisti man padėjo bokso treniruotės Londone. Jos parodė, kad turiu reikiamų įgūdžių, bet mano protas veikia netinkamai. Kai kitas vyrukas ringe bando nurauti tau galvą tiesiogine to žodžio prasme, turi atsakyti tuo pačiu. Tuomet ėmiau suprasti: jie nežaidžia su manimi, jie bando sukelti man skausmą. Ši mintis atvedė mane ten, kur esu dabar.

Kelį operavo, susiradau darbą, perėjau terapijos kursą. Iš tų mažų pergalių vėliau kilo didžiosios. Tie metai mane užgrūdino, dabar niekas nebegali manęs palaužti. Patyriau tiek negandų, kad kokia nors nauja man būtų kaip pasivaikščiojimas parke. Šiuo metu tęsiu septynių pergalių iš eilės seriją, ir patikėkite, ji greitai nesibaigs. Toliau kilsiu į viršūnę, padarysiu viską, kas mano galioje, kad negrįžčiau atgal į tuos tamsius laikus“, – kategoriškas kovotojas.


Pandemija žlugdė planus

Grįžęs į „Cage Warriors“ jis įveikė tokius varžovus kaip lenkas Marcinas Wojcikas ar norvegas Marthinas Hamletas.

Praėjusį sausį pirmą valandą nakties Grinvičo laiku M. Bukausko vadybininkas Jasonas House'as parašė žinutę iš Kalifornijos.

Atletas nubudo trečią pašaukus gamtai. Ir pagalvojo, kad vertėtų paskambinti savo talkininkui.

„Ką manai apie kovą UFC?“ – išgirdęs tokį klausimą vietoje „alio“, M. Bukauskas pamanė dar sapnuojantis.

Jis pasirašė sutartį keturioms UFC dvikovoms.

M. Bukausko kova su M. Wojciku „Cage Warriors“ turnyre:

Pirmoji turėjo vykti gegužę San Diege (JAV). Bet koronavirusas sugriovė visus planus.

Po neilgų derybų M. Bukauskui buvo raudonai pažymėtas naujas taškas kalendoriuje – liepos 15-oji, Jaso sala Persijos įlankoje.

Jungtinių Arabų Emyratų sostinės Abu Dabio pašonėje debiutantas turėjo patirti pirmąjį krikštą surėmęs pirštines su brazilu Viniciumi Moreira. Koronavirusas sužlugdė ir šį sumanymą.

Likus 12 dienų iki kovos lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia apie varžovo teigiamą COVID-19 testą.

M. Bukauskas trumpam pakibo nežinioje, bet pusiausvyrą išlaikė.

„Nors laiko buvo likę mažai, nesijaudinau. Jeigu tai būtų „Cage Warriors“ turnyras, reaguočiau kitaip. Tačiau UFC turi tiek daug gerų kovotojų, jog neabejojau, kad ką nors man suras.

Galų gale jie parinko net stipresnį varžovą. Tačiau dėl to nenusiminiau, iššūkiai man patinka. Sakyčiau, ši situacija net išėjo į naudą, nes mano akcijos UFC nuo to tik pakilo“, – komentavo M. Bukauskas.

Stebino lažybininkų prognozės

Kai skambina iš UFC, meti viską ir važiuoji. Tai parodė A. Michailidžio pavyzdys.

Graikas laukė savo vestuvių, kurios turėjo vykti po dviejų savaičių. Staiga jam teko pradėti ruoštis ne pirmajam šokiui su išrinktąja, o kovai su M. Bukausku.

32-ejų kovotojas iki tol taip pat nebuvo pasirodęs UFC. Rengtis debiutui jis pradėjo paskutinę akimirką, be to, lietuvis turėjo beveik 10 cm ūgio pranašumą.

Dėl šių priežasčių lažybų bendrovės kovos favoritu laikė M. Bukauską.

Įdomiausia, jog pačiam sportininkui tokios prognozės kėlė nuostabą.

„Man buvo keista dėl tokio statuso. Sakyčiau, jog mano ir Andreaso dosjė – patirtis, pergalių ir pralaimėjimų santykis, įveikti varžovai – atrodo gana panašiai. Tačiau girdėjau, jog specialistai ir UFC išmanantys reporteriai kalbėjo, jog A. Michailidis nesunkiai laimės.

Praėjusiais metais prieš visas savo kovas taip pat buvau laikomas aiškiu autsaideriu. Buvau nurašytas. Kai paneigiau prognozes, žmonės mane tarsi pamatė pirmą kartą ir pradėjo labiau gerbti. Tačiau vis tiek nemanau, kad šiai dienai esu vertinamas taip smarkiai, kad galėčiau būti laikomas favoritu UFC dvikovoje“, – svarstė M. Bukauskas.

Modestas Bukauskas
Foto: Getty images

Favoritu jis negalėjo jaustis ir dėl dar vienos aplinkybės.

Likus dviem savaitėms iki pasirodymo UFC „burbule“, kuris baiminantis užkrato plitimo liko uždaras žiūrovams, M. Bukauskas treniruotėje susižeidė kelį.

„Prasidėjo uždegimas, kelis ištino kaip arbūzas. Blogiausia, kad trauma trukdė man treniruotis, mesti svorį ir ruoštis kovai. Situacija tikrai erzino, tai buvo didžiausias mano rūpestis prieš kovą“, – prisiminė atletas, kuriam lipdoma „baltų gladiatoriaus“ pravardė.

Netikėta eiga

Nors po kovos su A. Michailidžiu koja išties atrodė prastai, M. Bukauskas turi kuo pasiguosti – jo veidas beveik nenukentėjo.

„Galimybės modelio karjerai dar neprarastos“, – kvatojosi kovotojas.

Nuo stipriausių graiko smūgių jam pavyko apsiginti. O jų buvo nemažai – turbūt net daugiau nei reikėjo tikėtis.

M. Bukauskas neslėpė laukęs varžovo bandymų perkelti kovą į parterį – A. Michailidį jis laikė pajėgesniu imtynininku.

Bet pasirodė, kad ir priešininkas nusiteikęs išsiaiškinti santykius stovėsenoje. Iki pat lemtingos pirmo raundo pabaigos, kai graikas pamėgino nerti M. Bukauskui „į kojas“.

Lietuvis stovėjo tvirtai, nugara remdamasis į narvo tinklą. Kitas kikboksininkas tokioje situacijoje tiesiog būtų išlaukęs paskutines sekundes, kad po pertraukėlės vėl galėtų tęsti apsikeitimą smūgiais.

Tačiau M. Bukauskas išgirdo tėvo šūksnius.

„Net jei salė būna sausakimša ir kilnojasi stogas, kažkokiu būdu aš visada girdžiu savo tėčio komandas. Tarsi mus sietų kažkoks ypatingas ryšys. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes tas ryšys man atnešė daugybę pergalių.

Tėtis mane treniravo, kaip ir kur reikia smogti alkūne, kad taisyklės nebūtų pažeistos. Be to, nesu tas, kuris laukia raundo pabaigos. Buvo dar dešimt sekundžių, ir aš pasistengiau jas išnaudoti“, – dvikovos pabaigą nupasakojo nugalėtojas.

Turi tik vieną pasą

Kuomet teisėjas nutraukė kovą ir paskelbė laimėtoją, M. Bukausko rankose atsirado dvi vėliavos.

Kairėje – Jungtinės Karalystės. Dešinėje – Lietuvos.

M. Bukausko gyvenimas pasidalino tarp šių dviejų valstybių, bet pilietybę jis turi tik vieną.

„Mano pasas lietuviškas, aš neturiu Didžiosios Britanijos pilietybės. Ateityje galbūt pabandysiu siekti dvigubos pilietybės, bet kol kas esu vien tik Lietuvos pilietis. Tai – dar vienas argumentas, jog esu grynas lietuvis, net ir teisiškai.

Mano paties požiūriu, aš atstovauju Lietuvai. Ten gimiau, gyvenau, ten tebelankau savo gimines. Lietuva – didelė dalis manęs. Tapti pirmuoju lietuviu UFC man reiškė labai daug. Tikiuosi, prisidėsiu prie to, kad UFC atsirastų daugiau lietuvių“, – kalbėjo M. Bukauskas.

Tėvynėje jis yra retas paukštis – paskutinį kartą lankėsi prieš trejus ar ketverius metus.

Kol medikai dar nedavė leidimo ruoštis kitai kovai, M. Bukauskas norėtų čia praleisti atostogas.

„Baltijos jūros paplūdimiai yra tiesiog nuostabūs, – šyptelėjo kovotojas. – Kiekvieną kartą grįžęs į Lietuvą, aš pasijuntu kaip namuose. Aišku, gyvenu Londone, prie jo esu įpratęs, ten taip pat mano namai. Tačiau Lietuvoje mane apima jausmas, lyg čia viską jau pažinočiau.

Galbūt tai – iš laikų, kai buvau mažas. Nors pats nieko konkretaus iš vaikystės Lietuvoje nebepamenu. Užtat turiu daug senų nuotraukų albumų. Kai juos vartau, sukyla kažkoks jausmas, kurio nemoku išreikšti žodžiais. Tą patį jaučiu parvažiavęs į Lietuvą. Artimiausioje ateityje tarp savo kovų tikrai bandysiu čia apsilankyti dažniau.“

Tarp kovų, bet ne per jas. Iš viso 13 kartų (11 pergalių/2 pralaimėjimai) profesionaliuose mišrių kovos menų turnyruose pasirodęs M. Bukauskas niekada nėra grūmęsis ant Lietuvos žemės.

Galbūt niekada ir nesigrums. Vis dėlto Baltijos pajūryje jam pažįstami ne tik auksiniai paplūdimiai, bet ir ryškiausi kovinio sporto veidai.

M. Bukauskas teigia turintis tris autoritetus tarp tautiečių kovotojų.

Pirmasis – boksininkas Egidijus Kavaliauskas, nesėkmingai bandęs iš Terence'o Crawfordo paveržti pasaulio čempiono diržą. Kaip ir M. Bukauskas, jis dažniausiai būna laikomas autsaideriu. Kaip ir M. Bukauskas, dažniausiai jis paneigia prognozes.

Antrasis – pagal kovos specifiką pačiam M. Bukauskui artimas kikboksininkas Sergejus Maslobojevas.

Trečiasis – G. Bukauskas.

„Juk jis sportuoti pradėjo net anksčiau nei atsirado mišrūs kovos menai“, – susimąstė UFC naujokas, kurio tėvai dabar jau išsiskyrę ir gyvena su kitais partneriais.

M. Bukauskas su tėčiu gyveno per visą karantiną.

View this post on Instagram

Shenanigans at last nights dinner with dad and rose !! Was nice to hang out with them and eat Mexican food !!
A post shared by Modestas Bukauskas (@modyb24) on Sep 18, 2016 at 3:18am PDT

Gretimame kambaryje – treneris, rūsyje – sporto salė. Jam tai buvo veikiau ne priverstinė izoliacija namuose, o treniruočių stovykla.

Atvykęs į Abu Dabį prieš kovą M. Bukauskas taip pat dviem dienoms buvo izoliuotas viename kambaryje su tėvu.

Vis dėlto įprastai sportininko treniruočių geografija apima visą Londoną.

„Tėtis – pagrindinis mano treneris, kuris sudėlioja kovos taktiką, padeda tobulinti smūgių techniką ir lavinti fizines savybes. Taip pat su manimi dirba Danny Battenas, Dennistonas Sutherlandas“, – vardijo M. Bukauskas.

Yra ir daugiau specialistų – džiudžitsu, sambo ir laisvųjų imtynių.

Modestas Bukauskas su savo trenerių komanda
Foto: Instagram

Lietuvis nenori būti laikomas kikboksininku – juk jis dabar priklauso pajėgiausiai mišrių kovos menų organizacijai pasaulyje.

„Žmonės dar nežino apie mano imtynių sugebėjimus, apie mano džiudžitsu. Visi kalba, kad gerai smūgiuoju. Dvikovos metu visada ir bandai daryti tai, ką moki geriausiai. Bet pažiūrėkite, ko pasiekė varžovai, kurie buvo pargriovę mane ant narvo grindų. Visiškai nieko!

Noriu pasakyti, kad reikia neblogai išmanyti imtynes vien tam, kad pargriautas sugebėtumei vėl pakilti ant kojų. Kol kas aš tiesiog neturėjau progos parodyti visų savo sugebėjimų parteryje. Klausykite, dar bus dvikovų, kai pats bandysiu parversti savo varžovą ir sudoroti jį skausmingu veiksmu.

Kiekvieną kartą, kai iškopsiu į narvą, pamatysite vis kitą žmogų. Kitoje dvikovoje aš tikrai būsiu pavojingesnis. Ir, tikiuosi, nebekamuos kelio trauma“, – žadėjo M. Bukauskas.

Degtinė su tėčiu

Netrukus po kovos Jaso saloje lietuvį apžiūrėję medikai išrašė jam 180 dienų „nedarbingumo lapelį“ – tiek laiko kovotojas negalės grįžti į aštuonkampį.

Tiesa, suspendavimo trukmė vėliau gali būti sumažinta, o pats M. Bukauskas neabejoja, jog vėl mosuos kumščiais jau ateinantį rudenį.

„Šiuo metu man reikia pailsėti ir atsigauti. Manau, dar savaitės tam užteks, ir galėsiu grįžti į treniruotes. O paskui galbūt vėl keliausių į kovų salą – rugsėjį arba spalį. Nesu šimtu procentų tikras, bet pabandysiu patekti į vieną iš šių turnyrų. Juk ką tik laimėjau prizą už gražiausią kovą, taigi, bandysiu tai išnaudoti ir nieko neatidėliojant kovoti dar kartą“, – vylėsi kovotojas.

Jo pasirodymas buvo pripažintas vienu iš trijų gražiausių liepos 15 d. turnyre, ir už tai debiutantui išrašytas papildomas 50 tūkst. JAV dolerių čekis.

Atrodytų, kad M. Bukauskas iš pirmosios kovos UFC išspaudė maksimumą ir dabar galėtų bent trumpam ramiai atsipalaiduoti.

Na, dar ne visai dabar. Mat tokio rango kovos kaip UFC nesibaigia sulig sirena.

Su lietuvio vadybininkais bendradarbiaujantys ryšių su visuomene specialistai dirba išsijuosę – ne laikas ilsėtis ir pačiam M. Bukauskui.

„Vakar daviau šešis interviu: kalbėjau nuo septynių ryto iki dešimtos vakaro. Trys buvo šiandien, dar trys laukia rytoj, – praėjus savaitei po kovos Delfi guodėsi M. Bukauskas. – Bet tai irgi mano darbo dalis. Turiu papasakoti žmonėms apie savo istoriją, man tai nėra labai sunki prievolė. Juk dėl to ir pasirinkau šią profesiją. Man patinka rampų šviesa, noriu būti tas vaikinas, kurį aptarinėja.“

Viename interviu jis leptelėjo ketinantis pergalės proga išgerti degtinės su tėčiu.

Kažkuo primena buvusį UFC „blogiuką“ ir įvaizdžio kūrimo asą Conorą McGregorą, ar ne?

„Manęs paklausė, kaip švenčiu pergales. Žinote, tokių šaunių akimirkų aš galiu tikėtis tik per ateinančius dešimt metų, o tuomet mano karjera baigsis. Todėl turiu pasistengti išspausti viską.

Žinoma, po kovos išgeriu kelias taureles su tėčiu ir artimaisiais. Jis turi butelį labai seno viskio, kuris skirtas ypatingoms progoms. Kai pergalingai debiutuoji UFC ir dar laimi 50 tūkstančių dolerių, turi atšvęsti. Aš esu normalus vaikinas. Kovotojas – tik viena mano asmenybės pusė. Man patinka vakarėliai, patinka išeiti į miestą, pakvailioti. Esu laimingas, kad galiu tą asmenybę parodyti žmonėms“, – šypsojosi M. Bukauskas.

Jis nepamiršo laikų, kai jautėsi vienas kaip pirštas. Nepamiršo, kad niekas nebesitikėjo jo pergalių.

„Man patinka įrodinėti žmonėms, kad jie buvo neteisūs. Turiu pripažinti – tai visai geras jausmas. Patinka jums ar ne, nuo šiol matysite mane televizoriuje“, – nusijuokė pasitikėjimo savimi nestokojantis kikboksininkas.

Taigi, ponios ir ponai, neperjunkite kanalo.