V. Smirnovas užkariavo pasaulį, kai 1980 metais laimėjo auksą Maskvos olimpiadoje, o kitais metais iškovojo dar du titulus planetos pirmenybėse.
„Kai kurie žmonės nori, o Vladimiras tiesiog imdavo ir darydavo – treniravosi tiek, kiek liepdavau ir rezultatai greitai ėmė kilti“, – apie savo auklėtinį kalbėjo jo treneris iš Kijevo Viktoras Bykovas.
V. Smirnovas tarp kitų fechtuotojų išsiskyrė ūgiu ir fizine jėga – varžovai tiesiog jo bijojo.
„Jis buvo tarsi nulietas iš geležies, vietoj kumščių – virduliai. Kai jis išeidavo į takelį, net juokaudavome, kad jis fechtuojasi taip, lyg tai darytų paskutinį kartą“, – prisiminė Vladimiro komandos draugas Huseinas Ismailovas.
Pranašiški žodžiai ir tuštuma
Prieš lemtingą pasaulio čempionatą V. Smirnovas nuvyko namo pas žmoną Emą, su kuria susipažino dar būdamas 16-os ir du savo vaikus šešiametį Dimą bei penkiametę Olią. Po to patraukė į treniruočių stovyklą Baltarusijoje.
Vėliau Ema prisipažino, kad jautė artėjant kažką negera: „Atsisveikinant pasakiau, kad laukiu jo iš Romos su pergale. Taip pat ir be pergalės. O jis staiga atsakė: „Na jau ne. Arba su skydu, arba ant skydo“. Niekas nežinojo, kad jo žodžiais taps pranašiški. Po kelių dienų vykau namo iš turgaus. Staiga sustojau kaip įbesta ir pagalvojau: „O kiek metų buvo mano mamai, kai ji neteko savo vyro?“ Ir tuoj pat prikandau liežuvį ir puoliau vyti tamsias mintis tolyn“.
Pasaulio čempionato išvakarėse paaiškėjo, kad V. Bykovas į turnyrą nevyks – sovietų valdžia jam uždraudė kirsti sieną. V. Smirnovas nervinosi, nes nebuvo pratęs varžytis be trenerio, kurį laikė vos ne savo gimtuoju dėde.
1982 metų liepos 20 dieną planetos pirmenybės Romoje prasidėjo nuo komandinių rapyros varžybų. Pirmoje dvikovoje V. Smirnovui burtų keliu teko stoti į akistatą su 1976 metų Monrealio olimpiniu čempionu Matthiasu Behru iš tuometinės Vakarų Vokietijos (BRD).
Kova nuo pat pradžių prasidėjo aršiai. „Abu labai norėjome iškovoti pirmąjį tašką. Viskas vyko labai greitai, per sekundės šimtąsias dalis. Prisimenu, kaip atakavau, o kas buvo toliau... Apie tai žinau tik iš liudininkų pasakojimų“, – prisiminė M. Behras.
Vokietis išties aktyviai atakavo savo varžovą ir vienoje iš tų atakų M. Behro rapyra staiga lūžo susidūrusi su oponento ginklu. Viskas vyko labai greitai ir veikiausiai jis to nepastebėjo, nes iš inercijos smūgiavo toliau.
Aštrus lūžusios rapyros smaigalys lengvai pramušė V. Smirnovo antveidį. M. Behras tuoj pat atšoko atgal ištraukdamas ginklą, nuo kurio jau lašėjo kraujas.
V. Smirnovas suriko ir krito ant fechtavimosi takelio, jį tuoj pat apsupo treneriai, sportininkai, komandų personalas. Kai greitosios medicinos pagalbos automobilis vežė sužeistą sportininką į ligoninę, M. Behras verkė atsisėdęs žiūrovų tribūnose. Vokiečiui neužteko jėgų tęsti čempionatą – toliau DDR rinktinė varžėsi be jo.
V. Smirnovas ligoninėje buvo komoje, kai jam darė rentgeno nuotrauką. Pasirodo, lūžusi rapyra pataikė jam į kairę akiduobę ir 14 cm įsmigo gilyn į jo smegenis.
Sportininką prijungė prie gyvybę palaikančių aparatų. Jo organizmas dar funkcionavo, tačiau smegenų darbas jau buvo sustojęs.
Paaukoti organus kategoriškai atsisakė
V. Smirnovo žmonai ne iš karto pasakė apie sportininko sveikatos būklę, tačiau ji ir taip viską suprato: „Aš tai pajaučiau. Vakarinėse naujienose pasakojo apie pasaulio čempionatą Romoje, tačiau mano vyro pavardė nebuvo paminėta. O juk jis buvo rinktinės lyderis. Viduje pajutau tuštumą. Labai gerai pažinojau Vladimirą – jis buvo itin atsakingas, varžėsi net su aukšta temperatūra, turėdamas sunkiausias traumas. Turėjo nutikti kažkas labai baisaus, kad jis nepasirodytų ant fechtavimosi takelio“.
Ema tuoj pat paskambino treneriui V. Bykovui, o šis ėmė raminti ir prižadėjo viską išsiaiškinti.
„Manau, kad jis jau žinojo visą baisią tiesą, o man informaciją teikė po mažą lašą. V. Bykovas sakė: „Vladimiras gavo traumą ir šiuo metu yra ligoninėje“. Ramino, kad viskas bus gerai. Vladimiras man visuomet sakydavo, kad su juo niekuomet nieko blogo nenutiks. Žinote, o juk ten Romoje, būdamas komoje, jis laukė manęs visas 8 dienas. Jis man sapnavosi kasnakt ir kvietė: „Ema, man be tavęs blogai. Negaliu be tavęs“.
Italų ligoninėje susirinko gydytojų konsiliumas – 13 daktarų sprendė, kaip galima padėti fechtuotuojui. Išvada buvo sunki – išgyventi jam nepavyks. Apie tai buvo informuotas tuometinės SSRS fechtavimosi federacijos prezidentas Genadijus Šibajevas, atvykęs į Italiją kartu su rinktine.
Prie G. Šibajevo priėjęs konsiliumo vadovas pasiūlė atiduoti V. Smirnovą organų donorystei, nes tai galėtų išgelbėti kitas gyvybes. Sporto funkcionierius buvo šokiruotas tokio prašymo ir kategoriškai atsisakė.
Palaidotas paskubomis, sapnuose kalbėjo apie nuovargį
Ema taip ir nesugebėjo laiku išskristi į Romą – ilgai rengė dokumentus, o kai baigė, iš Italijos pasiekė liūdna žinia: V. Smirnovą atjungė nuo gyvybę palaikančių aparatų ir jis mirė. Nuo patirtos lemtingos traumos buvo praėję 8 dienos.
Namo V. Smirnovą parvežė dviejuose karstuose – mediniame, kuris buvo įdėtas į cinkuotąjį. Nors G. Šibajevas neleido sportininko kūno atiduoti organų donorystei, velionio artimieji dalijosi pojūčiu, kad italai vis dėlto jo organus paėmė.
„Laidotuvės vyko paskubomis, man net neleido su vyru žmoniškai atsisveikinti, neatvežė į namus, neleido aprengti. Ir palaidojo apsuktą purvinu audeklu, kuriuo Vladimiras buvo užklotas Romos morge. Krūtinės srityje mačiau kruviną dėmę. Iš kur? Juk patirta trauma buvo galvos, tai kodėl buvo daromas skrodimas? Vyro širdis, plaučiai, inkstai, kepenys buvo sveiki.
Vienas iš trenerių pasakojo, kad prie sovietinės delegacijos narių vis prieidavo italų daktarai ir prašė leidimo paimti organus persodinimui. Tačiau tokius klausimus paprastai sprendžia artimi giminaičiai. O manęs šalia nebuvo. Mano sesę tomis dienomis aplankė sapnas, kad prie jos prieina Vladimiras ir sako: „Aš taip pavargau, mane visą supjaustė“, – pasakojo Ema Smirnova.
Apie V. Smirnovo mirtį SSRS beveik nekalbėjo – tik parašė trumpą nekrologą laikraščiuose. Sovietų valdžia kaip kompensaciją išmokėjo Emai 300 rublių ir skyrė mėnesinę 137 rublių pensiją.
Užsienio sportininkai, o kartu su jais ir M. Behras, organizavo pagalbos V. Smirnovo šeimai fondą. Teigiama, kad buvo surinkta didelė pinigų suma, tačiau Emos ji nepasiekė. Fechtuotojo komandos draugai dar keletą metų finansiškai rėmė našlę – „sumesdavo“ kiek kas galėjo.
Vokietį ilgiems metams prislėgė kaltė ir depresija
Tuo metu M. Behras iš karto po nelaimės jautėsi tarsi transe. Jis verkė ir klausė: „Kodėl aš, mano Dieve, kodėl aš“. Visą tą laiką jis aktyviai sekė naujienas iš ligoninės, o kai paskelbė apie V. Smirnovo mirtį, vokietis buvo šoke. Jį parėmė brolis ir šeima.
Tuometinis DDR rinktinės treneris Emilis Beckas nuvežė sportininką penkioms dienoms į bavarų miškus, kad pakalbėtų su juo apie likimą.
Praėjus kelioms dešimtims metų M. Behras prisipažino, kad nematė tikslo gyventi – krito į depresiją ir kažkuriam laikui metė sportą. Jis ketino vykti į V. Smirnovo laidotuves, tačiau persigalvojo supratęs, kad „žudikui“ ten ne vieta.
Į didįjį sportą jis grįžo po pusmečio ir dar laimėjo tris sidabro medalius pasaulio čempionatuose. Tačiau visą tą laiką jautė didelę kaltę, gydėsi, o 2002 metais buvo per plauką nuo savižudybės.
„Nemačiau spalvų aplink save, daugiau negalėjau kentėti. Tačiau stovėdamas ant tilto pagalvojau, kad galėjau sužeisti kitus žmones automobiliuose. Ta mintis privertė mane pakeisti sprendimą. Galbūt tuomet man padėjo Dievas“, – savo memuaruose rašė M. Behras.
„Vienintelis dalykas, kas mane palaikė, buvo mintis pasirūpinti, kad daugiau niekada nieko panašaus fechtavimosi sporte neįvyks. Tik taip galėjau su tuo visu, kas įvyko, susitaikyti“, – „Stuttgarter Zeitung“ sakė vokietis.
Jis prisipažino, kad priėmė tai kaip likimo smūgį, tarsi vaikas staiga būtų išbėgęs prieš automobilį ir įvykusi tragedija, dėl kurios jis nekaltas, tačiau kažkaip su tuo turi gyventi.
Beveik 5 metus truko procesas, kol fechtavimosi sporte atsirado nelūžtantys, patikimi ginklai, apsauginiai kostiumai – neperduriami, o antveidžiai galėjo atlaikyti keturiskart stipresnius smūgius nei tie, kuriuos dėvėjo V. Smirnovas. Ayrtono Sennos mirtis padarė saugesnę „Formulę-1“, o V. Smirnovo tragedija – fechtavimosi sportą.
Susitikimas po 35 metų
Per visus karjeros metus vėliau M. Behras Rusijoje lankėsi tik kartą, nors būdamas jaunesnis mielai vykdavo į Maskvą. Lankstu jis apeina ir visas alkoholio prekyvietes. Jei netyčia kažkur pamatydavo stovint degtinės butelį „Smirnoff“, tuoj mintimis grįždavo į 1982 metų Romą. „Ar tai ne beprotiška?“ – klausė M. Behras.
Netyčinis prisidėjimas prie varžovo mirties lėmė, kad vokiečių fechtavimosi meistras išsiskyrė su savo žmona, su kuria augino du vaikus. Jis tapo fechtavimosi mokyklos treneriu, trumpai vadovavo Vokietijos fechtavimosi rinktinei. Viską jis ištvėrė, tačiau vieno jam trūko – V. Smirnovo žmonos atsakomojo laiško.
„Parašiau labai daug laiškų, kuriuose pasakojau apie savo jausmus. Tačiau man nė karto neatsakė. Ir kodėl turėjo? Vis dar tikėjausi, kad gausiu kokį nors ženklą“, – prisiminė M. Behras.
2017 metų rugsėjo 13 dieną M. Behras ir Ema Smirnova viešai kartu pasirodė Markuso Lanzo pokalbių šou, kur kalbėjosi apie tragiškus 1982 metų įvykius.
Ema prisipažino, kad niekada nekaltino Matthiaso, o pastarasis po 35 metų pirmą kartą pajuto palengvėjimą.
