Karantino sąlygoms laisvėjant legendinis disko metikas neužsidaro namuose ir vis dažniau su žmona Tatjana eina pasivaikščioti, ypač pamėgo Kalnų parką. Jis laikosi visų sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijų, nes, kaip pats sako, jau yra tokio amžiaus, kai reikia pasisaugoti.

Olimpinis čempionas nuo vasario nebetreniruoja geriausio savo mokinio Domanto Poškos, su kuriuo siejo dideles viltis ir tikėjo, kad jis gali įvykdyti Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą.

„Kiekvienas žmogus turi savo pasirinkimą, Domantas jau suaugęs, jam 23-eji, taigi jis nusprendė keisti trenerį. Kol dirbom kartu, atsirado bėdų dėl nugaros, o kol ją gydėsi, pašlijo metimo technika, kurią taisyti nelengva. Dirbdamas Kaune su nauju treneriu gal sportininkas diską mes toliau“, – sako R. Ubartas.

Olimpinis čempionas ir toliau dirba treneriu Vilniaus miesto sporto centre, turi du jaunus disko metikus – 11-metį ir 14-metį, dar vienas auklėtinis žada baigti karjerą. „Norėčiau dar padirbėti treneriu, būtų per anksti nieko neveikti. Gaila, kad taip išėjo su Domantu, realiu olimpiečiu. Visą laiką norėjau ir dabar noriu, kad kuris nors mano auklėtinis diską numestų toliau nei aš“, – prisipažįsta.

– Gimėte ir augote Mikytuose (Šilutės r.), Juknaičiuose baigėte aštuonias klases. Kas dabar jus sieja su gimtine?

– Gimtuose namuose dabar gyvena mano sesė Gintara su vyru, jie gražiai susiremontavo namą, savo kambarį ten turi tėvelis. Kita sesuo Jūratė gyvena Šilutėje, o mamytė mirė 2012-aisiais, ji palaidota Juknaičiuose. Manau, kiekvienam žmogui gimtinė – netuščias žodis, ji visada traukia.

Praėjusiais metais visa mūsų šeima per Kalėdas vėl susirinko gimtuose namuose ir sėdo prie Kūčių stalo. Seniai visi buvome susirinkę, nes augome penki ir esame išsibarstę.

– 1992 m. rugpjūčio 5 d. Barselonoje tapote pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Čempioniškas buvo penktasis bandymas – diskas skrido 65 m 12 cm. Kaip dabar prisimenate tą istorinį momentą?

– Ta akimirka pasiliko visam gyvenimui – ir galvoje, ir širdyje. Metai prabėgo greitai, o kas maloniausia – išliko. Tai buvo pati svarbiausia mano karjeros pergalė. Nenoriu teigti, kad Barselonoje padariau žygdarbį, bet vis dėlto esu pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas.

Varžovai buvo ypač stiprūs, bet sulaukiau ir šiek tiek sėkmės – į finalą nepateko pasaulio čempionas vokietis Larsas Riedelis. Tie momentai, kai atlikau paskutinį metimą, stadiono taku bėgau su trispalve, tiesa, labai trumpai, nes dėl vykusių bėgimo varžybų buvau sustabdytas, kai stovėjau ant nugalėtojų garbės pakylos, įsiminė visam gyvenimui.

Didžiausia euforija – pergalė prieš Seulo olimpinį čempioną ir pasaulio rekordininką vokietį Jurgeną Schultą, kurį aplenkiau 15 cm. Jis per spaudos konferenciją smarkiai išgyveno pralaimėjimą ir net užsirūkė.

– Ar disko metimo sektoriuje jaučiatės padaręs viską, ką galėjote, ar vis dėlto neatlikote savo geriausio metimo?

– Su didžiuoju sportu atsisveikinau 2003 m. Kaune per Lietuvos čempionatą. Buvau patenkintas, kad baigiau karjerą, nes jau prasidėjo traumos, reikėjo žiūrėti sveikatos. Buvo pats laikas išeiti. Tikrai ne viską padariau ir savo geriausio metimo neatlikau.

Jeigu būčiau metęs nors truputį panašiau, kaip dabar galvoju, diskas galėjo skrieti bent trimis metrais toliau, tai yra kažkur apie 73 metrus. Turėjau metimo technikos problemų, niekaip negalėjau ištaisyti tų klaidų. Mano treneris, dabar jau šviesaus atminimo Vytautas Jaras mėgino mane pralaužti, bet nepavyko.

Psichologiškai buvau tvirtas, reikiamu momentu sugebėdavau susikaupti. Vis prisimenu savo pirmuosius metimus, kuriuos atlikau ne sektoriuje, bet ant žolės. Tai, matyt, ir buvo pagrindinė mano klaida. Juk žolė slidi, po to ir sektoriuje vis nepavykdavo sėkmingai atsispirti.

O sąlygas sportuoti turėjau geras, nieko netrūko, nuostabus buvo mano treneris V. Jaras, kuris iš pradžių mane ugdė kaip žmogų, o tik po to kaip sportininką. Kiekvienas galėtų džiugtis, turėdamas tokį trenerį.

– 1988 m. Smalininkuose diską nusviedėte 70 m 6 cm. Tik po dvylikos metų Tartu šį jums priklausantį Lietuvos rekordą pagerino Virgilijus Alekna (70 m 39 cm). Kuo paaiškintumėte savo jėgą?

– Manau, kad Lietuvos žmonėms išskirtinę reikšmę turi genetika. Tarkime, Žemaitijoje gyvena aukšti žmonės. Nors mano ūgis 2 m 3 cm, tačiau mano tėvelis neaukštas (1 m 71 cm), panašaus ūgio buvo ir mano mama. Tačiau, jos tvirtinimu, esu panašus į ypač stiprų eiguliu dirbusį prosenelį, kuris buvo apie 1 m 90 cm ūgio.

Mano jėgai nemažos įtakos turėjo gera mityba, kaime maistas buvo šviežias, viskas pačių užsiauginta. Pieną gerdavau litrais, mėgau daržoves. Mama gerai maitindavo, o tėvelis neleisdavo tinginiauti ir užversdavo darbais – šakėmis kraudavau šieną, per bulviakasį išnešiodavau visus maišus. Pamažu išsiugdžiau jėgą, įrodžiau, kad kaimo vaikas tikrai stipresnis nei miesto.

– Per Barselonos olimpines žaidynes lemtingu penktuoju bandymu aplenkėte iki tol pirmavusį pasaulio rekordininką J. Schultą, kuris, beje, 60-metį atšventė 15 dienų anksčiau nei jūs. Ar tai buvo tavo pirmoji pergalė prieš jį?

– Su juo mėčiau daugelyje varžybų, nugalėdavo tai jis, tai aš, net ir nežinau, kuris pergalių pasiekė daugiau. Tačiau per olimpines žaidynes mūsų rezultatas buvo lygus – 1:1. Vokietis laimėjo Seule, aš buvau antras, o Barselonoje susikeitėme vietomis.

Pasaulio rekordininkas nebuvo ypatingų duomenų (ūgis – 1 m 94 cm, ne itin ilgų rankų), bet jis vienas techniškiausių planetos metikų. Pučiant palankiam vėjui, jis pasiekė fantastišką rekordą – 74 m 8 cm, kuris nepagerintas iki šiol.

– Visą laiką tikėjotės, kad jo rekordą pagerins V. Alekna, bet taip neatsitiko. O pats neturėjote tokio tikslo?

– Su treneriu ypatingų sąlygų, kokios yra kai kuriose JAV valstijose, pasaulio rekordui gerinti neieškojome. Tokioms varžyboms reikia specialiai rengtis ir nuvykus mesti paprastame uždarame stadione. O aš rengdavausi pagrindinėms sezono varžyboms, negaudėme palankaus vėjo.

Virgis Kaune, pučiant vidutiniškam vėjeliui, numetė 73 m 88 cm. Tačiau jis irgi specialiai pasaulio rekordui gerinti sąlygų neieškojo, pagrindinį dėmesį, kaip ir aš, skirdavo svarbiausiems metų startams. Jis per įvairias tarptautines varžybas be jokio vėjo mesdavo už 70 metrų žymos, o nuvykęs į Ameriką galėjo pasiekti ir 76 m rezultatą.

– Ne kiekviena šalis gali pasigirti tokiais disko metikais – olimpiniais, pasaulio ir Europos čempionais. Kas lemia, kad Lietuva turi tokių pajėgių diskininkų?

– Tai gražios mūsų tradicijos, kurias kūrė Anatolijus Pocius, Algimantas Baltušnikas, V. Jaras, Vaclovas Kidykas, aš, V. Alekna, dabar – A. Gudžius. Iš kartos į kartą perduodama patirtis jaunimui. Ne paskutinį vaidmenį atlieka genetika ir psichologija.

Kai pasižiūriu į mūsų metikus, jie reikiamu momentu nesudreba, išlaiko šaltas galvas. Atletai sugeba susikaupti ir atlikti pačius geriausius metimus. Reikėtų neužmiršti ir fortūnos, kuri ir į mane buvo atsisukusi veidu.

– Per Sidnėjaus olimpines žaidynes disko metimo sektoriuje kartu su jumis varžėsi ir V. Kidykas su V. Alekna, o dabar su pasaulio galiūnais kaunasi vienintelis A. Gudžius. Ar Lietuvoje sumažėjo talentų?

– Ankstesnės kartos disko metikai pasižymėjo dideliu fanatizmu, atsidavimu mėgstamam darbui. Dabar kitokios tendencijos. Jaunas žmogus nori kuo geriau gyventi ir dėl to nukenčia pagrindinis darbas. Nesakau, kad iki žemės graibymo reikia būti fanatiku, tačiau atsidavimo mūsų jaunimui trūksta. Juos užvaldė gausi informacija, mobilieji telefonai, kompiuteriai. Bet nuo to žmogus pradeda mažiau mąstyti, tampa tarsi robotizuotas.

– Ar neblėsta tavo svajonė išsiugdyti auklėtinį, kuris mestų diską toliau už jus?

– Viltis miršta paskutinė. Net jeigu Domantas, nesitreniruodamas pas mane, numestų toliau nei aš, – būčiau laimingas. Tikrai norėčiau sulaukti tos akimirkos.

– Kuo disko metimo sektoriuje jums patinka A. Gudžius ir kokios jo galimybės Tokijo olimpinėse žaidynėse?

– Treneris V. Kidykas su Andriumi po ilgų ieškojimų pagaliau surado tą technikos variantą, kuris idealiai tinka konkrečiai jam. Mūsų metikų lyderis turi nežmoniškai greitas kojas ir tas jo sukimasis sektoriuje, ko gero, yra pats greičiausias tarp pasaulio metikų.

Jeigu Andriaus nepersekios traumos, Tokijuje jis turėtų būti vienas iš trijų lyderių. Norint tapti olimpiniu čempionu, manau, diską reikės mesti 70 m, o gal net toliau.