„Gyvenimas pernelyg drastiškai neapsivertė. Tik tiek, kad niekur nekeliauju, nevyksta jokios varžybos, treniruojuosi lengvesniu režimu, – apie savo kasdieninę rutiną pasakojo 8 kartus prestižinių „Arnold Strongman Classic“ varžybų nugalėtojas, 4 kartus pasaulio galiūnų čempionas ir rekordininkas Ž. Savickas. – Keliuosi, pusryčiauju, dirbus darbus prie kompiuterio, treniruojuosi, skaitau knygas, turiu laiko atlikti darbus, kuriems anksčiau neturėjau laiko.

Trofėjus sudėjau į lentyną, skaičiuoju, kiek esu laimėjęs, rekordų pasiekęs, nes jau pasimečiau. Kaip tik taures suskaičiavau, tai per karjerą jų esu laimėjęs 250. Didžioji dalis iš jų – pirmosios vietos“.

Vėliau Big Z pravardę turintis galiūnas pridūrė, kad jei skaičiuotų visus savo titulus, tai skirtingų federacijų, asmeninių ir komandinių varžybų pasaulio čempionu jis yra tapęs daugiau nei 20 kartų.

– Kur šiuo metu būtumėte buvęs, jei ne karantinas?

– Gegužę Floridoje turėjo vykti „World Strongest Man“ varžybos, kur turėjau įteikti nugalėtojui taurę. Turiu dabar tokį naują vaidmenį. Varžybos dėl koronaviruso nukeltos į lapkritį. Kalbėjau su kanadiečiais, britais, tai jie galvoja, kad 2020 nevyks jokios galiūnų varžybos. Nėra to buvę mūsų sporte, bet tikiu, kad rudenį viskas bus gerai ir varžybos atsinaujins.

– Kaip priėmėte koronaviruso pandemiją, karantiną? Ar ji kažkaip paveikė jūsų darbus, gyvenimą?

– Man asmeniškai neatsiliepė, tik finansiškai, nes mano darbas susijęs su sportu. Praradau visus darbus ir dalį rėmėjų, nes kai viskas uždaryta, kompanijos siekia sutaupyti. Sunki situacija. Kaip žmogus, turiu galimybę pasirūpinti savo sveikata, gyvenu sodyboje, man nereikia nešioti kaukės. Ilgai nešiojant ją galima daug rimtesnių bėdų turėti, nei užsikrėsti virusu. Karantinas Lietuvoje nėra blogiausias, kitose šalyse ir iš namų žmonės negali išeiti. Tai savotiškai įkalinta visuomenė.

Kiekviena valstybė turi skirtingą požiūrį į tai. Mano nuomone, kai kurie sprendimai buvo nepamatuoti, nes reikia įvertinti ir pasekmes – padidėjo nusikalstamumas, smurtas artimoje aplinkoje, nekalbant jau kiek kainuos gyvybių kainuos laiku nepadaryti tyrimai, nediagnozuojamos ligos. Pats kiekvieną mėnesį dariausi kraujo tyrimus, prisižiūriu, o dabar esu priverstas nežinoti, nei kokių vitaminų man trūksta, tai nėra gerai. Visi klystame. Reikia pasimokyti ir jei, bus epidemijos ateityje, truputį labiau pasverti sprendimus.

– Pastaruoju metu galiūnų pasaulyje vyksta įdomūs dalykai – Hafthoras Bjornssonas atkėlė 501 kg štangą ir kilogramu pagerino rekordą, priklausiusį britui Eddie Hallui. Pastarasis priekaištauja, kad tai neturėtų būti fiksuojama oficialiai, nes islandas rekordo siekė kamerinėje namų aplinkoje. Kokia jūsų nuomonė?

– Esu išsakęs savo nuomonę šiuo klausimu, mane „World Ultimate Strongman“ federacija pakvietė būti oficialiu tokių pasaulio rekordų teisėju. Tie rekordai yra specialūs. Jie nėra oficialūs pasaulio rekordai. Bet kurioje sporto šakoje tokie rekordai siekiami atitinkamo rango varžybose. Niekada rekordai nėra siekiami ne varžybose. Ne varžybose tokia galimybė yra siekiant „Guinnesso“ pasaulio rekordų. Pats esu pasiekęs 14 „Guinnesso“ pasaulio rekordų. Tuomet kvietiesi šios organizacijos atstovus ir tas rekordas bus fiksuojamas kaip „Guinnesso“ rekordas, bet jis nebus oficialus tos sporto šakos pasaulio rekordas.

E. Hallo rekordas buvo pasiektas „Giants Live“ varžybose, tai jis ir gali būti pagerintas tik „Giants Live“ varžybose. Čia kita federacija. Tokia karantino situacija pasaulyje neįprasta. Galiūnai gali sportuoti, nes jiems užtenka garažo, svorių, ir mes tikriausiai esame viena iš tų šakų, kuri beveik nenukentėjo, jei kalbame apie treniruočių procesą. Aš daugiausia varžyboms ir ruošdavausi savo garaže. Iš principo mums karantinas absoliučiai normali būsena. Išvažiavęs iš sodybos pamatau kaukėtus žmones bėgiojant ir tik tuomet suprantu, kad nėra normali situacija, bet kai grįžtu namo, atrodo nėra to karantino, nes televizijos nežiūriu ir man gyvenimas teko įprasta vaga.

Galiūnai turi puikias sąlygas, kiekvienas turi kažkokį garažą ir sportuoja, juk tai nėra draudžiama. Galiūnai toliau sportuoja, nes balandį turėjo būti kai kurie „Arnold Classic“ turnyrai Brazilijoje, Europos čempionatas, gegužę – pasaulio čempionatas. Daugelis sportininkų buvo gerai pasiruošę ir norėtų tai parodyti. Kai niekas nevyksta, galiūnų sportas atsidūrė dėmesio centre, H. Bjornssono rekordą transliavo ir ESPN televizija, ko nėra buvę galiūnų sporto istorijoje.

Ką aš kaip tokių rekordų teisėjas pasakiau – jei tokia serija reikalinga, ji gali būti tęsiama ir po karantino. Kokiomis sąlygomis tas rekordas buvo pasiektas, tokiomis galima jį ir pagerinti. Bet kas, susitaręs su „World Ultimate Strongman“ federacija, gali pagerinti rekordą savo sporto salėje. Ginčo kaip ir nėra, nes tai – specialūs rekordai. Plačiai auditorijai kaip ir neaišku, kalba, kad islandas „sumušė“ E. Hallo rekordą, tačiau taip nėra. Oficialiai jie abu yra pasaulio rekordai.

– Pats „Arnold Strongman Classic“ varžybose esate atkėlęs 524 kg?

– Tas rekordas vis dar galioja. Jam jau kokie 6 metai. Ten ne štangos diskai, o padangos. Štanga daug ilgesnė, kitokia kėlimo technika. Ji skiriasi keliant iki kelių, o nuo kelių – vienodai. H. Bjornssonas stiprus nuo kelių, o E. Hallui buvo labai sunku nuo kelių išsitiesti. Aš esu griežtas teisėjas, gal net nelabai fiksuočiau rekordą, tik įvertinus, kad ten 500 kg galima atleisti. Brito išsitiesimas buvo labai ribotas, o islando – idealus. Mano irgi antroji atkėlimo fazė buvo stiprioji. Su ta pačia štanga, kuria aš atkėliau 524 kg, E. Hallas atkėlė gal 505 kg, tai tas rezultatas nebuvo įspūdingas. Kai kurie mano, kad gal lengviau kelti, bet taip nėra.

– Nemažai kartų kartojote, kad galiūnai – kaip šeima, tačiau viešoje erdvėje išlindo prieštara tarp Thoro Bjornssono ir Eddie Hallo. „The Mountain“ ir „The Beast“ nutarė santykius išsiaiškinti bokso ringe. Kaip į tai reagavote?

– Dvikova bus. Daug investuota į renginio viešinimą, sukasi dideli pinigai, bus milijoniniai honorarai. Be abejo, galiūnų sporte tokių pinigų neuždirbsi. Abu nutarė kažkiek uždirbti į karjeros pabaigą. Aišku, tokį variantą, kai Michailas Kokliajevas kovojo su vienu Rusijos kovotoju ir atrodė labai silpnai, po 15 sek. pavargo. Tačiau čia kovos abu galiūnai, jėgos lyg ir vienodos. Įdomu bus pažiūrėti, tačiau aš esu tos nuomonės, kad žmogus turi daryti tai, ką moka geriausiai. Aišku, gali „daryti“ ir pinigus.

– Ar Bjornssonas jau trejus metus iš eilės laimi „Arnold Classic“ – ar išties jis dabar gali vadintis stipriausiu žmogumi planetoje?

– Taip, šiuo metu jį galima vadinti stipriausiu galiūnu, nors pernai islandui nepavyko laimėti pasaulio čempionato. Pastarąjį laimėjo JAV atstovaujantis latvis Martins Licis, bet tikrai islandas pelnytai šiuo metu yra stipriausias. H. Bjornssonui ant kulnų lipa Tomas Stoltmanas iš Škotijos, gerina rekordus ir artėja prie 300 kg akmens perkėlimo, kas atrodo visiška fantastika. Ir dar yra Lenkijos galiūnas Mateuszas Kieliszkowskis, kuris kai kur jau lenkia islandą. H. Bjornssonas yra stipriausias, bet nėra taip, kad jis šluoja viską nuo savo kelio.


– Matėte islando augimą per daug metų – kaip jam tai pavyko? Kas lėmė?

– Islando stiprioji pusė – dydis. Jis 205 cm ūgio ir apie 200 kg svorio. Jo svoris visuomet toks buvo. Jau pirmose varžybose jis tiek svėrė, tik buvo daugiau riebalo, o ne raumenų. Per 10 metų islandas padarė įspūdingą progresą ir net kai kuriose rungtyse, kur negalvojau, kad jis bus stiprus. Pradžioje atkėlimas buvo viena jo silpnesnių rungčių. Kai 1998 metais pradėjau dalyvauti galiūnų varžybose, buvo toks Magnusas Samuelssonas. Jo ūgis taip pat buvo apie 2 metrus ir jis neatkeldavo nė 300 kg. Aukštam sunku atkelti, bet tai paneigė Brianas Shaw, o dabar ir H. Bjornssonas padėjo galutinį tašką, kad lemia ne ūgis, o masė ir jėga.

– Pažįstate tuos galiūnus kaip nuluptus. Koks H. Bjornssonas yra gyvenime, be to, kad jis yra televizijos serialo „Sostų karai“ žvaigždė – įkūnijo milžiną vardu „The Mountain“.

– Pažįstu labai gerai, nes varžybose kartu dalyvavome 10 metų. 2014 metais mes Italijoje 5 savaites gyvenime kartu ir dalyvavome mače vienas prieš kitą siekdami „Guinnesso“ rekordų. Jis pasiekė 4 ir aš pasiekiau 4. Mūsų dvikova baigėsi lygiosiomis.

Su Hafthoru gyvenome viešbutyje, treniravomės kartu, jis neblogas žmogus, sportininkas. Kadangi pateko į tą serialą, tai pasijautė. Dabar viskas gerai, bet tais metais, kai gavo šlovės ir populiarumo, atsirado to pasipūtimo ir arogancijos. Kai baigėsi vaidmenys, grįžo į savo vietas. Visi persergame tą žvaigždžių ligą. Galvojau pages, bet viskas gerai.

Dabar jis rečiau miega, nes užaugo. Prieš 10 metų jis buvo toks didelis 200 kg vaikas. Kai važiuodavome autobusu į varžybas, jis visuomet miegodavo, net prieš pat varžybas rūbinėje jis numigdavo. Buvo įdomu, kaip tai įmanoma.

– Kokių dar keistenybių matėte per galiūnų varžybas?

– Įvairių. Būna tokių pašnekovų, kurie 100 proc. kalba, o tu turi sėdėti ir tik klausyti. Buvo ir tokių galiūnų, kurie susireikšmina ir kalba tik apie save. Tačiau iš esmės visi galiūnai yra truputį pamišę. Po varžybų lietuviai pakalba apie politiką, įvairius dalykus, o vakariečiai kalba tik apie galiūnų varžybas, „non stop“, gali išprotėti. Atrodytų ir taip mes persisotinę tuo sportu, bet jie tokie maniakai, kad gulasi ir keliasi tik su mintimi apie sportą.

– Pasiilgstate aukščiausio lygio varžybų, gal sapnuojate?

– Pasiilgstu, net turėjau planą grįžti rudenį į įvairaus rango profesionalų varžybas. Nežinia, kaip čia bus su tuo koronavirusu, ar dar grįšiu į aukščiausią sceną. Šiemet net pavyko pamatyti aukšto rango varžybas, spėjau nuskristi į Ameriką toje pasaulinėje beprotybėje, ir spėjau grįžti likus vos 2 dienomis iki karantino paskelbimo. „Arnold Classic“ varžybos vyko šiemet be žiūrovų, bet dalyvių buvo labai daug, tai vien iš jų buvo nemažai stebinčių. Pajaučiau atmosferą, nes ten teisėjavau.

– Kiek lengva ar sunku yra treniruotis, kai nėra tokių didelių tikslų kaip laimėti pasaulio čempionatą ar „Arnold Strongman Classic“ varžybas?

– Tikrai sunku save motyvuoti tiek tiems, kurie dėl savęs sportuoja, tiek man, norinčiam dar sudalyvauti profesionaliose varžybose. Sunku, kai nežinai kam ruošiesi, kokie tikslai ir kada galėsi normaliai gyventi ir sportuoti. Visada buvau gyvenime motyvuotas, bet šioje situacijoje ir man sunku rasti tos motyvacijos.

– Kokią matote Lietuvos galiūnų ateitį? Kiek jie bus pajėgus lipti ant prizininkų pakylų stambiausiuose turnyruose?

Vytautas Lalas buvo pasiekęs labai gerą sportinę formą ir ketino balandžio pradžioje dalyvauti Europos čempionate. Jis būtų užlipęs ant prizininkų pakylos, o gal net laimėjęs, nes ten nebuvo nei H. Bjornssono, nei M. Kieliszkowskio. Aišku, turime Martyną Brusoką, 2018 metų pasaulio jaunimo čempioną, kuris sparčiai progresuoja. Aišku, nereikia norėti, kad laimėtume 9 „Arnold Classic“ turnyrus, ką mes su V. Lalu esame padarę.

Tų pergalių reikės palaukti, nes visi pasaulyje yra stiprūs, konkurencija milžiniška, juo labiau, kad daug lemia stiprūs rėmėjai. Galiūnai Vakaruose dabar turi ne 10-tūkstantinius, bet 100-tūkstantinius kontraktus. Su Lietuvos rinka ir biudžetais galime labai atsilikti, bet jei turi duomenis, gali laimėti be jokių rėmėjų. Kaip ir aš. Turėjau tik savo rankas ir kojas, ir viską pasiekiau. Tai davė man dar daugiau užsispyrimo.

– Gal imsitės naujų pareigų, turite neįgyvendintų svajonių? Ką veiksite ateityje?

– Liksiu savo sporte. Tai – seminarai, teisėjavimas varžybose, jų organizavimas. Dar yra sporto klubai, kuriuos valdau. Daug priklausys nuo bendros pasaulinės situacijos. Dabar žmonės turi vieną svajonę – grįžti į normalų gyvenimą.