Nors žinomos šalies moterys iki šiol nebuvo asmeniškai pažįstamos, jas sieja gerokai daugiau, nei galėtumėte pagalvoti: meilė lengvajai atletikai, rūpestis vaikų fiziniu aktyvumu ir „Lietuvos mažųjų žaidynės“.

D. Nausėdienė – didžiausio šalyje ikimokyklinio amžiaus vaikams skirto projekto globėja, tuo tarpu D. Lobačevskė – žaidynių ambasadorė ir 5-metės Atėnės mama.

– Žinau, kad sportuojate ir stengiatės išlikti fiziškai aktyvia, taip pat palaikote vaikų fizinio aktyvumo skatinimo projektus. Gal galite papasakoti, iš kur tokia meilė sportui? – D. Lobačevskė paklausė D. Nausėdienės.

– Vaikystėje buvau labai judri. Mane domino viskas – nuo kiemo žaidimų ir kvadrato iki badmintono ar tinklinio. Galiausiai pamilau lengvąją atletiką. Jei jau įsijungiu varžybų transliaciją – negaliu atsitraukti nuo ekrano.

Labai smagu girdėti. O pati ar bėgiojate?

Bėgioju visą gyvenimą. Sukūrus šeimą, kartu su vyru bėgiodavome vakarais. Tai buvo mūsų atsipalaidavimo forma, nors šiuo metu bėgiojame mažiau. Atsargesnė esu žiemą. Mane pristabdo traumos pavojus: kartą patekau ant ledo, slydau ir griuvau, todėl žiemą vengiu bėgioti tamsoje. Tačiau noriu pasigirti, kad pavasario sezoną jau atidariau.

Tiems žmonėms, kurie pasiryš apsiauti sportinius batelius ir pradėti sportuoti, noriu pasakyti, kad iš pradžių bus sunku. Todėl neskubėkite siekti rezultatų, svarbiausia – jausti malonumą sportuojant. Kasdien bus lengviau ir lengviau, o galbūt vieną dieną su Diana Lobačevske varžysitės maratono distancijoje (juokiasi).

Skaičiau, kad nedaug kas tikėjosi jūsų grįžimo į sportą po sunkios traumos. Ar tos sporto išugdytos asmeninės savybės ir padėjo įrodyti, kad skeptikai klysta?

Tikrai taip. Man kažkada pasakė, kad nebėgsiu maratono, nes mano pėdos yra plokščios ir tai ne mano distancija. Turbūt ir traumos atveju padėjo mano užsispyrimas ir noras įrodyti, kad galiu. Be to, labai norėjau patekti į Tokijo olimpines žaidynes. Patekti, gerai pasirodyti ir gražiai išeiti iš sporto. Manau, atletui skaudžiausia sportą palikti dėl traumos.

Jūsų pavyzdys tik patvirtina, kad jeigu norime užauginti stiprios valios, savimi pasitikinti aukštų rezultatų bet kurioje srityje galintį siekti žmogų, turime jį paskatinti judėti.

O kalbant apie treniruočių procesą, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas pandemijos akivaizdoje?

Prieš prasidedant karantinui su dukra Atėne buvau treniruočių stovykloje Portugalijoje. Stengiuosi visada ją vežtis kartu, kad matytų, ką mama veikia. Pamačiusi, kad užsidarinėja sienos, stovyklą nutraukiau dviem savaitėmis anksčiau. Kadangi esu bėgikė, karantinas stipriai mano režimo nepaveikė. Bėgioti galiu bet kur, todėl stengiuosi palaikyti formą.

Karantino metu stengiuosi kuo daugiau laiko skirti dukroms ir visiems tėveliams patarčiau taip daryti. Pastebėjau, kad mano 5-metė dukrytė viską kopijuoja. Jei mankštinuosi, ji viską kartoja. Mes tikrai galime įkvėpti vaikus judėti, tik turime tam skirti laiko ir būti pavyzdžiu. Net ir buities darbai gali tapti smagia fizine veikla.

Sutinku. Man atrodo, kad judėjimas, aktyvūs žaidimai, estafetės namuose ugdo išradingumą, komandinį darbą, gebėjimą rungtyniauti, rasti sprendimą. Juk sportas ugdo ne tik fizinę motoriką, bet ir mąstymą. Atsiranda tokios savybės, kuriomis pasižymite jūs: valia, atsakomybė, lyderystė.

Manau, kad tėvai ir vaikai yra komanda. Jei tėvai skatina mažylius sportuoti, judėti, neišvengiamai turi į sportines veiklas įsitraukti ir patys. Taip stiprėja šeimyninis ryšys, kuriasi nuostabios, stiprios, sveikos šeimos.

Taip pat matau, kad labai svarbų darbą dirba pedagogai. Karantino metu fizinio ugdymo specialistai patarimais dalijasi internete, todėl šeimos, kurioms trūksta žinių, gali tuo pasinaudoti.

Labai svarbu vaiko neatstumti nuo sporto iš jo per daug reikalaujant. Reikia stengtis sudominti ir įtraukti, bei kartu kurti tvirtą šeimyninį ryšį. Todėl, manau, kad pedagogai internetinėje erdvėje daro labai didelį darbą ir verta juo pasinaudoti.

Aš ir pati naudojuosi tais patarimais. Mano pratimai gana monotoniški ir jau pabodę, todėl man labai patinka tos naujos idėjos, kurių galiu rasti.

Gyvenant Vokietijoje gilų įspūdį manyje paliko tenykštė sporto kultūra. Į lengvosios atletikos užsiėmimus, kurie nebuvo privalomi universitete, susirinkdavo didžiulė sąmoningai sportuojančio jaunimo bendruomenė. Ten sveikatingumo ir rūpinimosi savo kūnu standartai, sportiniai krūviai net mėgėjų lygmenyje yra labai aukšti.

Norėtųsi, kad ir Lietuvoje tokia tradicija atsirastų ir didžioji visuomenės dalis sportuotų. Juk sveikame kūne yra sveika siela. Profesionaliems sportininkams svarbu rezultatas, bet mėgėjams svarbiausia bendrystės jausmas ir sporto teikiamas džiaugsmas.

Jei norime mažuosius įtraukti į judėjimą, juos reikia ypatingai tausoti. Dalyvaujant Lietuvos mažųjų žaidynių festivalyje Molėtuose mane pakerėjo, kaip pedagogai sugeba įkvėpti vos pusantrų metukų sulaukusius vaikus sportuoti. Ir mažieji tai daro labai noriai. Jie atlieka savo amžiui tinkamus pratimus ir įveikia iššūkius.

Juos globoja ne tik suaugusieji, bet ir keliais metais vyresni vaikai. Tas bendrystės jausmas yra nuostabus. Lietuvos mažųjų žaidynės yra nuostabus projektas, kurį norisi skatinti.

Mums visiems labai gaila, bet Lietuvos mažųjų žaidynių renginiai šiuo metu nevyksta. Ko palinkėtumėte žaidynių dalyviams, laukiantiems, kada vėl galės sportuoti su draugais?

Pirmiausia, olimpinės kantrybės. Taip pat noriu paskatinti sportuoti namuose, pasinaudojant namų apyvokos daiktais. Taip pasirengti Lietuvos mažųjų žaidynėms ir sugrįžti pasiruošus ir dvasiškai, ir fiziškai.

Manau, kad tai bus nuostabus momentas, nes žaidynių atmosfera yra nuostabi. Tai judėjimo ir gyvenimo džiaugsmo šventė. Šito norėčiau palinkėti kiekvienai Lietuvos šeimai ir pakviesti aktyviai prisijungti prie Lietuvos mažųjų žaidynių tradicijos kūrimo. Tegu visi mūsų darželiai sportuoja, o visa bendruomenė įsijungia į šį judėjimą. Judėjimo džiaugsmo visiems!