Daugkartinė Lietuvos čempionė, 31 metų R. Leleivytė su vyru Paolo ir sūnumi Alberto gyvena Montekatini Termės kurorte, Toskanos regione.

„Tai yra tarp Florencijos ir Pizos, – patikslino dviratininkė. – Karantino taisyklės pas mus labai griežtos, negalime nutolti nuo namų toliau nei per 200 m. Daug žmonių gavo baudas, kurios yra labai didelės – 533 eurai. Gatvėse patruliuoja policija, per garsiakalbius liepia sėdėti namie ir neišeiti. Ir taip kiekvieną dieną. Labai kontroliuoja, jaučiamės kaip kalėjime“.

Savotišką karantiną Lietuvos dviratininkė pradėjo daug anksčiau nei jis buvo paskelbtas. Mat pirmose savo sezono lenktynėse Ispanijoje Italijos komandos „Aromitalia – Basso Bikes – Vaiano“ lyderė pateko į griūtį ir susilaužė raktikaulį – teko „sėdėti“ namie.

„Sėdėti namie būčiau buvusi priversta bet kuriuo atveju, net jei karantino nebūtų buvę. Nelabai pajaučiau to karantino, bet kitiems žmonėms sekasi labai sunkiai. Mano vyras nedirba, vaikui nėra mokyklos, o išeiti į lauką negali. Namie bandome kepti pyragus, pamokas darome, naujų žaidimų prigalvojame, kažkaip dienas stumiame“, – pasakojo ji.

Anot olimpietės, lūžis buvo sunkus, gydytojai prognozavo, kad ji negalės sportuoti apie tris mėnesius. „Tačiau jau praėjus dviem mėnesiams jaučiuosi gerai. Aišku, reikėjo atlikti reabilitaciją, bet kai viskas uždaryta, tai reabilitaciją atlieku namų sąlygomis. Ranką jau judinu, jau galėčiau važiuoti į plentą, o po savaitės kitos galėčiau dalyvauti ir varžybose“, – neabejojo R. Leleivytė.

Komandos draugėms „važiuoja stogas“

Karantino laikotarpį pašnekovė sulygino su žiemos periodu, kai treniruojantis nereikia labai persistengti. O kaip ji įveikia psichologinę įtampą dėl susidariusios situacijos?

„Esu ramaus būdo, pripratusi ilsėtis namie. Yra laisvės trūkumas. Baisu net į parduotuvę išeiti, baudą gali duoti, įtampa jaučiasi. Žmonės jau nori eiti į gatves, protestuoti. Žmonės sako, kad nusibodo. Virusas yra, bet mirtingumas – 3 procentai. Tai dėl tų 3 procentų kiti 97 proc. turi kentėti, kai kurie jau neturi net už ką valgyti nusipirkti“, – pasakojo dviratininkė ir pridūrė, kad kol kas neaiški ir jos dviračių komandos situacija – kai kurie rėmėjai atsitraukė, kai kurie liko, bet kol kas nieko dėl ateities pasakyti negali.

Rasa pasikalba ir su savo komandos draugėmis, o joms sunku: „Komandoje daug jaunų merginų, jos pripratusios su draugais išeiti, atsipalaiduoti. Sako: „Viskas, negaliu daugiau, stogas važiuoja“.

Faktas, kad Tokijo olimpinės žaidynės nukeltos į 2021 metus nesujaukė dviratininkės planų. Anot jos, gal jai viskas išvirto ir į gera: „Gal ir geriau, kad nukelta olimpiada. Ispanijoje, Italijoje draudžiama išeiti iš namų, o kitose šalyse dviratininkai treniruojasi ant plento, tai turi galimybę gerai pasiruošti. Gerai, kad nukėlė, nes vieni būtų pasirengę geriau, kiti prasčiau. Dabar sąlygos ne visur vienodos“.

Be olimpiados šįmet dar buvo numatyti startai Europos ir pasaulio čempionatuose.

„Čempionai neatšaukti ir, jei vyks vėliau, tikrai dalyvausiu. Juo labiau, kad ten labai palankios man trasos. Europos čempionatas – Italijoje, o pasaulio pirmenybės – Šveicarijoje. Galima sakyti netoli namų. Lūkesčiai – patekti į pirmąjį penketuką“, – mintimis dalijosi R. Leleivytė.

Prancūzai drausmingi, bet darosi vis sunkiau

Pagrindinis kandidatas atstovauti Lietuvai Tokijo olimpinių žaidynių vyrų plento grupinėse lenktynėse 31 metų E. Šiškevičius gyvena ir treniruojasi Prancūzijoje, prie Marselio.

Prancūzijos komandai „Nippo Delko One Provence“ atstovaujantis lietuvis šiais metais spėjo sudalyvauti 7 etapų daugiadienėse lenktynėse „Paryžius – Nica“, tačiau lauktas išbandymas legendinėse lenktynėse „Paryžius – Rubė“ jau buvo sujauktas koronaviruso pandemijos.

„Pietų Prancūzijoje situacija nėra tokia baisi, kaip kai kuriuose kituos regionuose. Baisiausia Elzaso regione ir Paryžiaus apylinkėse. Visi namie, niekas negali išeiti, visos parduotuvės uždarytos, išskyrus vaistines ir maisto parduotuves. Visi stengiasi riboti kontaktus iki minimumo. Taip turėtų tęstis iki gegužės 12 dienos, o tuomet turėtų po truputį leisti daugiau, bet dar niekas neaišku. Kiekvieną dieną planai keičiasi“, – pasakojo E. Šiškevičius.

– Kaip pats priėmėte koronaviruso sukeltą situaciją, dėl kurios buvo nukeltos arba atšauktos varžybos, apribotos treniruočių galimybės?

– Iš pradžių galvojau, kad tai bus laikina ir viskas susitvarkys, bet kaip matome dabar net neaišku, ar šis sezonas bus pratęstas. Visi kalba, kad pradėsime galbūt tik rugsėjį, nes visos valstybės įšaldė renginius.

– Asmeniškai buvo sunku?

– Man iš pradžių viskas buvo gana neblogai, dar važiavau Paryžius – Nica lenktynėse. Dar buvau ritme. Po to pirmas mėnuo buvo visai nieko, bet dabar jau dvi savaitės, kai pradeda darytis tikrai sudėtinga, jaučiasi, kad kažko trūksta, pusiau depresija. Įsivaizduokite, sportininkas – kaip lenktyninė mašina, jei nevažiuojame visomis apsukomis, yra negerai. Tai erzina, aš vertinu, kad šis sezonas jau niekinis, prarandu metus. Situacija tokia, kokia yra, stengiuosi adaptuotis, dirbti toliau, kad grįžčiau geriausios sportinės formos.

– Kai išlieka tokios miglotos galimybės startuoti šiais metais, ar pavyksta rasti motyvacijos treniruotėms?

– Tikslas yra. Pirmiausia reikia išlaikyti sportinę formą, o lenktynės bus, pavyzdžiui „Paryžius – Rubė“ turėtų vykti spalio pabaigoje. Tai gal ir būtų mano tikslas šiais metais, bet kol kas labai sudėtinga, nes viskas bus pasikeitę. Esame pripratę prie tam tikros sistemos, kuriai ruošiamės, o dabar viskas kitaip, neaišku, ar sugebėsime padaryti tai, ko norime. Už kažko kabintis reikia.

Kai gauname traumą, reikia ilgo laiko, kad grįžtume tokie, kokie buvome prieš susižeidžiant. Šis sezonas kažkuo panašus pagal situaciją. Reikės atidirbti, kad būtume tokiame pačiame lygyje. Gal tai privalumas. Olimpiadoje lietuviai nėra favoritai, galbūt visas sportininkų lygis bus žemesnis, tai mes galėsime pakilti aukščiau.
Evaldas Šiškevičius

– Kada paskutinį kartą mynėte dviračio pedalus plente?

– „Paryžius – Nica“ lenktynėse kovo viduryje. Daugiau nei mėnesį nevažiavau plente. Gerai, kad taisyklės dar leidžia pabėgioti, tai miške bėgu. Nėra šiaip man blogai, kad būčiau nepatenkintas. Gyvename mietelyje, kur nedaug žmonių, šalia – miškas, sugebame išlįsti į gryną orą ir kažkiek pasimėgauti.

Treniruojuosi savo terasoje. Turime tokią programėlę ir vieną dieną per savaitę su komanda virtualiai susirenkame ir varžomės tarpusavyje. Žmonai sakiau, ačiū Dievui, kad dviračių sportas neapsiriboja tik tuo, nes būtų labai neįdomu, jei viskas būtų tik skaičiai.

– Kiek važiavimas ant tai vadinamų „staklių“ duoda naudos?

– Kažkiek duoda, bet čia daugiau sportinės formos palaikymas, o ne treniruotė. Sudėtinga, bet kažką reikia daryti. Negali padaryti viso to darbo, kai būni plente. Važiavimas kalnuose visiškai kitoks, nesulyginami dalykai, net jei yra programėlės, kur visa tai gali imituoti. Bent jau man. Esu senovinio požiūrio, man plente visai kiti pojūčiai.

– Daug laiko tenka praleisti namie, kaip praskaidrinate buitį?

– Daug reikalų turiu, nes neseniai persikėlėme į namą. Turėjau baigti dažyti kambarius, tvarkausi kieme, randu, ką nuveikti. Šiaip mėgaujuosi laiku, žmona dirba iš namų, tai galime daugiau laiko praleisti kartu, o tai nėra blogai.

– Kaip vietiniai reaguoja į situaciją? Ar įsibaiminę?

– Yra įvairių žmonių. Vieniems – baisu, kiti žiūri į tai pro pirštus. Čia žmonės laikosi taisyklių, 9 val. vakare jau negalima išeiti į lauką, tai tuščia. Šeštadienį yra turgus, žmonės laikosi atstumo, kad būtų kuo mažesnis kontaktas. Apskritai žmonės laikosi karantino taisyklių. Visi juokauja, kad dabar daug sportuojančių atsirado, visi bėgioja.

– Ar savo dviratininkais rūpinasi komanda, ar nepaisant krizės moka atlyginimus?

– Mūsų komanda finansiškai laikosi labai gerai, atlyginimus gauname. Dėl bendravimo, sporto direktoriai ir treneriai rūpinasi sportininkais, kiekvieną savaitę kalbame, planuojame, kaip ruoštis, gauname žinias apie varžybas, kokie planai. Viskas greitai keičiasi, tai kiekvieną savaitę kitaip. Ryšys palaikomas, kol kas viskas tvarkoje. Tai gerai, nes keletas kitų komandų turi didelių problemų ir gali būti, kad jos šiais metais net nestartuos lenktynėse. Mes tokios problemos neturime.

– Kokius įžvelgtumėte privalumus ar trūkumus, kad Tokijo olimpiada vyks ne šiais, o kitais metais?

– Kol kas sudėtinga pasakyti. Dabar net girdėjau, kad olimpiada gali būti nukelta dar kartą, o gal net visai atšaukta. Tokie dalykai gąsdina. Kita vertus, jei olimpiada kitais metais, turime laiko pasiruošti metus. Kai šie metai tokie pusėtini, reikės atidirbti už šiuos prarastus metus, kad būtume geros sportinės formos kitais metais. Sudėtinga ir baisu. Esu tai patyręs.

Kai gauname traumą, reikia ilgo laiko, kad grįžtume tokie, kokie buvome prieš susižeidžiant. Šis sezonas kažkuo panašus pagal situaciją. Reikės atidirbti, kad būtume tokiame pačiame lygyje. Gal tai privalumas. Olimpiadoje lietuviai nėra favoritai, galbūt visas sportininkų lygis bus žemesnis, tai mes galėsime pakilti aukščiau. Tai vienintelis dalykas, kurį galiu įžvelgti kaip privalumą.