Šį tikslą pasiekti „Geležiniam vilkui“ padėjo specialistas iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) – Patrickas Rossas-Allenas, praėjusią vasarą treniravęs Lietuvos regbio-7 rinktinę ir padėjęs jai sugrįžti į Europos elitą.

Naujame sezone „Geležinį vilką“ treniruos Lietuvos regbio-15 ir regbio-7 rinktinių narys, pastaruosius metus Anglijoje dirbantis šiaulietis Dovydas Taujanskas.

Nors ir neturėdama didelių finansinių galimybių. „Geležinio vilko“ sporto mokykla neliko abejinga susidariusiai situacijai šalyje ir skyrė paramą Vilniaus miesto medikams.

„Turime suprasti, kad šie žmonės kaunasi pirmose kovos su virusu linijose, kad nuo jų priklauso kaip greitai šimtai Geležinių vilkiukų ir tūkstančiai kitų vaikų ir jaunimo galės sugrįžti į mokyklas, stadionus. Regbis – matyt pats komandiškiausias žaidimas pasaulyje, todėl privalome būti nors ir mikroskopiniu bet aktyviu kovos su virusu komandos nariu. Žemai lenkiamės ir tvirtai spaudžiame ranką Jums, Lietuvos medikai“, – rašoma „Geležinio vilko“ žinutėje.

„Geležinio vilko“ komandos vadovas Audrius Jakutis džiaugiasi, kad seniausias veikiantis Lietuvos regbio klubas tvirtai atsistojo ant kojų. Nors vis dar netrūksta nuoskaudų dėl regbio situacijos Vilniuje, keblumų siekiant rungtyniauti TOP lygoje, o ir šių metų sezoną trumpina nežinomybė dėl karantino, A. Jakutis į ateitį žvelgia optimistiškai.

– „Geležinis vilkas“ praėjusiais metais triumfavo Lietuvos regbio I grupės čempionate. Kas lėmė šį laimėjimą ir ką jis reiškia klubui?

– Pirmiausia noriu pasidžiaugti ne tik vyrais, bet ir jaunimu. Visose amžiaus grupėse „Geležinio vilko“ jaunimas laimėjo apdovanojimus, o bent dvi komandos tapo čempionėmis. Nelabai daug komandų yra Lietuvoje, kurios taip puikiai pasirodė. O priežastys yra elementarios – motyvacija, nusiteikimas, puikūs treneriai, kurie savo darbą atliko kokybiškai.

Taip pat tiek žaidėjus, tiek vadovus į priekį stūmė nuo seno išlikusios nuoskaudos. Šių laimėjimų nebūtų be mūsų klubo dalininkų, kurie skiria dideles lėšas mūsų komandai. Keliu kepurę prieš Oliverį Ortizą, Admundą Butkų, Chrisą Butlerį, kurie tikėjo mumis net tada, kai pats abejojau, ar išgyvensime. Per sezono uždarymą sakiau jiems, kad pagaliau kažkiek skolos už jų indėlį gražinome.

Taip pat šių pergalių nebūtų be sėkmingo loterijos bilieto, kurį ištraukėme kartu su Lietuvos regbio federacija. Treneris iš PAR P. Rossas-Allenas įnešė labai gerą emociją, atliko vadinamąjį „spyrį į užpakalį“ žaidėjams. Vyrai natūraliai patikėjo savimi. Viskas prasidėjo nuo elementarių dalykų treniruotėse, apie kuriuos patyrę sportininkai net negalvojo, kad verta kreipti dėmesį. Bet pasirodo, kad nuo to reikėjo pradėti. Tada atsirado kamuolio lipimas prie rankų ir vyrai suprato, kad buvo verta. Pasiekti rezultatai kalba patys už save. Nepraradau vilties, kad dar jį ateityje susigrąžinsime.

Verta paminėti kapitoną Ervidą Bakutį, kuris savo užsidegimu ir pavyzdžiu subūrė naują, jauną komandos branduolį ir pritraukia vis naujus žaidėjus. Taip pat džiaugiuosi komandos užsieniečiais. Kartais pasakau žaidėjams, kad kai kurie užsieniečiai pagal požiūrį į „Geležinį vilką“ yra didesni patriotai nei vilniečiai.

Tikimės, kad šis laimėjimas padės atkreipti dėmesį į mus. Mes atliekame didelį darbą – kreipėmės į savivaldybę, teikėme paraiškas fondui. Tikiuosi, kad aukso medalis bus kažkoks argumentas. Ieškome lobistų, kurie galėtų kažkokiais būdais pateikti apie mus informaciją savivaldybei. Noriu tikėti, kad kažkokios paramos iš Vilniaus sulauksime. Su miesto vadovais sutarėme, kad į praeitį nesižvalgysime ir sieksime sukurti normalius santykius.

– Kaip karantinas ir nukelta sezono pradžia pakeitė klubo gyvenimą?

– Patys matote, kas vyksta. Esame užsidarę namuose, visi dalinamės video su pratimais, sukuriame iššūkius vieni kitiems. Treneriai dirba nuotoliniu būdu. Pradžioje buvo tam tikra panika, nes neįsivaizdavome, ką daryti. Dabar vaikai yra prisijungę per internetines programas ir jie gali ne tik mokytis, bet ir treniruotis. Darbą jau pradėjo naujas treneris, kuris jau talpina naują medžiagą, įvairius pratimus. Iš to bus naudos, jeigu visa šita situaciją dėl viruso pasibaigs per mėnesį. Tuomet vyrai bent neapaugs taukais ir nenumirs per 20 min. aikštelėje. Bet jeigu tai tęsis 3-4 mėnesius, tai koncentraciją išlaikyti bus labai sunku. Aš tikiuosi geriausio, bet planuoju ir blogiausius variantus.

Džiaugiamės, kad prie mūsų prisijungė labai daug vaikų, visi yra patenkinti, mėgsta konkuruoti. Tai, kas padaryta per 10 metų, man suteikia didelį malonumą. Jau palengva pradedu dairytis, kas galėtų užimti mano vietą, nes tie 10 metų kainavo daug sveikatos ir nervų. Bet kokiu atveju, turime puikų trenerių kolektyvą. Augustas Taralis yra vienas geriausių vaikų regbio trenerių. Jo gebėjimas surinkti jaunimą man yra kažkokia mistika. Mes juokaujame, kad jeigu trenerio į mokyklą neįleidžia pro duris, tai jis įlipa per langą ir vis tiek į regbį atsiveda keletą vaikų. To trūksta kitiems treneriams, bet jie turi kitų teigiamų savybių. Taip vienas kitą ir papildome.

– Naujuoju treneriu paskirtas Dovydas Taujanskas. Ko tikitės iš jo?

– Kol kas pasirašėme trijų mėnesių sutartį bandomajam laikotarpiui, su ta minimi, kad sezonas prasidės gegužę. Bet norime ilgalaikio bendradarbiavimo. Tai jaunas, bet jau ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas, treneriu dirbantis Anglijos mokykloje.

Į darbą su juo žvelgiame su perspektyva. Kalbėjomės ne su vienu treneriu, bet įvertinus finansus ir perspektyvas, nusprendėme pasirinkti Dovydą. Mūsų komanda jauna, todėl reikia augti kartu. O D. Taujanskui tai taip pat turi būti stimulas, nes jis galės įgauti patirties su, kaip aš sakau, rimta vyrų komanda (šypsosi, – red. past.). Daug tikimės tiek iš Dovydo, tiek iš komandos.

– Kasmet tobulinate savo stadioną Verkių gatvėje. Kokių planų turite dėl jo?

– Turime didelių planų. Pagrindinė aikštė kaip ir atitinka praktiškai visus reikalavimus rungtynėms. Didžiausia problema buvo dėl apšvietimo, nes, ypač rudenį, jau pradeda anksti temti, ir žmonės turėdavo treniruotis tamsoje. Iš savivaldybės jau gavome žodinį sutarimą, kad turėsime apšvietimą. Suprantame, kad dėl situacijos su virusu tai gali nusikelti į kitus metus, bet esame įsitikinę, kad jie tą padarys. O patys rengiamės šalia pasidaryti dirbtinės dangos aikštelę, jei pavyks – dengtą.

Tai leistų Verkių specialiosios mokyklos vaikams visus metus turėti užsiėmimus lauke, o mums tai būtų ne žingsnis, o visas šuolis į priekį, nes dabar mums praktiškai neįmanoma Vilniuje rasti salę, kur galėtume sutalpinti visų amžiaus grupių vaikus. Per žiemą mes prarandame praktiškai visus įgūdžius ir pavasarį vėl iš naujo tenka mokytis žaisti. Su dengta aikštele išspręstume didelę problemą ir tada Šiauliai mūsų turės iš tikro bijoti (šypsosi, – red. past.).

– Kokie „Geležinio vilko“ tikslai artimiausiais metais?

– Jau šiemet pateikiau prašymą dėl galimybės patekti į TOP lygą, pereinamųjų rungtynių, bet atsakymo nesulaukėme ir su rėmėjais nusprendėme, kad nebegalime ilgiau delsti. Liekame Lietuvos čempionate, bet ambicijų mes turime. Manau, kad anksčiau ar vėliau mes TOP lygoje būsime. Didelių planų šiems metams nekuriame. Šiais metais, matyt, pagrindinis tikslas bus išgyventi ir ruoštis ateičiai.