Sportas pareigūną lydi nuo jaunų dienų: vaikystėje žaidė krepšinį, futbolą, vėliau boksavosi, užsiėmė kikboksu, išbandė kitas sporto šakas, o greta aktyvaus gyvenimo būdo visada kilnojo ir svarmenis.
Patyrus vieną, kitą traumą L. Pernavas ėmė ieškoti tokios sportinės veiklos, kuri leistų išlikti sveikam.
„Pastebėjau, kad kultūrizmas – sporto šaka, kuri mane „veža“, kuri man patinka. Protingai sportuojant čia gali išvengti traumų“, – tvirtino L. Pernavas.
Prieš kelis mėnesius pokyčius karjeroje išgyvenęs pareigūnas persikėlė dirbti į Jungtinę Karalystę, Londone užima Lietuvos policijos atašė pareigas.
Vos naujoje vietoje įsikūręs L. Pernavas neužtruko ieškodamas naujo sporto klubo.
„Turbūt pagrindinis dalykas – reikia turėti noro. Jei turi noro, rasi 100 galimybių, kaip ateiti į sporto salę. Jei to noro nėra, nieko nebus“, – tvirtina L. Pernavas, kuris „Sportinėje formoje“ pasidalino mintimis apie gyvenimo ritmą ir dienotvarkę, kurioje visada yra laiko šeimai, darbui, poilsiui bei sportui.
– Jūs ką tik po nelengvos treniruotės, kaip jaučiatės, ar užteks jėgų mūsų interviu?
– Nei viena mano treniruotė nėra alinanti, man laikas sporto salėje – poilsis. Taip, fiziškai aš pavargstu, bet emociškai aš atsipalaiduoju, persikraunu po dienos darbų.
– Kokios mintys sukasi galvoje kilnojant svarmenis, apmąstote nuveiktus darbus, rytojaus planus?
– Vienas argumentų, kodėl aš sportuoju, tai noras atsipalaiduoti nuo visų darbų, emocijų ir negalvoti apie tai. Per treniruotę sąmoningai darau sunkias treniruotes su svarmenimis ir natūraliai tu negali vienu metu daryti dviejų dalykų.
Centrinė nervų sistema negali koncentruotis į pašalinius dalykus ir kartu galvoti, kaip pakelti didelį svorį ir ištverti tą didelį krūvį.
Man treniruotė yra visiškas perkrovimas, poilsis ir negalvojimas apie kažkokius darbus. Jei sportuoju ne vienas, su partneriu, kaip šiandien su sūnumi, tada neturiu ausinių, nes mes kartu kalbamės, pasitariame, vienas kitam padedame.
Jei treniruotę darau vienas, praktiškai visada turiu ausines, su niekuo nesikalbu. Galima sakyti sporto klubas – mano antri namai, mano bažnyčia, kurioje lieku vienas su savimi ir skambančia man gera muzika.
– Kokia ta muzika?
– Dažniausiai klausau seną muziką, į kurią patenka lietuviškos, rusiškos, ukrainietiškos dainos. Stengiuosi klausyti tai, kas man buvo priimtina prieš 20-30 metų, tai mane veža ir dabar.
Greičiausiai tai, ką aš dabar klausau, turbūt didžioji dalis esančių sporto klube niekada nebuvo to girdėję ir tokios muzikos nesuprastų (šypsosi).
– Prieš kelis mėnesius jūsų profesinėje veikloje buvo pokyčių, persikėlėte į Jungtinę Karalystę, ar jau susiradote mėgstamą sporto klubą Londone?
– Gyvenime ne pirmą kartą geografiškai kraustausi į kitą vietą, niekada nebuvo problema susirasti naujos sporto erdvės. Šiandien, XXI amžiuje būtų keista sakyti, kad nerandu sporto klubo.
Jei nėra noro, nerasi, jei nori sportuoti, problemų šioje vietoje nėra. Žinoma, darbus Londone pradėjau ne nuo sporto klubo paieškos, bet kai atėjo laikas susirasti sporto klubą, užtrukau gal valandą ar dvi.
Dabar galiu pasakyti, kad taip, aš turiu sporto klubą ir Londone.
Dažniausiai sportuoju vakare ir gana vėlai vakare, tad vienas kriterijų, pagal kurį ieškojau sporto klubo, tai buvo darbo laikas, toks, kuris dirbtų iki 22 valandos bei savaitgaliais.
O šiaip man sporto klube reikia nedaug: štangos, hantelių, skersinio, lygiagrečių, suoliuko. Tai paprasti dalykai, kurių rasi kiekviename sporto klube.
– Kalbant apie jūsų sportinę veiklą, jei neklystu, kultūrizmu susidomėjote 2014-aisiais. Kodėl būtent ši sporto šaka ir kodėl 2014-ieji metai?
– Ne visai tiksliai. Bandžiau skaičiuoti, svarmenis ėmiau kilnoti maždaug prieš 3 dešimtmečius. Tam tikru momentu tai buvo mano papildoma sporto šaka, žaidžiau ir krepšinį, ir futbolą, vėliau boksavausi, užsiėmiau kikboksu, kovomis be taisklyklių, išbandžiau kitas sporto šakas.
Svarmenų kilnojimas buvo greta tų sporto šakų.
Bėgant laikui atsirado viena, kita trauma, pradėjau galvoti, ką ir kaip toliau sportuoti, kad ateityje likčiau sveikas.
Juk mano pragyvenimo šaltinis nėra sportas, tai tik laisvalaikis. Po truputį pastebėjau, kad kultūrizmas yra tai, kas mane „veža“, kuri man patinka, o protingai sportuojant gali išvengti traumų. Kokiais 2005 metais pradėjau rimčiau sportuoti.
2014-2015-ieji – tas laikas, kai aš nusprendžiau dalyvauti varžybose. Atėjo toks laikas, kai pradedi galvoti, kodėl tu sportuoji, dėl ko tą darai? Svarmenis kilnoji ne tik todėl, kad būtum sveikas, varžybos tave priverčia pasitempti, pasispausti.
Pastebėjau, būna sunkesnių momentų sporte, kai sudėtingiau rasti motyvaciją, grįžti į sporto salę, tuomet savo artimųjų ratui pasakai, kad eisi jėgas išmėginti varžybose. Kitą dieną supranti, kad kelio atgal nėra.
Paspaudi save, praeina tas sunkus laikotarpis, vėliau džiaugiesi tuo procesu, rezultatais.
Tad 2014-2015 metai buvo tas laikas, kai apsisprendžiau dalyvauti varžybose.
– Kalbant apie naujokus, kaip neperlenkti lazdos pirmose treniruotėse ir nepridaryti vėliau brangiai kainuosiančių klaidų?
– Svarbūs keli aspektai. Šiame sporte reikia suprasti, kad svarmenų salė nėra pagrindinis dalykas, nes sėkmė priklauso nuo trijų komponentų – maisto, poilsio ir treniruočių.
Yra ne viena nuomonė šiuo klausimu, bet skaičiuojant procentais, darbas sporto salėje garantuoja tik 20-40 proc. sėkmės.
Vadinasi, svarbu daug dėmesio skirti maistui ir poilsiui, miegui, atsigavimui.
Grįžtant prie sporto salės, čia „daug“ nėra gerai, kiekybė negarantuos rezultatų. Priklausomai nuo fizinės būklės, nuo pasiruošimo, bet 3-4 kartai per savaitę yra pakankamas skaičius treniruočių.
Dar vienas dalykas, kai aš darau treniruotę, iš sporto salės išeinu dar norėdamas sportuoti. Tai svarbu dėl kelių dalykų: tu nepervargsti, į treniruotę norėsi sugrįžti ir antrą, trečią kartą.
Nereikia iš sporto salės išeiti visiškai išsekusiam ir grįžus namo galvoti, o ko aš ten ėjau. Prisimenu, kiek aš daug klaidų dariau ir dabar jas darau. Mano svarbus patarimas – susirasti gerą trenerį ir bent pirmas treniruotes, pirmas savaites, jei yra galimybė, pirmus kelis mėnesius padirbėti su treneriu, kuris būtų šalia, kuris pasakytų, ką, kaip taisyklingai reikia daryti.
Dažnai griebiami didžiuliai svoriai, bandoma pakelti labai daug, galvojama, kad mankštinamas kažkoks raumuo, bet gaunasi kažkoks nesusipratimas, ima skaudėti nugarą, kelius, plyšta raumenys, raiščiai ir panašiai. Prisidaroma traumų ir iš sporto – tik sveikatos žalojimas.
Reziumuojant – viską reikia daryti po truputį, su protu, padedant trenerio ir tie rezultatai ateis.
– Neretai naujokai siekia greitų, staigių rezultatų, vos po kelių mėnesių treniruočių nori atrodyti įspūdingai ir pasigirti puikia forma. Tam pasitelkiami papildai, ne visada ir legalūs, turiu omeny antidopingo agentūros draudžiamas medžiagas. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Svarbus treneris, kuris paaiškintų, kad šiame sporte, kaip ir bet kuriame kitame, nėra greitų rezultatų. Net jei šalia įvairūs legalūs, nelegalūs papildai.
Papildai ir turi tik papildyti. Be mano išvardintų trijų dalykų – sporto salės, mitybos ir poilsio, papildai yra niekas.
Jei tų trijų komponentų grandinė veikia, tuomet galima tikėtis rezultatų.
Daugelis skaičiuoja, kiek man čia reikia išgerti proteino, amino rūgščių, kreatino, kitų dalykų. Siekiant rezultatų, tie papildai prie jų prisideda tik 5-10 proc. Vadinasi, išmesime labai daug pinigų, bet rezultatų nelabai išvysime.
– Asmeniniai tikslai varžybose, kokia didžiausia ambicija, gal turite sportinę svajonę?
– Kaip minėjau, man sportas tik laisvalaikis, aš esu policininkas. Mano pagrindinis tikslas – ilgai būti sveikam ir gerai jaustis. Sporte ir varžybose stengiuosi save taupyti ir viską daryti su sportu.
Rudenį turėjau trejas varžybas, teoriškai pavasarį vėl galėčiau jėgas išmėginti kuriose nors varžybose, bet saugodamas savo kūną suprantu, kad turiu suteikti kūnui poilsio, kad mano sąnariai, raiščiai ateityje galėtų atlaikyti tuos patiriamus krūvius.
Pailsėsiu metus, galbūt iki kito rudens, jei viskas bus gerai, gal vėl sudalyvausiu varžybose. Kitaip sakant bandau save taupyti, kad ilgą laiką būčiau sveikas, stiprus ir gerai jausčiausi.
– Kaip suderinate profesinius reikalus, šeimą ir sportą, kokia jūsų sėkmingo laiko planavimo formulė tarp darbo, asmeninio gyvenimo ir treniruočių salės? Kaip išdėstyti prioritetus, kad šie dalykai vienas kitam netrukdytų?
– Prieš laidą jūs manęs paklausėte, ar keliausiu šiandien į krepšinį (pokalbis vyko prieš pat Lietuvos ir Čekijos krepšinio rinktinių akistatą).
Krepšinį aš praleisiu, nors Lietuvoje ši sporto šaka vadinama antra religija. Aš žinau, kad kitą dieną norėsiu į sporto salę, tad turiu pasigaminti maisto, pailsėti, tad vadinasi, turiu kažko atsisakyti.
Neatsisakau kelių dalykų: šeimos, darbo, poilsio ir sporto. Tad visa tai keliauja pirmiausia į mano darbotvarkę.
Sportą, kai tik pavyksta, derinu su šeima. Štai šiandien prakaitą liejame kartu su sūnumi.
Turbūt pagrindinis dalykas, reikia turėti noro. Jei jo netrūksta, rasi 100 galimybių kaip ateiti į sporto salę. Jei noro nėra, iš to nieko nebus. Kaip jau minėjau, treniruoklių salė šioje disciplinoje yra labai maža dalis.
Besiruošdamas varžyboms per savaitę sportuoju po 4 kartus, o treniruočių trukmė – gera valanda. Vadinasi, per savaitę sportui skiriu 4 valandas.
Prie telefono, feisbuko, „Instagramo“ kai kurie per dieną praleidžia po kelias valandas. Vadinasi, laiko galima atrasti, tiesiog reikia pagalvoti apie prioritetus.
O mano prioritetai – būti sveikam, gerai jaustis, 4 kartus per savaitę ateiti į treniruoklių salę. Ar aš kada nors neateinu? Taip, būna, tingiu, pavargstu, organizmas prašo poilsio. Viskas tvarkoje, pamiegu, pasivaikštau, su šeima keliaujame į kiną ar skaitau knygą. Tai normalu, tiesiog neužmirštu savo tikslo ir mažais žingsneliais jo siekiu.
Nemanau, kad kažkas čia sudėtingo, kiekvienas turime savo mėgstamas veiklas, svarbu nusistatyti savo prioritetus.
– Treniruotėje patarinėjote sūnui, esate jam treneris?
– Iš manęs dar toks „žalias“ treneris, bet taip, padedu sūnui, vienam, kitam draugui, kolegai, kuris paprašo pagalbos, galiu sudaryti ir mitybos planus. Nesu visiškas šarlatanas šioje srityje.
Esu išsilaikęs trenerio licenciją, tą padariau prieš porą metų. Tiesiog tai mano laisvalaikis, tą darau, nes įdomu. Daug ką pats išbandau, tai, kas veikia, tuos patarimus bandau duoti kitiems.
– Šeimoje trys sūnūs, ar visi trys sportuoja, užsiima kultūrizmu?
– Iš esmės visi trys lankosi sporto salėje, kažkuriuo metu vienas aktyviau sportuoja, kitu etapu – kitas, tai normalu, nėra čia jokios prievartos.
Visi trys turi savo veiklas, du sūnūs jau suaugę, dirbantys ir studijuojantys. Juos puikiai suprantu, pats prisimenu save, veiklos jiems netrūksta.
Susiskambiname, kai jie laisvi, kartu keliaujame į sporto klubą. Čia, kiek reikia, pagelbėju patarimais. Po sporto kartu vakarieniaujame, pasikalbame ne tik apie sportą. Galima sakyti, mūsų toks gyvenimo būdas.
– Panašu, nuo mažų dienų berniukai turėjo gerą sporto pavyzdį šeimoje.
– Žmona norėjo, kad visi sūnūs grotų, o aš norėjau, kad visi sportuotų. Vaikystėje žmona visus tris užrašė į muzikos mokyklą ir visi trys sėkmingai pabaigė.
Aš užrašiau į karatė būrelį ir visi sėkmingai sportavo. Vyriausias sūnus gal net 10 metų lankė karatė treniruotes, vidurinis – apie 5-6 metus, jauniausias – mažiau. Kai pradėjau pats dažniau vaikščioti į sporto klubą, prisijungdavo tai vienas, tai kitas sūnus. Natūraliai gavosi, kad svarmenų kilnojimas nėra svetimas ir jiems.
Bet čia – jų laisva valia. Jei norės užsiimti kita sporto šaka, jokių problemų, jų pasirinkimas.
– Gal ketinate jėgas išbandyti ir varžybose Jungtinėje Karalystėje?
– Taip, yra toks noras. Žinoma, dabar jau prisišnekėjau, kol kas apie tai tyliai mąsčiau. Jei organizmas leis ruoštis varžyboms, galės ištverti tą pasirengimo etapą, kuris truks kelis mėnesius, jei darbe susitvarkysiu su užduotimis ir rasiu laiko intensyvesnėms treniruotėms, poilsiui, aš pabandysiu. Dėl savęs, įdomu kaip treneriui pritaikyti žinias, susijusias su pasiruošimo programa ir mityba.
