„Į namus sugrįžome pirmadienį šeštą ryte, buvai pavargusi nuo didžiulės įtampos, todėl beveik visą dieną praleidau lovoje. Pasaulio čempionatas lėmė, ar išsilaikysime pajėgiausiųjų komandų aštuntuke ir pelnysime teisę startuoti olimpinėse žaidynėse, ar ne. Mes jokiu būdu negalėjome pralaimėti Naujosios Zelandijos sportininkėms. Jos startavo šeštos, o mes vienuoliktos.
Kai parodėme geresnį rezultatą nei jos ir užsitikrinome teisę startuoti olimpiadoje, įtampa kažkiek atlėgo. Kelialapiais į Tokiją džiaugiamės kartu su australėmis, vokietės, rusėmis, kinėmis, olandėmis, lenkėmis ir meksikietėmis.
Savo debiuto olimpinėse žaidynėse labai laukiu, man tai bus didžiulis išbandymas“, - sako Miglė Marozaitė.
– Kelialapiai – puiku, o ar nesinorėjo aukštesnės nei devinta vietos, juolab pernykščiame čempionate buvote septintos?
– Pernai per kvalifikaciją buvome netgi ketvirtos, bet per antrą važiavimą nukritome į septintą vietą.
Šitam čempionatui rengėmės labai kruopščiai, daug treniravomės, todėl devintoji vieta mus nelabai tenkino.
Čempionate buvo pasiekti ypač aukšti rezultatai, specialistų nuomone, patys aukščiausi per visą pasaulio čempionatų istoriją.
Su Simona pasiekėme šios rungties asmeninį rekordą (33,060 sek.), tuo mes džiaugėmės, tačiau kai kitos sprinterės du ratus įveikė dar greičiau, tai mus kažkiek neramina.
– Tokijo olimpinis kelialapis jau kišenėje. Jo link ėjai nuo 2014-ųjų. Kaip jautiesi pasiekusi savo tikslą?
– Olimpinės žaidynės rengiamos kas ketverius metus, tai tikrai didelė šventė. Esu nepaprastai laiminga, tačiau olimpinių žaidynių nenoriu pervertinti. Visas pasaulio dviračių treko elitas kasmet susirenka ir į pasaulio čempionatus, vyksta šeši Pasaulio taurės etapai. Tačiau labai norisi pajusti olimpinių žaidynių žavesį, olimpinę dvasią.
– Ar kelialapis į Tokiją – tavo karjeros viršūnė, ar labiau vertini pernykščius Europos žaidynėse su Simona laimėtus sidabro medalius, o 2016–aisiais per Europos čempionatą pelnytą bronzą?
– Medaliai – labai faina, bet šiandieną labiau vertinu patekimą į olimpines žaidynes.
– Septynerius metus lankei lengvosios atletikos pratybas, buvai daug žadanti sprinterė, ar nesigaili, kad tie metai buvo praleisti veltui, gal reikėjo anksčiau ateiti į dviračių treką?
– Tikrai nesigailiu, man patikdavo bėgioti, sprintas išugdė mano, sportininkės, mentalitetą.
Sprinteris buvo ir mano tėtis Valdas Marozas. Turėjau puikų trenerį Vidą Datenį.
Į dviračių treką atėjau gan vėlai, nesu važinėjusi plente, kaip daro dauguma dviratininkų – atėjau tiesiai į treką ir iš karto susižavėjau šiuo sportu.
Nesukaupiau daug kilometrų plente, nedalyvavau grupinėse lenktynėse, gal todėl dabar nepasižymiu ištverme.
– Per Tokijo olimpines žaidynes su Simona galėsi dalyvauti ir asmeninėse sprinto bei keirino varžybose. Bandysi jose jėgas?
– Bandysiu jėgas visose trijose rungtyse. Per pasaulio čempionatą Berlyne bandžiau jėgas ir asmeninėse sprinto varžybose.
Tačiau pusę metų pagrindinį dėmesį buvau sutelkusi komandiniam sprintui, per pasaulio čempionatą neturėjau teisės startuoti asmeniniame sprinte.
Tačiau viena Indonezijos dviratininkė negavo vizos ir man atsirado galimybė bandyti jėgas toje rungtyje. Buvau 28-oji.
– Kelialapio neiškovojo tavo draugas Vasilijus Lendelis, kuriam pasaulio čempionatas jau nieko nelėmė, nebent būtų tapęs pasaulio sprinto čempionu, ar abu dėl to išgyvenote?
– Šiek tiek Vasilijų guodžiau, iš tikrųjų buvo liūdna. Jis – stiprus, turėjo galimybių kovoti dėl kelialapio, tačiau nepavyko.
Vasilijui labai sunku - praktiškai nuo šalies vienam sprinteriui neįmanoma patekti į olimpiadą.
O startuoti komandiniame sprinte jis neturi komandos, kurią sudaro trys sprinteriai.
– Kiek metų jau tęsiasi judviejų draugystė?
– Penkerius. Panevėžyje turime butą, antrus metus gyvename kartu. Tačiau vestuvių kol kas dar neplanuojame.
– Artėja tavo gimtadienis, kovo 10-ąją sukaks 24-eri. Kaip dviratininkė, tai dar pakankamai jauna.
– Kaip čia pasakius. Berlyne pasaulio čempione keirine, asmeniniame ir komandiniame sprinte tapusiai sportininkei – 21-eri.
Tačiau mane labiausiai džiugina, kad mes – tarp aštuonių stipriausių pasaulio komandinio sprinto duetų.
– Kokie tavo artimiausi planai, kaip toliau rengsiesi olimpinėms žaidynėms?
– Lietuvos tautinis olimpinis komitetas mums sudarė galimybę tris dienas pailsėti sanatorijoje Druskininkuose ir nuo šio antradienio su Vasilijumi bei dar vienu trekininku Svajūnu Jonausku mėgausi procedūromis.
Kai labai daug keliauju, norisi pabūti namų aplinkoje, nesinori kažkur vykti į šiltus kraštus.
Su mama aptarėme, ką veiksiu per savo gimtadienį. Mano tėveliai – Jūratė ir Valdas – dideli mano sirgaliai, jie buvo atvažiavę ir į Berlyną pasižiūrėti pasaulio čempionato.
Tėvai dažnai atvažiuoja į įvairias varžybas, kur tik aš rungtyniauju. Didelės mano gerbėjos ir sesutės Rūta bei Eglė, tačiau šįkart darbai joms sutrukdė atvykti stebėti čempionato.
Kai baigsis mano atostogos, kibsiu į darbus, trenerio Dmitrijaus Leopoldo planuose - mėnesio laiko treniruočių stovykla Kroatijoje arba Taškente.
– Kokios tavo viltys Tokijuje?
– Iš pradžių būtų labai smagu patekti į kitą varžybų etapą. O po to – visomis išgalėmis kovoti dėl kuo aukštesnės vietos.
Man 2020-ieji prasidėjo sėkmingai. Žiurkės metai – mano metai, gal ir toliau Fortūna nuo manęs nenusigręš.
