2007 metų pasaulio bokso čempionato bronzinio prizininko, 2008-ųjų Pekino olimpinių žaidynių dalyvio D. Šemioto pomėgis dainuoti artimųjų ir draugų kompanijoje nuvedė jį iki televizijos konkurso „Lietuvos balsas“ superfinalo.
O 2012 metų Europos pirmenybių ir Londono olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas A. Kazakevičius vaikystėje dainavo chore ir grojo pianinu.
Tačiau muzika jiems abiem liko pomėgiu net ir baigus karjeras didžiajame sporte. Mat abu atletai dabar dirba treneriais, o geriausias 2010 metų Lietuvos boksininkas D. Šemiotas dar ir vadovauja jo paties įkurtam sporto klubui „Daugirdas Gym“.
Į konkursą pastūmėjo artimieji
Būtent šiame klube Kaune ir sutarėme susitikti su D. Šemiotu.
Vos įžengus į pastatą Jonavos gatvėje apima jausmas, kad tokioje aplinkoje ir turi treniruotis boksininkai – kantrūs, nemanieringi sportininkai.
O galbūt tai – tik stereotipas, suformuotas garsiųjų filmų apie Rocky Balboa.
Paprastas pramoninis pastatas viršutiniame aukšte slepia bokso salę, kurioje viskas – tvarkinga, apgalvota, bet be prabangos.
Ne taip, kaip scenoje, su kuria D. Šemiotas vaikystėje ir paauglystėje neturėjo nieko bendra.
36-erių kaunietis mėgdavo padainuoti tik artimųjų rate. Kol 2014-aisiais ryžosi išbandyti save populiariame televizijos šou.
„Dalyvauti „Lietuvos balse“ paragino artimieji ir draugai, matydami, kaip man smagu dainuoti karaokę. Aš – savamokslis, mėgėjas. Dalyvavimas „Lietuvos balse“ man reiškė daugiau nei tik dainavimą. Norėjau parodyti žmonėms, kad boksininkai gali ne tik boksuotis, kad sugeba daugiau. Žinoma, jeigu būčiau profesionalus dainininkas, mūsų įvaizdį būčiau pagerinęs stipriau“, – juokėsi atletas.
Pirmąsias tikras dainavimo pamokas Daugirdui padovanojo žmona prieš konkursą, tobulinosi boksininkas ir projekto metu.
„Mokiausi daug ir atsakingai. Aš mėgėjas, nėra ko norėti. Dainavimas man buvo naujas iššūkis, nauji žmonės, nauja aplinka, filmavimai. Buvo įdomu tai pamatyti, pajusti. Po truputį didėjo noras eiti toliau. Suprantu savo galimybes, nesu profesionalas ir negaliu tikėtis aukščiausių rezultatų. Ir taip labai daug pasiekiau, patekau į superfinalą“, – pasakojo D. Šemiotas.
Dabar jo santykis su muzika vėl pasikeitė.
„Daugiau viešai nedainuoju, visgi aš ne dainininkas. Dabar gyvenime yra kiti iššūkiai, kitos varžybos ir patirtys. Nors, jeigu pasiūlytų naują konkursą, manau, neatsisakyčiau“, – į šulinį nespjovė pašnekovas.
Nepavyko pergudrauti mokytojos
A. Kazakevičiaus muzikinė patirtis visiškai kitokia.
Su 33-ejų vilniečiu susitikome jo naujuose namuose, kuriuose dar sukinėjasi meistrai, baigiantys įrengimo darbus.
Čia graikų-romėnų imtynių specialistas šeimininkauja kartu su žmona Greta ir pusantrų metų amžiaus sūnumi Eldaru.
O kai vaikas buvo pats Aleksandras, jam muziką pasiūlė tėvai.
„Tėvai norėjo, kad užaugtume muzikalūs ir sportiški. Šeimoje kitų muzikantų nebuvo, tik tėtis mėgo klausytis muzikos. Turėjo patefoną, kurio klausydavosi nuolat“, – pasakojo A. Kazakevičius.
Jis mokėsi vidurinėje mokykloje Naujininkuose, kurioje repetavo choras, vyko solfedžio pamokos, buvo galima pasirinkti muzikos instrumentą.
„Norėjau groti gitara, tačiau nepavyko. Aš esu kairiarankis, prašiau mokytojo sukeisti stygas, tačiau laikas ėjo, gitaros man neperdarė, galiausiai pasirinkau pianiną.
Kurioziška tai, kad nemokėjau natų. Mokytoja grodavo, aš žiūrėdavau į jos pirštus, įsimindavau ir bandydavau pakartoti. Mokytoja įtarė, kad pritingiu mokytis solfedžio, ir kartą mane demaskavo. Grojau pianinu, mokytoja sustabdė, pravertė kelis lapus ir paprašė groti kūrinį nuo kitos vietos. Nebežinojau, ką.
Mokytoja tikėjo, kad galiu groti gerai, bet taip ir neišmokau natų. Tai mano kaltė, tikrai ne mokytojų“, – apgailestavo A. Kazakevičius.
Didžiausia scena, kurioje jam teko demonstruoti savo muzikinius gabumus, buvo mokyklos aktų salė.
„Dalyvaudavome mokyklos koncertuose. Su sese Jelena grojome pianinu keturiomis rankomis. Štai toks buvau muzikantas“, – įvertino olimpinių žaidynių prizininkas.
Nors pats savo karjerą prie klavišų prisimena su šypsena, jo mokytoja kadaise ne veltui vylėsi iš Aleksandro nulipdyti pianistą.
Anot „TonArt“ fortepijono studijos įkūrėjos, tarptautinių konkursų laureatės Eglės Andrejevaitės, gebėjimas groti nepažįstant natų liudija talentą.
„Jei mokytoja ilgai nesuprato jo paslapties, tai reiškia, kad jis turi gerą atmintį, gebėjimą pakartoti judesį ir stiprią, labilią psichiką“, – „Delfi“ sakė muzikos pedagogė.
Vis dėlto A. Kazakevičius savo kozirius išnaudojo kitaip.
„Sugebėjimas atsiminti judesį man vėliau pasitarnavo imtynėse. Treneris sakydavo, kad užtenka kartą parodyti veiksmą, ir aš galiu jį pakartoti. Pianino pamokos man padėjo imtynėse iškovoti olimpinį medalį“, – išvadą padarė tituluotas atletas.
Kaip ir D. Šemiotas, jis pastaruoju metu padainuoja tik draugams, mėgsta karaokę, tačiau neplanuoja muzika užsiimti rimčiau.
„Jau nebegroju, tačiau artimoje aplinkoje padainuoju. Balso nebetobulinu. Kaip ir sporte, tai ir muzikoje reikia lavintis. Viešai dainuoti to nedarydamas negaliu ir nenoriu. Taip pat ir kurti dueto su žmona neplanuojame“ – juokėsi imtynių treneris, kurio žmona Greta Lebedeva-Kazakevič dainavo populiariose grupėse „Pikų panos“, „Mėtos“, „Kitokios“.
Sportas išmokė disciplinos
Tiek D. Šemiotas, tiek A. Kazakevičius pastaruoju metu savo patirtį perduoda kitiems sportininkams.
Tik Daugirdo pagrindinis tikslas – sveikatinimas, o Aleksandras – jaunųjų imtyninkų treneris, ruošiantis juos šalies rinktinei.
D. Šemiotas tapo boksininku prieš tai išbandęs nemažai kitų sporto šakų, o A.Kazakevičiui imtynės – antroji sporto šaka. Abu buvo aktyvūs, padykę vaikai, abiems dvikovinis sportas gyvenimui suteikė kryptį, išmokė sportinio ir dienos režimo.
„Pirmosios treniruotės buvo nerimtos, praleisdavau, kad susitikčiau su draugais. Vėliau, po pirmų kovų supratau, kad tai nėra žaidimas, kad reikia daug dirbi, kad pasiekčiau rezultatą. Taip ir prasidėjo pažintis su boksu, kuris tapo didžiąja gyvenimo dalimi“, – pirmąsias treniruotes prisiminė D. Šemiotas.
„Pirmoji mano sporto šaka buvo dziudo imtynės, kurias treniravausi metus. Vasarą mus išleido atostogų. Su draugais norėjome sportuoti, dalis nuėjo į imtynes. Nuėjau ir aš. Patiko nuo pirmos treniruotės. Susiformavo stiprus ryšys su treneriu (Sauliumi Navicku – „Delfi“). Per tą vasarą nutolau nuo dziudo. Buvo svarbu ir tai, kad graikų-romėnų imtynes mes galėjome sportuoti nemokamai, o už dziudo reikėjo mokėti.
Greitai atsirado rezultatai, man pačiam norėjosi išmokti imtyniauti. Treniruotės buvo įdomios: ne tik imtynės, bet ir akrobatika, žaidimai. Tapau graikų-romėnų imtynininku visam laikui“, – pasakojo A. Kazakevičius.
Abu pašnekovai pastebi, kad dvikovinės sporto šakos Lietuvoje vis dar siejamos su nusikaltėliais ar chuliganais.
Daugirdo manymu, visur galima sutikti įvairių žmonių, taip pat ir bokse. Anot jo, žmogaus elgesį lemia charakterio bruožai, kurie nepriklauso nuo propaguojamos sporto šakos. O agresyvumas bokse kaip tik gali pakišti koją, mat tokie sportininkai dažniau klysta ir pralaimi.
Aleksandras išskiria kitą sporto pusę. Jo nuomone, šiuo metu „gatvės reikalai“ nebėra aktualūs. Svarbiau saviraiška, bendruomeniškumo jausmas. Imtynės sustiprina ir ugdo kovotojo charakterį, kuris reikalingas visose gyvenimo srityse.
„Džiaugiuosi, kad esu būtent imtynininkas, nes tai sporto šaka, kuri turi vieningą bendruomenę. Nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje būtumei, net ir nepažįstami imtynininkai tave priims, padės, patars. Jeigu jau tave kur nors matė, pavyzdžiui, varžybose, visada draugiškai sutiks. O ir matyti kitą sykį nereikia – imtynininko tarptautinis požymis yra sulaužytos ausys, pagal jas lengvai atpažįstame vienas kitą“ – juokėsi A. Kazakevičius.
Bokso treniruotės – muzikos ritmu
Savo muzikinį pomėgį D. Šemiotas panaudoja bokso treniruotėse. Jis pats kuria garso takelius, pritaiko juos pagal treniruotės dalis, intensyvumą.
Vienokia muzika bei ritmas tinka pramankštai, kitokia – intensyviai treniruotės daliai.
„Pats karpau, dėlioju pagal treniruotės užduotis, pridedu savo skaičiavimus. Muziką sudaro melodija, harmonija, ritmas, šias muzikos savybes galima panaudoti treniruotėse. Muzikos ruošimas užima daug laiko, kartą paskaičiavau, kad užtrukau 34 valandas ruošdamas muziką vienai treniruotei. Mėgstu takelį paruošti preciziškai“ – patirtimi dalinosi D. Šemiotas.
Laisvalaikiu ar automobilyje grėsmingi atletai mėgsta klausytis ramios, instrumentinės muzikos.
„Muzika patinka įvairi, automobilyje klausausi rusiškos lyrinės, kartais ir pats pritariu, jeigu žinau žodžius. Mėgstu, ypač namuose, klausytis instrumentinės muzikos be vokalo. Jaunystėje muzika man buvo kuo trankesnė ir kuo garsiau, dabar esu brandesnis, muzika taip pat brandesnė. Man svarbi dainos žodžių prasmė“ – svarstė A. Kazakevičius.
Panašūs ir D. Šemioto muzikiniai prioritetai.
„Mėgstu įvairią, kartais klausausi klasikinės muzikos. Treniruočių muzika turi būti tranki, ritmiška, kad užvestų. Namuose norisi ramesnės, kadangi per dieną salėje tas ritmas gerokai „išdaužo“ galvą“ – pastebėjo D. Šemiotas.
Abiem atletams muzika yra didelė ir svarbi gyvenimo dalis, be dainų jie savęs neįsivaizduoja.
Ryžtingi kovotojai kitoje aplinkoje leidžia pasireikšti meniškai savo sielos pusei, įrodydami, kad stiprus gali būti vienodai jautrus.
