Penktadienį Šveicarijoje gyvenanti kaunietė po devynerių metų pertraukos dalyvaus Klaipėdoje vyksiančiame Lietuvos uždarų patalpų čempionate.

„Nesijaučiu pilnai sugrįžusi, o tik pakeliui“, – šyptelėjo A. Šerkšnienė.

Atviras sportininkės interviu – apie tikslą Tokijuje, pirmąsias žiemos varžybas ir retą startą Lietuvoje.

– 2018 metai buvo tobuli – aštuoni Lietuvos rekordai, Europos čempionato finalas. Pernai Europos uždarų patalpų čempionate buvote ketvirta ir vėl pagerinote šalies rekordą. Nuo tų varžybų Glazge praėjo jau 11 mėnesių. Kokie jie buvo?, – lengvoji.lt paklausė A. Šerkšnienės.

– Trauma, tas blogas jausmas, prasidėjo maždaug balandžio viduryje, prieš pat pirmą treniruočių stovyklą Turkijoje. Iš pradžių neatrodė taip blogai ir nebebuvo ką daryti, tad į stovyklą išskridau. Ten dariau kitokias treniruotes, iš karto pritaikėme kitokius planus ir dariau tą, ką galėjau. Tikėjomės, kad greitai praeis ir tikrai negalvojau, kad išsivystys į kažką blogo. Grįžusi ėjau pas gydytojus, jie taip pat galvojo, kad viskas greitai susitvarkys – diagnozavo nervo uždegimą. Po visokių gydymų niekas nepraėjo ir po truputį vis blogėjo.

Blogiausia situacija buvo praeitų metų birželio mėnesį, per patį vasaros sezono įkarštį – pats blogiausias metas, kada gali ištikti trauma. Visą vasarą tikėjausi, kad praeis, turėjome keisti treniruotes, nes negalėjau daryti sprinto, pratimų su štanga, tad darėme ištvermės treniruotes, tam tikras greičio treniruotes. Buvo tikra kančia, psichologiškai reikėjo labai susikaupti varžyboms ir treniruotėms, kada negali kažko daryti, esi ribojamas ir nuolat skauda. Be to, nežinojau, ar praeis, ar nepraeis... Daugiausiai energijos išeikvojau tam ir dar sezono viduryje galvojau, kad net jei praeitų skaudėti, aš nebeturėsiu energijos startuoti pilna jėga svarbiausiose varžybose.

Viskas tai aukštyn, tai žemyn, vėl atrasdavau tą pozityvą, vėl stengiausi ir galvojau, kad viskas bus gerai. Po truputį, žingsnis po žingsnio, ir dabar, manau, jau viskas pradeda gerėti. Reikia daug dalykų prisitaikyti treniruotėse, įsiklausyti į kūną, ką gali, ko negali daryti. Reikia daugiau poilsio, reikia reabilitacijos pratimų ir reikia daug kantrybės. Bet vėl jaučiuosi geriau, smagu bėgti ir noriu bėgti varžybose. Turėjau porą startų, rezultatai ne tokie geri, kokie buvo praėjusias dvi žiemas, bet jausmas dalyvauti smagus. Suprantu, kad tai yra tarpinis rezultatas ir judame į priekį.

– Dukart sugrįžote į sportą – pirmą sykį tapusi mama ir dabar po traumos. Jei lyginti abu grįžimus į takelį, kuris buvo sunkesnis?

– Manau, kad dabar. Nesijaučiu pilnai sugrįžusi, o tik pakeliui. Nesu tikroji Agnė, kuri buvo prieš traumą. Po motinystės sugrįžau į sportą, bet ne į tą patį lygį, o į tokį, apie kurį net nesvajojau (juokiasi – lengvoji.lt). Tada man buvo staigmena, kad apskritai galiu taip gerai bėgti. Tada lūkesčiai buvo kitokie: norėjau grįžti ir bėgti bent taip pat, kaip prieš motinystes atostogas, bet pradėjau bėgti daug greičiau. O dabar žinau, kad galiu ir turėčiau bėgti greičiau, bet vis dar esu tame vidutiniškame lygyje. Visada reikia mažinti lūkesčius, nedaryti sau didelio spaudimo. Dabar vis save spaudžiu (šypteli).

– Prakalbote apie lūkesčius. Kokie jie buvo prieš šį žiemos sezoną? Ar norėjosi pasiekti tam tikrą rezultatą, o gal tiesiog nebejausti skausmų bėgant?

– Iki Kalėdų net nežinojau, ar startuosiu žiemos sezone. Klubas vis dar jaučiasi, prieš Kalėdas apskritai dar negalėjau normaliai bėgti ir nebuvau tikra, ar galėsiu dalyvauti varžybose. Buvo suplanuota vykti į stovyklą Pietų Afrikoje ir viskas sprendėsi ten. Po ilgos pertraukos – beveik po metų – pirmą kartą pradėjau daryti po dvi treniruotes. Buvo baisu, ar atlaikysiu tą krūvį, nes po sunkesnių treniruočių reikalingas ilgesnis atsistatymas. Negalėjau bėgti pilna jėga dvi dienas iš eilės ir džiaugiuosi, kad stovykla praėjo gana gerai.

Planas buvo sudėliotas taip, kad ne kiekvieną dieną lauktų aštrus bėgimas. Viskas pasisekė neblogai, žinoma, reikėjo pastangų, reabilitacijos, tačiau nereikėjo nieko keisti, nieko praleisti. Krūvį pavyko atlaikyti, todėl nusprendėme, kad reikia pabandyti dalyvauti varžybose žiemą, tik nežinojau, kokiam rezultatui galiu bėgti.

Agnė Šerkšnienė
Foto: Alfredas Pliadis

Tam tikros treniruotės grįžo į normalų lygį, bėgu atkarpas pakankamai gerai. Bet, pavyzdžiui, sprinto treniruotės yra visiškai ne ten, kur turėtų būti (juokiasi – lengvoji.lt). Afrikoje tik pradėjau jas daryti, o 400 m vis dėlto yra sprinto rungtis ir jos yra reikalingos. Pati suprantu, kad nebėgsiu asmeniniam rekordui, nes negalėjau ilgai daryti sprinto.

Nusprendėme pabandyti startuoti pirmose varžybose ir pažiūrėti, kur esu apskritai, o tada žiūrėsime, ar dar dalyvauti, ar ne. Po pirmo starto žiūrėjome, kaip sekasi atsistatyti, kaip reaguoja koja. Rezultatas – 53,64 sek. – tenkino. Savaime tai vidutinis rezultatas, bet kaip sugrįžimui, vertiname gerai. Džiaugiuosi, kad bėgant neskaudėjo nieko, galėjau susikaupti į bėgimą. Rezultatas šiuo metu nėra labai reikšmingas, o bėgu dėl to, jog pasitikrinčiau.

– Sportuojate ne dėl to, kad laimėtumėte medalį Lietuvos čempionate. Koks yra tikslas? Šie metai yra olimpiniai, turbūt Tokijuje norėtųsi ne tik dalyvauti, bet ir dalyvauti ten gerai...

– Taikliai pasakyta – norėtųsi dalyvauti gerai. Tikrai nenorėčiau ten vykti, žinodama, kad turiu ribotas galimybes. Norėčiau vykti ir jaustis tvirtai. Visų pirma, reikia ten patekti, šiuo metu pagal reitingą patenku, bet reitingas yra slidus dalykas ir nesinori visko palikti taip. Viskas spręsis gegužės-birželio mėnesiais, tikiuosi, kad pateksiu ir važiuosiu gerai pasiruošusi. Dėl to sportuoju, kad noriu parodyti, ką galiu geriausio. Dar yra Europos čempionatas Paryžiuje, bet jis nuo olimpiados netoli. Tikiuosi, iki vasaros pavyks pasiekti geriausią formą ir galėsiu bėgti laisvai, pilnu greičiu bei mėgautis bėgimu.

– Sugrįžtate į Lietuvą, kur po devynerių metų pertraukos dalyvausite šalies čempionate. Kokios nuotaikos prieš startą Klaipėdoje? Ar nėra baisu dėl specifinių Lietuvos maniežų viražų?

– Net nepamenu, kada bėgau paskutinį kartą Lietuvos maniežuose. Uždarų patalpų čempionate tikrai seniai nebėgau, bet pastaraisiais metais grįždavau į Lietuvos čempionatą vasarą. Smagu sugrįžti, smagu dalyvauti, tikrai labai laukiu starto. Šiuo metu mano galimybės ne pačios geriausios laimėti tą titulą, bet dalyvauti labai noriu. O dėl maniežų viražų, tai Šveicarijoje taip pat yra vienas geresnis, kitas blogesnis maniežas. Pastarajame treniruojamės dažniau ir gal didelio skirtumo nebus.