Kuomet nusivylimo lavina Lietuvoje užlietas buvęs R. Meilutytės treneris Jonas Ruddas kirto atsakomąjį smūgį, suabejojęs savo kritikų kompetencija, britas padarė tik vieną išimtį.
„Ž. Ovsiukas yra labai patyręs, išsilavinęs, išmintingas žmogus. Jei Lietuvoje yra asmuo, kurio verta klausytis kalbant apie plaukimą, kuris pakankamai kompetentingas, kad galėtų komentuoti mūsų darbą Plimute, tai – Žilvinas“, – palikdamas pralaimėto mūšio lauką Rio de Žaneire, pareiškė J. Ruddas.
Kartu su R. Meilutyte kelerius metus ant rankų nešioto, o vėliau ne mažiau aistringai dėl plaukikės regreso su žemėmis maišyto trenerio bendradarbiavimas su lietuviais tuomet nutrūko – veikiausiai jau visiems laikams.
Dvigubai apmaudu J. Ruddui buvo vėliau išgirdus, kad šalies plaukime neliko ir Ž. Ovsiuko.
„Liūdniausia, kad federacija jo neišlaikė pareigose. Mano nuomone, Žilvinas yra geriausias plaukimo specialistas Lietuvoje, bet dabar jo žinios deramai nebeišnaudojamos. Tai – didelis nuostolis, kurį nelengva padengti“, – 2017 metais interviu DELFI sakė J. Ruddas.
Kažkuria prasme minuso ženklas Lietuvos plaukimo balanse taip ir liko neišlygintas. Nuo 2009 metų Ž. Ovsiukas užėmė rinktinės vyriausiojo trenerio postą: koordinavo plaukikų asmeninių trenerių darbą ir planus, ruošė ataskaitas, komandos vardu bendraudavo su žiniasklaida.
Jam nusprendus pasitraukti, Lietuvos plaukimo federacija (LPF) įpėdinio neieškojo ir tokias pareigas panaikino.
Ž. Ovsiuko žvaigždė Lietuvos plaukimo padangėje kilo kartu su garsiausiu jo auklėtiniu Giedriumi Titeniu.
Šiaulietis, jaunystėje pats plaukęs krūtine ir keliskart tapęs Lietuvos čempionu, 1998 metais atsikraustė į Anykščius ir pradėjo dirbti treneriu.
Krepšininko Sergejaus Jovaišos gimtinė niekuomet negalėjo pasipuikuoti plaukimo įžymybėmis, bet G. Titenio ir Ž. Ovsiuko tandemas uoliai pildė kurortinio miestelio sporto metraščių spragas.
2006-aisiais iškovojęs bronzą pasaulio jaunių čempionate, po trejų metų G. Titenis tokios pačios spalvos medalį nuskynė ir suaugusiųjų pirmenybėse, be to, penkis kartus kopė ant Europos čempionatų prizininkų pakylos, dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse.
Po Rio de Žaneiro olimpiados tandemas iširo: į Austriją išvykusio G. Titenio treneriu tapo vokietis Dirkas Lange, o Ž. Ovsiukas sėdo į Anykščių kūno kultūros ir sporto centro direktoriaus kėdę.
Praėjusį mėnesį tuose pačiuose Anykščiuose vykusiame Lietuvos čempionate trumpame (25 m) baseine dviejų ilgamečių bendražygių keliai vėl susikirto: tik šįkart jau kaip netiesioginių konkurentų.
Austrijoje „užbuksavęs“ G. Titenis rudenį atsisveikino su D. Lange ir persikėlė į Kauną – čia olimpinius metus 30-metis plaukikas pasitiko su 2017-aisiais R. Meilutytę trumpai treniravusiu Pauliumi Andrijausku.
Savo ruožtu, Ž. Ovsiukas nuo mokslo metų pradžios dirba Panevėžio „Žemynos“ progimnazijoje, kurios ryškiausios pažibos – dabartiniai Lietuvos rinktinės lyderiai Danas Rapšys, Andrius Šidlauskas ir Simonas Bilis.
Praėjusiais metais dvi ilgametės Panevėžio plaukikų kalvės trenerės Židrūnė Budrienė ir Gitana Kemešienė išvyko dirbti į Palangą, tad naujokui teko atsakomybė jas pakeisti.
Ž. Ovsiukas dabar treniruoja 15-17 metų amžiaus jaunuolius ir į Inos Paipelienės vadovaujamos aukščiausio meistriškumo grupės, kuriai priklauso ir plaukimo krūtine stiliaus atstovas A. Šidlauskas, darbą teigia nesikišantis.
Tačiau ir jaunieji jo auklėtiniai nesėdi rankų sudėję.
Lietuvos čempionate 16-metis Aleksas Savickas tris kartus įveikė G. Titenį, laimėdamas sidabrą visose plaukimo krūtine distancijose – greitesnis Anykščiuose buvo tik favoritas A. Šidlauskas.
„Turiu labai motyvuotą grupę, keli vaikai jau pateko į olimpinės pamainos sąrašus. Tad viskas – jų ir mano rankose“, – į trenerio darbą pasinėrė Ž. Ovsiukas.
Jo išvykimas Anykščiuose paskleidė įvairių gandų – svarstyta, esą tai susiję su praėjusių metų savivaldos rinkimais, po kurių keitėsi rajono politinė vadovybė.
Ž. Ovsiukas karjeros posūkį vadina savo asmeniniu pasirinkimu.
„Tai visai nesusiję su valdžios pasikeitimu, tiesiog radau galimybę grįžti į trenerio amplua, kurio jau buvau pasiilgęs. Metus apie tai mąsčiau, kaip tik pasitaikė proga dalyvauti konkurse. Prieš tai man reikėjo pertraukos, bet paskui vėl pajaučiau norą, užsigedimą imtis to, ką moku geriausiai“, – aiškino specialistas.
– 2016 metais palikdamas plaukimą sakėte, kad esate sotus trenerio darbo. Nebuvo sunku pradėti iš naujo? – DELFI paklausė Ž. Ovsiuko
– Iš naujo pradėti man nereikėjo. Nebuvau atitolęs nuo plaukimo, stebėjau jį ir Lietuvoje, ir užsienyje, toliau gilinausi į detales, treniravimo tendencijas. Senas įdirbis irgi nedingo, kaip tik turėjau laiko viską sudėlioti į lentynėles. Pailsėjau, atsigavau ir dabar vėl stoviu savo vėžėse, vėl džiaugiuosi trenerio darbu. Ir vėl jaučiu malonumą varžybose – su naujaisiais auklėtiniais jau vykau į keletą jų.
– Turite tikslą užauginti naujų titenių?
– Tikslas tik vienas – dirbti savo darbą, ir dirbti jį gerai. Turiu labai motyvuotą grupę, vaikai jau muša savo amžiaus rekordus. Jaunuoliai – tikrai perspektyvūs, keli pateko ir į olimpinės pamainos sąrašus. Tad viskas – jų ir mano rankose. Taip pat ir visos mūsų komandos, nes dirbu ne vienas. Apie Panevėžio „Žemyną“ daug pasakoti nereikia, patys žinote, kad tai – viena geriausių plaukikų kalvių. Čia yra veikianti sistema, įdirbis, vadovų supratimas. Čia jaučiuosi savo vietoje.
– Dirbti tokioje konkurencingoje aplinkoje lengviau nei vienam Anykščiuose?
– Tarp miesto ir miestelio – visada didžiulis skirtumas. Net nepalyginsi. Smagu, kai aplink yra didelė motyvuota komanda, daug motyvuotų žmonių – ne tik sportininkų, bet ir trenerių, vadovų. Kai kiekvienas žino, ką daro, ir yra savo srities specialistas, dirbti žymiai lengviau.
– A. Savickas pagal bendrus rezultatus tarp visų Lietuvos čempionato dalyvių gruodį užėmė penktą vietą. Jis labiausiai išsiskiria iš savo bendraamžių panevėžiečių?
– Aleksas Lietuvos čempionate jau gerino visus savo amžiaus grupės rekordus. Taip pat ir Tomas Navikonis sparčiai juda į priekį. Šiaip visa ši grupė yra stipri. Ne tik vaikinai, bet ir merginos progresuoja. Kita vertus, tokiame amžiuje dar negali labai kažko išskirti, nes tai – toks laikas, kai reikia tiesiog daug ir kantriai dirbti. O rezultatus rimčiau bus galima vertinti ateityje.
– Dabartinėje Lietuvos plaukimo rinktinėje visi lyderiai – panevėžiečiai: D. Rapšys, A. Šidlauskas, S. Bilis. Jų pasiekimai turi įtakos jaunesnės kartos motyvacijai?
– Panevėžyje apskritai yra gilios plaukimo tradicijos. Bet koks teigiamas pavyzdys vaikams yra gerai, o geriausias tas, kuris artimiausias. Vaikams toli nereikia dairytis, jie mato pavyzdį šalia. Tos tradicijos ir buvo vienas mano pasirinkimo motyvų – norėjau dirbti ten, kur nereikia pradėti nuo nulio.
– Praėjusį rudenį G. Titenis atsisveikino su D. Lange. Grįžti pas jus jis nenorėjo?
– Giedrius ruošiasi įvykdyti olimpinį normatyvą, todėl turi treniruotis olimpiniame baseine. To pasiūlyti aš negalėjau (Panevėžio baseinas yra 25 m ilgio – DELFI). Kodėl Giedrius neprogresavo išvykęs į Austriją? Reikia analizuoti, rimtai neišanalizavęs nepasakysi.
– D. Rapšys turėtų neblogų perspektyvų kompleksiniame plaukime, jei tik įvaldytų plaukimo krūtine stilių, kuris dabar yra jo nemėgstamiausias. Ar tikrai plaukiantys krūtine sportininkai neplaukia kitais stiliais ir atvirkščiai?
– Būna įvairių variantų. Trenerių darbas išanalizuoti situaciją, pasižiūrėti, kas sportininkui tinka, kokios galimybės pritaikyti pasirengimo programą, varžybų grafikus. Bet čia – Dano trenerės daržas, į kurį nedrįsiu lįsti. Faktas, kad rengtis kompleksiniam plaukimui reikia visiškai kitaip nei plaukimui laisvu stiliumi.
– Jums pasitraukus, Lietuvos rinktinėje nebeliko vyriausiojo trenerio pareigybės. Kaip manote, ar būtų tikslinga ją sugrąžinti prieš Tokijo olimpines žaidynes – galbūt tai padėtų išvengti panašios trinties, kokia praėjusiame pasaulio čempionate buvo kilusi tarp Ugnės Mažutaitytės ir I. Paipelienės?
– Kaip organizuoti darbą, sprendžia federacija. Mano manymu, visų Europos šalių naudojama struktūra yra priimtina. Bet čia jau mūsų federacijos reikalas, kokią struktūrą pasirinkti.
– Kokias matote pagrindines grėsmes Lietuvos plaukikams prieš Tokijo žaidynes?
– Laukia tolima kelionė, adaptacija, pasirengimo pabaiga stovyklose Rytuose. Daug ką lems, kaip komanda sugebės išspręsti šiuos klausimus. Vis dėlto manau, jog mūsiškiai turi pakankamai patirties, kad susitvarkytų. Kokie mano asmeniniai lūkesčiai? Tiesiog labai norėčiau aukšto D. Rapšio rezultato.
