Diuseldorfe vykusiame stipriausios pasaulyje kikbokso organizacijos turnyre „Glory 69“ S. Maslobojevas vienbalsiu teisėjų sprendimu nugalėjo Azerbaidžano atstovą Bahramą Rajabdzadehą. Pastarajam tai buvo pirmas pralaimėjimas karjeroje.
„Laiškų šimtai, reikėjo atsakyti, kad grįžus namo galėčiau ramiai laiką leisti su šeima“, – pasakojo kovotojas, pirmame raunde keliu pasiuntęs varžovą į nokdauną.
Azerbaidžanietį nuo pralaimėjimo anksčiau laiko išgelbėjo tik raundo pabaigą paskelbęs gongas.
– Su kokia emocija lipote į ringą?
– Viduje jaučiau, kad esu pasiruošęs kaip niekada gerai. Psichologiškai jaudulys buvo, bet jaučiau, kad jį kontroliuoju, laikau rankose. Aišku, vis dar reikėjo save įkalbinėti. Viską, ką gyvenimas man duoda, duoda kaip dovaną ir reikia tuo pasinaudoti.
Kelios kreivos mintys buvo pralindusios, bet jas vijau lauk. Ėjau susikaupęs, su tvirtu planu, ką darysiu ir buvau įsitikinęs, kad jei laikysiuosi plano, nepradėsiu grybauti, kaip būna kartais, kai esu užsivedęs... Būnu kartais ringe karštakošis, puolu ne į kovą, o į muštynes, tai pridarau daug klaidų. Išlaikėme savo rimtą ir buvo viskas gerai.
– O kaip jautėtės palikdamas ringą?
– Nulipau apimtas ekstazės. Pasakysiu kitaip – nulipau taip, kaip paskutinėse savo kovose, žinodamas, kad viską iki kovos padariau teisingai ir ta pergalė yra rezultatas mano įdėto darbo. O darbo buvo įdėta daugybė – ruošiausi kelis mėnesius, per dieną dariau tris treniruotes.
Prieš pat startą net persitreniravau, nemiegojau naktimis, centrinė nervinė sistema jau buvo palūžusi, raumenis suka, irzlus, nervingas, kaip ne aš... Juokiausi pats iš savęs, kad buvau kaip per mėnesines. Pradėjau krūvius mažinti ir išvažiavęs į turnyrą tik valgiau, miegojau, pasimankštinau ir vėl miegojau. O miegojau taip saldžiai, kaip niekada. Jautėsi, kad trūksta poilsio.
– Po pergalės tradiciškai išrėkėte visas savo susikaupusias emocijas. Papasakokite, koks tai momentas?
– Darau meditaciją, kurią pradedu likus kelioms savaitėms iki varžybų. Pažadinu savo jausmus, dėkingumą už viską, kas vyksta mano gyvenime, už žmones, atsitiktinumus, pamatytą saulę. Tuomet energijos pajautimas – prašau gamtos jėgos, tikėjimo, stiprybės. Vyksta pokalbis su savimi.
Paskui – nubrėžiu tikslus: aš jau esu pasiekęs viską, man reikia tik įrodyti, kad jau esu laimėtojas. Stengiuosi visomis tomis geromis emocijomis pasidalinti su kitais, jas išsiunčiu kitiems. Tai vyksta tos meditacijos pabaigoje, jas iššaukiu. Tai gerai, kad jau gyvename ne bute, nes kaimynai galvotų, kad gyvena psichopatai, rėkauja nuolat.
Prieš pat apšilimą taip pat padarau tą meditaciją. Einu į kovą susikaupęs, o po jos viską paleidžiu ir taip tariu „ačiū“ visai aplinkai, kosmosui, žmonėms, visiems. Tas džiaugsmas išeina laukan. Vėl galiu būti kitu žmogumi. Kaip mano žmona sako, kad einu į ringą vienas žmogus, o kai nulipu, atrodo net ir veidas mano pasikeitęs.
– Ar sutapimas, kad raundo pabaigoje atlikote apžvalgų ryškiausiu epizodu tapusį smūgį keliu, ar tokia buvo plano dalis?
– Tai nebuvo suplanuota. Pagalvojau apie smūgį keliu. Laikiau varžovą įtampoje ir mačiau, kad jis linksta į vieną pusę. Antrą kartą vėl parodau tą patį judesį su šuoliuku ir „babam“. Ta akimirka buvo tokia stebuklinga ir galvoju: „Viskas, nesikelk“. O jis, žiūriu, keliasi. Tuo metu man buvo svarbu neužsivesti, šaltakraujiškai dirbti, bet pritrūkau laiko. Tikėjausi, kad pavyks pabaigti viską, nes trūko vos kelių smūgių.
– Varžovo spyris į paslėpsnius galbūt taip pat užvedė, pakreipė kovą kita linkme?
– Ne. Tokia nesąmonė – kažkaip kiekvieną kovą gauna ten pat. Nesuprantu kodėl. Matosi, kad koja nuslydo ir kulnu pataikė į „dešimtuką“. Aišku, apsauga buvo, bet kai ji greitai pajuda į apačią, patempia visą mano gražumą. Nėra labai malonu. Vieną kartą neatsigavęs stojausi kovoti toliau ir ta kova man liūdnai baigėsi. Tos klaidos nekartoju. Atsistoju, atsigaunu ir tuomet jau grįžtu į kovą.
Su šiuo varžovu man svarbiausia buvo išlaikyti šaltą protą, distanciją, nedaryti klaidų. Jo smūgiai buvo nokautuojantys – labai stiprūs, greiti. Jo sprogstamoji jėga – įspūdinga. Man reikėjo išlaikyti tinkamą atstumą, kad galėčiau viską matyti, kontroliuoti ir iš toli atakuoti.
– Minėjote, kad laukia WAKO pasaulio kikbokso čempionatas Sarajeve, kur ginsite Lietuvos garbę?
– Taip. Po savaitės vyks čempionatas, o tuomet tikiuosi sulaukti iš „Glory“ kažkokių žinių. Jei iki tol nesulauksiu jų pasiūlymo, tai prašysiu leidimo dalyvauti KOK turnyre Vilniuje. Ir tikiuosi, Lietuvos bušido federacija ras man ten vietos.
– Kiek dar realu šiais metais gauti pasiūlymų iš „Glory“ turnyro organizatorių?
– Kontrakte yra per metus numatytos 4 kovos . Žinia, ne visus kovotojų lūkesčius jie patenkina, bet mane patikino, kad būčiau pasirengęs, o jie jau viskuo pasirūpins. Artimiausias turnyras vyks Lione (spalio 26 dieną), o kitas – „Collision 2“ Abu Dabyje (gruodžio 21 dieną), 25 tūkst. vietų arenoje. Bilietai jau parduoti, o pagrindinėje kovoje susirems Rico Varhoeven ir Badr Hari. Jei ten patekčiau, butų „vau“.
Noriu eiti mažais žingsneliais ir daug laiko skirti tobulėjimui. Tradiciškai, jei gaunu pasiūlymą, sutinku. Esu atsakęs tik keliems absurdiškiems pasiūlymams, kur siūlo atvažiuoti vos ne už „ačiū“ ir gražias akis. Pasiruošti juk kainuoja ne tik tik pinigų, bet ir emocijų.
