Svorio kategorijos iki 67 kg turnyre mūsiškis nugalėjo uzbeką Oktarną Muhammedijevą, o pusfinalyje pranoko prestižinėje „One Championship“ organizacijoje kovojantį Malaizijos atstovą Mohammedą Mahmoudą. Tik finale lietuvis turėjo pripažinti Alžyro kovotojo Larfio Adamo pranašumą.
M. Pultaražinskas, kalbėdamas naujienų agentūrai ELTA, teigė kad šiam čempionatui ruošėsi pusę metų ir atskleidė, kad finale jam koją pakišo ir trauma. Nepaisant to, sportininkas yra įsitikinęs, kad šis laimėjimas – tik pradžia kelio į dar didesnes pergales.
– Ko tikėjaisi prieš čempionatą ir ar ilgai jam ruošeisi?, – ELTA paklausė M. Pultaražinsko.
– Kai treneris pasakė, kad yra galimybė sudalyvauti pasaulio čempionate, labai apsidžiaugiau, nes ten susirenka geriausi muaitai kovotojai iš viso pasaulio.
Kartu su trenerio Mariaus Misiūno pagalba, visi trise – aš, Mindaugas Narauskas ir Linas Andrijauskas – intensyviai ruošėmės pusę metų. Lietuvoje esu ne kartą įrodęs, kad esu geriausias savo svorio kategorijoje, todėl pasaulyje tikslas buvo lygiai toks pat – būti geriausiu.
Nemažai pasiruošimo vyko ir už ringo ribų – reikėjo ieškoti rėmėjų, kurie padėtų ruošis šioms varžyboms. Jų ieškau ir toliau, todėl jei yra susidomėjusių, būtinai lauksiu pasiūlymų.
– Pasaulio čempionate iškovojai dvi pergales. Gali prisiminti pirmąsias kovas?
– Pirma kova vyko apylygiai, nes prieš tai buvau šiek tiek per daug užsisėdėjęs. Buvo ilgas skrydis ir keletą mėnesių neturėjau kovų. Pamačius, kad pralaimėjau pirmą raundą, atsirado liepsna, įsivažiavau į režimą. Su uzbeku kova buvo labai sunki fiziškai.
Prieš antrą kovą labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad varžovas bus iš „One Championship“ organizacijos. Ši organizacija yra viena stipriausių pasaulyje, labiau žinoma turbūt yra tik UFC. Visiškai nejaučiau jokios baimės, ringe jaučiausi kaip ant sparnų ir nebuvo nei menkiausios abejonės, kad laimėsiu.
Žinojau, kad turiu parodyti gerą kovą, tikėdamasis, kad daugiau žmonių atkreips dėmesį į mane. Mano persvarą lėmė sunkesnis darbas treniruotėse. Jose dirbu sunkiausiai iš visų, negailėdamas nei savęs, nei savo kolegų.
– Finale teko pripažinti Alžyro atstovo pranašumą. Ko pritrūko?
– Tiesiog tą dieną priešininkas buvo geresnis. Šiame sporte jokių pasiteisinimų būti negali, jų ir neieškau. Vienas aspektas, kuris labai apsunkino finalą, buvo tai, kad išėjau į ringą su traumuota koja.
Kovos metu varžovas pastebėjo, kad stengiuosi pasaugoti skaudančią koją ir tuo pradėjo naudotis. Jo vietoje būčiau daręs lygiai tą patį. Kaip ir sakiau, jis buvo tiesiog geresnis.
– Ką jums suteikia šis medalis? Ar daug dėmesio skirsite muaitai šakai?
– Ši pergalė suteikia dar daugiau pasitikėjimo, kad galiu dar daugiau ir motyvacijos judėti pirmyn. Planuoju lapkričio mėnesį dalyvauti Europos muaitai čempionate Baltarusijoje. Europoje taip pat pilna pajėgių kovotojų, todėl grįžus iš Tailando, lauks savaitė atostogų ir vėl prasidės alinantis darbas.
– Kuo jums patinka muaitai sportas? Kuo išsiskiria nuo kitų kovos menų?
– Jame yra naudojama visa smūgine technika – galima smūgiuoti ne tik kojomis ir rankomis, bet ir alkūnėmis bei keliais. Taip pat galima ir „klinčuoti“. Šiame sporte labai daug įvairovių, visada galima sužinoti kažko naujo.
Nors sezonas jau baigėsi, po čempionato su treneriu ir kolegomis likome Tailande ir toliau tobuliname techniką, važiuojame patirties semtis iš vietinių meistrų. Visa tai – neįtikėtina patirtis, kurie padarys mane dar geresniu kovotoju, tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
– Kokie artimiausi planai?
– Artimiausi planai yra toliau sportuoti, toliau kovoti už Lietuvą, garsinti ją. Buvau labai arti aukso, bet šiek tiek pritrūko. O tai labai motyvuoja stengtis dar labiau. Stengsiuosi dalyvausi visose varžybose, kaupti patirtį ir laimėti.
Rudenį taip pat kovosiu Kaune, „King of Kings“ turnyre, visiems parodysiu gražią kovą, todėl visus labai kviečiu ateiti ir palaikyti. Sirgalių palaikymas visuomet užveda labiausiai ir suteikia papildomų jėgų.
– Ačiū už pokalbį.
