Pasiteisinusi rizika ir konkurentų nuopuolis
Vladimiras Putinas sekmadienį paliko Minsko areną nesulaukęs gimnastikos varžybų programos pabaigos.
O ji veikiausiai nebūtų patikusi svarbiausiam Europos žaidynių svečiui, atskridusiam į Baltarusijos sostinę tiesiai iš Osakoje (Japonija) vykusio G20 viršūnių susitikimo.
Rusijos prezidentas žinomas kaip gimnastikos (ar bent jau dukart olimpinės čempionės Alinos Kabajevos) gerbėjas, o vienas rimčiausių pretendentų į paskutinį Minske įteiktą aukso medalį buvo jo tautietis Davidas Beliavskis.
Bet ne tituluotas rusas atliko pagrindinį vaidmenį dramoje, kuria virto pratimų ant skersinio finalas.
Prieš tai vykusiose daugiakovės varžybose R. Tvorogalas nepasikinkė savo „arkliuko“ – baigiant pasirodymą mėgstamiausio prietaiso rungtyje, nuo skersinio nuslydusi ranka Lietuvos atstovą bendroje įskaitoje nubloškė į septintą vietą.
Vis dėlto sportininkas ir jo treneris Jevgenijus Izmodenovas nusprendė neatsitraukti – atvirkščiai, jie „padidino statymą“.
Sekmadienį R. Tvorogalas atliko techniškai sudėtingiausią programą savo karjeroje, įvertintą 6,100 balo. Visi kiti konkurentai finale pasirinko paprastesnius elementus.
Ir rizika pasiteisino: „švariai“ sumanymą išpildęs Lietuvos gimnastas pagerino asmeninį rekordą, surinkdamas 14,400 balo ir įtikinamai aplenkdamas turką Ahmetą Onderą (14,100) bei vengrą Davidą Vecsernyesą (14,066).
Tuomet eilė tarti žodį atėjo D. Beliavskiui. Bet 27-erių rusą, savo trofėjų kolekcijoje turintį du olimpinius, tris pasaulio ir net 15 Europos pirmenybių medalių, ištiko fatališka nesėkmė: po salto ore jis nesučiupo skersinio ir krito ant žemės.
Italas Carlo Macchini ir baltarusis Andrejus Lichovickis taip pat neišvengė brangiai kainavusių klaidų.
Po kurių Minsko arenos publika gavo unikalią progą išgirsti Tautišką giesmę, dar visiškai nežinomą užsienio gimnastikos gerbėjams.
Šalti nervai padeda
Tik du lietuviai tapo sekmadienį finišavusių antrųjų Europos žaidynių čempionais.
Ir jei treko dviratininkė Simona Krupeckaitė po triumfo keirino rungtyje trykšte tryško laime, R. Tvorogalas buvo toks ramus, tarsi panašūs titulai seniai būtų tapę jo kasdiene duona.
Nors iš tikrųjų yra atvirkščiai – nuo meninės gimnastikos asės Dalios Kutkaitės pergalių devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuva tarptautinėje arenoje neturėjo kuo pasigirti.
Tiesa, 1993 metais pasaulio sportinės akrobatikos čempionate blykstelėjo Sergejaus Jeriomkino ir Janos Plotnikovos duetas, tačiau ši disciplina – neolimpinė.
Ir nors Minske trūko elitui priklausančių Vokietijos ar Šveicarijos atletų, Lietuvos gimnastikos federacijos (LGF) generalinis sekretorius Algimantas Prunskas R. Tvorogalo pasiekimą nedvejodamas vadina didžiausiu nepriklausomos šalies istorijoje.
Nepaisant to, pats laureatas į savo sėkmę reagavo labai santūriai – tiek stovėdamas ant pakylos, tiek vėliau kalbėdamas su DELFI žurnalistu.
„Nesu mėgėjas dalinti interviu, pozuoti fotografams. Apskritai man sunku būti dėmesio centre. Tik per pačias varžybas man tai nė kiek netrukdo: žiūrovai gali šaukti, o man per vieną ausį įeina, per kitą – išeina“, – paaiškino R. Tvorogalas.
„Robertas yra labai šaltų nervų, ir tai jam padeda. Vidinė ramybė – viena iš pergalės sudėtinių“, – įsitikinęs A. Prunskas.
Treniruotis – pas kaimynus
Šalies himnas R. Tvorogalo garbei tarptautinėse varžybose nuskambėjo tik antrą kartą – gegužę Kroatijoje gimnastas laimėjo pasaulio „Iššūkio“ taurės varžybas pratimuose ant lygiagrečių. Minske šios rungties finale vilnietis užėmė penktą vietą.
„Nugalėti Minske buvo sudėtingesnė užduotis. Čia susirinko pasaulio, olimpiniai čempionai, trūko tik kelių pajėgių konkurentų. Pagal lygį šios varžybos mažai skyrėsi nuo Europos ar pasaulio pirmenybių. Man tai – didžiausia karjeros pergalė“, – vertino J. Izmodenovo auklėtinis.
Sutapimas ar ne, bet ją R. Tvorogalas pasiekė savotiškoje namų aplinkoje – pastaraisiais metais jis dažnai keliauja į treniruočių stovyklas Baltarusijos olimpinėje bazėje, įsikūrusioje Minsko pašonėje.
Sportininkas neabejoja: jei nuolat gyventų čia ar kitoje gimnastiką dievinančioje šalyje, tobulėtų sparčiau.
„Iki Minsko – netoli ir pigu. Todėl Lietuvoje praleidžiu vis mažiau laiko. Jeigu namuose būtų geresnės sąlygos, užtikrinta visavertiška medikų ir masažuotojų pagalba, be abejo, mano rezultatas būtų žymiai geresnis. Ir dar Vilniuje reikėtų treniruočių partnerių, nes sportuoti salėje kartu su vaikais sunku, nuobodu“, – svarstė lenkų kilmės gimnastas.
Tiesa, ateityje ir gimtajame mieste jo treniruotės turėtų būti kokybiškesnės.
„Šiuo metu Vilniuje sąlygos tikrai gana sudėtingos, bet labai džiaugiamės, kad greitai jos turi pagerėti. Vilniaus miesto sporto centre iš ES lėšų greitai bus atliktas remontas ir nupirkti visi prietaisai. Tuomet treniruotis bus tikrai paprasčiau, nebereikės tiek stovyklų užsienyje“, – žadėjo A. Prunskas.
Tikisi pagyvėjimo
Vis dėlto ne tik treniruočių salių būklė skiria Lietuvą nuo gimnastiką labiau pamėgusių valstybių.
R. Tvorogalas ir pats negali pasakyti, kodėl dar būdamas ikimokyklinio amžiaus atsidūrė gilią istoriją turinčioje sporto šakoje, kurios tarptautinė federacija yra seniausia pasaulyje.
„Mama atvedė į treniruotes, nes man nelabai patiko būti darželyje. Kodėl būtent į gimnastiką? Nežinau, neklausiau, bet mano šeimoje daugiau gimnastų nėra. O aš užsikabinau, sekėsi, todėl niekur kitur bėgti nebandžiau.
Kodėl gimnastika Lietuvoje nepopuliari? Vaikams nėra tinkamų sąlygų, ir tėvai nesupranta šios sporto šakos. O jų palaikymas ir paraginimai yra labai reikalingi – juk maži vaikai nenori daug ir sunkiai dirbti. Aš pats „ne“ pasakyti negalėjau – ar tingėdavau, ar galvą skaudėdavo, vis tiek visada eidavau į treniruotes“, – pasakojo atletas, kurį su gimnastika supažindino pirmasis treneris Aleksandras Filatovas.
Sėkmės didžiajame sporte jis pirmąkart paragavo, kuomet 2011 metais Trabzone (Turkija) tapo Europos jaunimo olimpinio festivalio vicečempionu.
Tuomet kartu su R. Tvorogalu apdovanojimus iškovojo tokios būsimos žvaigždės kaip plaukikai Rūta Meilutytė ir Danas Rapšys, krepšininkas Domantas Sabonis, ieties metikė Liveta Jasiūnaitė.
2016 metais jau treniruojamas J. Izmodenovo atrankoje į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes R. Tvorogalas nukonkuravo favoritu laikytą, tačiau traumų nukamuotą Roką Guščiną.
Brazilijoje olimpinis debiutantas nesublizgėjo – užėmė 42-ą vietą daugiakovėje, bet nuo to laiko jo rezultatai auga.
Šių metų Europos čempionate R. Tvorogalas daugiakovės varžybose buvo 16-as.
Pats sportininkas viliasi, kad jo progresas nesustos, nors nesiima spėlioti, kada turėtų pasiekti karjeros piką.
„Vieną tikslą įvykdžiau, o kitas – finalas pasaulio čempionate. Jeigu pavyktų, tuomet iškart jau iškiltų naujas uždavinys – pakovoti dėl medalio. Bet nenoriu užbėgti įvykiams už akių, einu į priekį po truputį“, – teigė Europos žaidynių čempionas.
„Gimnastikoje labai sudėtinga iš anksto kabinti medalius: mažiausia klaidelė gali nublokšti nuo apdovanojimų pakylos. Tikrai negaliu pasakyti, kad dabar jau Robertui į glėbį pradės kristi apdovanojimai. Iš kitos pusės, apie ateitį galvojame viltingai.
Gerai jau tai, kad šis medalis primins Lietuvai apie mūsų sporto šaką. Jau pajutome tai iš sveikinimų gausos, spaudos dėmesio. Gal tai paskatins daugiau tėvų atvesti savo atžalas į gimnastiką. Panašus pagyvėjimas buvo meninėje gimnastikoje, kai į Lietuvą iš Ispanijos grįžo gyventi D. Kutkaitė ir įkūrė savo akademiją, pradėjo organizuoti turnyrus. Tiesiog sporte reikalingi žinomi veidai“, – užbaigė A. Prunskas.
Artimiausias dvi savaites R. Tvorogalas skirs poilsiui, o tuomet pradės rengtis spalį Štutgarte (Vokietija) vyksiančioms planetos pirmenybėms.
Kartu su juo kelialapio į 2020 metų Tokijo olimpines žaidynes siekia du gimnastai iš Kauno: R. Guščinas ir Tomas Kuzmickas.
Primename, kad du aukso ir vieną sidabro medalį Minske pelniusi Lietuvos rinktinė bendroje Europos žaidynių įskaitoje užėmė 29-ą vietą tarp 50 dalyvavusių valstybių.
