Vilnietis savo jubiliejinį 60-ies metų gimtadienį kovo 23 d. sutinka Ravenoje. Čia vasaros sezonui Italijoje rengiasi 11 jaunių rinktinės irkluotojų, vadovaujamų trenerių V. Leknicko ir Kęstučio Keblio. Treneriai džiaugiasi: puikus oras, geros gyvenimo ir treniruočių sąlygos.
Su savimi – ir fotoaparatai
Kaip jau tapo įprasta, Virgaudas su savimi pasiėmė ir du fotoaparatus. Fotografavimas – didelis jo pomėgis. Fotoaparatą turi nuo tada, kai dar augo Anykščių r. Pikūnų kaime. Tada jam, trečiokui, fotoaparatą „Smena-8“ nupirko dabar jau šviesaus atminimo krikšto mama.
„Nuo tada įsigyju vis geresnę fototechniką, į ją investuoju nemažus pinigus. Viską susiperku palaipsniui, nes aparatūra nėra pigi. Dabar turiu „Canon“. Fotografavimas man tapo puikiu atsipalaidavimu, atsigavimu po sunkių treniruočių. Fotografuoja varžybas, treniruotes, gamtą. Grįžtu pasivaikščiojęs po gamtą ir prisišaudęs įdomių kadrų, sėdu prie kompiuterio ir prasideda mano kūryba“, – paaiškino treneris.
Virgaudas atskleidžia savo pačią didžiausią svajonę, susietą su fotografija. Kai baigs irklavimo trenerio karjerą, jis norėtų apvažiuoti Lietuvą ir nufotografuoti visas bažnyčias. Nusipirks ir droną, bažnyčias nufotografuos ne tik iš vidaus, išorės, bet ir iš viršaus.
Daug bažnyčių treneris jau turi nufotografavęs, jas reikia tik susisteminti. Bet dar daugiau reikės nufotografuoti. „Tačiau neaišku, kaip ten bus su ta mano trenerio karjera. Gyvenimas pats nuspręs, ar, išėjęs į pensiją, norėsiu kažką pakeisti“, – sako Virgaudas, dirbantis Vilniaus miesto sporto centre.
Į irklavimą atvedė likimas
V. Leknickas džiaugiasi, kad likimas jį suvedė su irklavimu. Per šį sportą Virgaudas ir žmoną Violetą susirado, sukūrė šeimą, išaugino dukrą Giedrę ir sūnų Darių.
„Toks mano likimas, kad vaikystėje, sprogdindamas granatą, likau be kelių pirštų. Kadangi norėjau sustiprinti rankas, o ir pats sustiprėti, studijuodamas Vilniuje atėjau į irklavimą. Treneris Rimantas Kasčiūnas mane priėmė“, – pasakoja Virgaudas.
Šiandien jis gali pasidžiaugti, jog ne veltui pasirinko ir trenerio darbą. Virgaudas išugdė nemažai talentingų irkluotojų, o daugiausia pasiekė 2013 m. pasaulio jaunimo iki 23 m. čempionas, 2016 m. Europos vicečempionas, irkluojant porinę dvivietę ir porinę keturvietę, Rio de Žaneiro olimpietis Dominykas Jančionis.
Šio trenerio grupėje dabar treniruojasi dar trys Lietuvos rinktinės kandidatai: jaunimo – Saulius Ilonis, aunių – Martyna Kazlauskaitė ir Augustinas Matusevičius.
„Sakoma, kad bevalgant kyla apetitas. Vieną olimpietį jau parengiau, gal Dominykas ir antrą kartą nuvažiuos į olimpiadą. Dabar jam viskas neblogai sekasi, irkluoja porinę keturvietę, svarbu, kad tik negautų traumų“, – sako V. Leknickas.
Pirmieji pirkiniai už savo pinigus
Augdamas gimtajame Anykščių rajono Pikūnų kaime Virgaudas nepagalvojo, jog ateityje savo gyvenimą susies su irklavimu. Ne sportai buvo galvoje: nuo pat jaunų dienų tėvams reikėjo padėti dirbti kolūkyje, o norėdamas užsidirbti pinigėlių, grėbė šieną tuomečiame Elmininkų bandymų stoties eksperimentiniame ūkyje.
Anykščiuose ir dabar gyvena jo 91-erių mama, brolis, todėl Virgaudui sodybos nereikia, nes, kaip pats sako, turi kaimą. Daug džiaugsmo jam suteikė už savo pinigus įsigytos pirmosios prekės – lankant septintą klasę nusipirktas turistinis dviratis ir laikrodis.
„Paauglystėje nebuvau aukštas, ištįsau tik 1976-aisiais, kai į Vilniaus technologijos technikumą atvažiavau studijuoti geologijos“, -prisimena Virgaudas. Porą metų jis lankė lengvosios atletikos pratybas, šokinėjo į aukštį ir į tolį.
1978-taisiais 19-metis Virgaudas atsidūrė irklavimo trenerio R. Kasčiūno, kuris dirbo kartu su legendiniu Ričardu Vaitkevičiumi, grupėje. Per treniruočių stovyklą Gruzijoje Virgaudas buvo susodintas su Jonu Vilku (Jono Valančiūno tėvu – aut. past.) į dvivietę su vairininku. Jau po metų jie laimėjo tarptautinę „Gintarinių irklų“ regatą – tai buvo pati pirmoji svaresnė Virgaudo pergalė.
Treneris prisimena apie juos išspausdintą rašinį tuometėje „Komjaunimo tiesoje“ ,kuris vadinosi „Patirties ir jaunystės lydinys“. Vėliau jis irklavo garsiąją pavienę keturvietę su Valdu Vilkeliu, Virginijumi Inokaičiu ir Edvardu Smilingiu. 1980 m. įgula tapo SSRS profsąjungų čempione, aukso medalius iškovojo dar keturis kartus, 1983 m. per SSRS čempionatą bei tautų spartakiadą pelnė bronzos medalius, o 1985 m. – SSRS taurę.
1981-1983 m. V. Leknickas pateko į SSRS rinktinę, tačiau pasaulio čempionatuose neteko dalyvauti. 1985 m jo sportinė karjera baigėsi, nes nebuvo tikslo toliau sportuoti. Jau buvo sukūręs šeimą (1984 m.) su žinoma Lietuvos irkluotoja Violeta Tidikyte.
Į valtį – su savo mokiniais
1986 m. Virgaudas pasirinktąją geologiją nustūmė į šoną ir, baigęs Vilniaus technologijos technikumą, iš karto įstojo į tuometį Kūno kultūros institutą. Studijavo neakivaizdiniu būdu. Treneriu dirbo su pertraukomis. Ne iš gero gyvenimo teko palikti mėgstamą darbą. Augo vaikai, o pirmaisiais nepriklausomybės metais iš trenerio atlyginimo buvo neįmanoma pragyventi.
Su žmona pradėjo sukti galvas, kaip gyventi toliau. Abu pradėjo megzti ir siuvinėti, porą metų Virgaudas dirbo įmonėje, kuri prekiavo metalais, o vėliau šešerius metus – apsaugininku Taupomajame banke.
„Per tą laiką neatitrūkau nuo irklavimo, į „Žalgirio“ irklavimo bazę ateidavau pasitreniruoti, dalyvaudavau veteranų varžybose. Lietuvos irklavimo federacijos generalinės sekretorės Ingos Daukantienės pakalbintas, 2006-taisiais grįžau į trenerio darbą“, – džiaugiasi Virgaudas.
Netrukus visi prakalbo apie V. Leknicko darbo stilių. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad, jeigu treneris neirkluoja, nesėdi valtyje su savo mokiniais, jis – nevisavertis treneris. „Treneris turi jausti valtį, visus irklavimo niuansus. Ne veltui sakoma, kad irklavime laimi ne stipriausias, o tas, kuris geriausiai jaučia valtį. Į valtį sėsdavau ir su pradedančiaisiais, ir su pasaulio čempionais“, – prisimena Virgaudas.
Tą malonumą pajuto ir tik pradėjęs sportuoti D. Jančionis, kuris per pačią pirmą treniruotę į porinę dvivietę sėdo kartu su treneriu apiplaukė Trakų Galvės ežerą. Kai jie grįžo į krantą, įžvalgusis treneris iš karto pasakė, jog iš šito vaikino išaugs čempionas. Taip ir atsitiko.
Tačiau pastaruoju metu Virgaudas su mokiniais į valtis nesėda, nes truputį susitraumavo nugarą, buvo operuota koja. Tačiau ateis vasarą, grupėje atsiras naujokų, kuriems reikės padėti, ir Virgaudas su jais vėl ims irklus į rankas. Nuo praėjusių metų jis turi puikią pagalbininkę – savo žmoną Violetą, kuri dirba Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje kūno kultūros mokytoja ir puse etato – Vilniaus miesto sporto centre bei treniruoja pradinio rengimo grupę.
„Kasmet ji man vis perduoda po vieną du žmogeliukus, kuriuos toliau vedu meistriškumo takeliu. Duok Dieve, kuo daugiau Violetai sveikatos, kad ji man taip ir toliau padėtų“, – sako Virgaudas.
Dabar į Lietuvos jaunųjų irkluotojų treniruočių stovyklas kartais važiuoja ir Virgaudo dukra Giedrė, kurią vasarą dažnai galima pamatyti dirbančią savanore per įvairius irklavimo čempionatus Trakuose. Ji baigė Vilniaus universitetą ir dirba Paliesiaus klinikoje kineziterapeute. Per šiemetinę treniruočių stovyklą Italijoje Giedrė praleido 10 dienų ir jauniesiems sportininkams padėjo atsigauti po didelių krūvių.
