Šį rudenį, sulaukęs 29-erių, vaikinas debiutavo fitneso varžybose – iškovojo pirmąjį medalį.
„Norėčiau tapti profesionalu. Žinau, kad tai užtruks, bet esu kantrus. Sieksiu savo užsibrėžto tikslo“, – tvirtai LRT.lt sakė R. Tamašauskas.
Ir jis visiškai nebijo pasakoti istorijos, kad tą lemtingą dieną prieš devynerius metus nesuvaldė motociklo, kad skriedamas milžinišku greičiu atsitrenkė į automobilį, o medikai traukė pečiais ir siūlė nupjauti eismo įvykio metu sutrupintą koją.
„Reikia pjauti“
„Buvo šiokių tokių gedimų. Pabandžiau pats pasitaisyti. Atrodo, viską sutaisiau ir sėdau pasibandyti“, – prisimena R. Tamašauskas dieną, kai sėdo gimtadienio proga nusipirkto motociklo.
Tai buvo pirmasis kartas, kai Rimvydas sėdo ant savo naujojo pirkinio. „Prieš tai nebuvau juo važiavęs, todėl nežinojau visų jo defektų... Kelyje paspaudžiau iki 140 km/h greičio, buvau be šalmo, su „tapkutėmis“ bei šortais ir maikute“, – LRT.lt pasakojo R. Tamašauskas.
Pabandęs pristabdyti vaikinas suprato, kad kažkas yra negerai – motociklą pradėjo purtyti.
„Motociklas pasidarė nevaldomas... Šonu atsitrenkiau į automobilį. Mano koja buvo sutrinta tarp motociklo ir automobilio, pečiu trenkiausi į automobilio rėmą, kita koja trenkėsi į lempas... Išmušiau visą automobilio važiuoklę. Buvo paskaičiuota, kad suknežinto automobilio remontas tuo metu kainavo apie 6 tūkst. litų“, – pasakojo R. Tamašauskas.
Dešinės kojos blauzdikaulis, pasak paties atleto, buvo sutrintas į dulkes. „O kairės kojos visi nervai buvo užspausti, dešinys petys – išdraskytas, – prisiminė R. Tamašauskas. – Ligoninėje praleidau tris mėnesius, vėliau dar tris mėnesius negalėjau išeiti į lauką, nes vaikščioti negalėjau, nevaldžiau kairės pėdos, dešinės kojos kaulas negijo, su ramentais vaikščioti negalėjau. Beliko vežimėlis“.
R. Tamašauskas prisimena, kad po to, kai Alytaus medikai „surinko“ dešinę koją, ji liko penkiais centimetrais trumpesnė ir persisukusi į kitą pusę. Medikai nieko gero neprognozavo, tačiau ištarė savo verdiktą: „reikia pjauti, nėra čia ko žaisti“.
„Man buvo pasakyta, kad kojos išgelbėti nepavyks. Tačiau gyvename Lietuvoje ir visi žinome, kaip vyksta reikalai – gavo pinigų ir pradėjo tą mano koją gelbėti, – šypteli R. Tamašauskas. – Teko laukti antros operacijos, o vėliau medikai ištarė skausmingą „reikia laiko“.
Iškart į salę
Po metų, praleistų lovoje, tėvų įkalbėtas R. Tamašauskas pasiryžo nuvažiuoti pasitikrinti savo perspektyvas Kaune. „Ten buvo padaryta dar viena operacija... Žinau, kad pirmoji operacija truko keturias valandas, antroji tiek pat, o trečioji – apie septynias. Kaune man pjovė kaulo galus, sudėjo donoro kaulą... Ir dar pusmetį reikėjo laukti, kol pagaliau galėjau priminti“.
Pusantrų metų – tiek prireikė R. Tamašauskui, kol medikai leido minti 10 kilogramų svorį. „Tačiau aš tiek laiko išgulėjau lovoje, kad net nemokėjau vaikščioti, kai atsistojau. Net ramentai nepadėdavo – atsistodavau ir krisdavau, netgi sėdėti man buvo sunku“, – prisimena R. Tamašauskas.
Medikai liepė mesti svorį. Tuo metu vaikinas svėrė jau kiek per 120 kilogramų, o raumenynas buvo sunykęs.
„Per savaitę išmokau vaikščioti su ramentais nekrisdamas, – teigia R. Tamašauskas. – Ir tą pačią savaitę nuėjau į sporto salę. Su ramentais. Netrukus išmokau važiuoti automobiliu. Per porą mėnesių „nusimečiau“ trisdešimt kilogramų. Visą gyvenimą prieš tai sportavau, todėl puikiai žinojau, ką reikia daryti salėje“.
R. Tamašauskui prireikė dviejų metų, kad po lemtingo pasivažinėjimo motociklu galėtų savarankiškai, kiek šlubuodamas, vaikščioti. „Paslaptis? Aš niekada neverkiau, neverkšlenau, į viską žiūrėjau teigiamai, niekada savęs negraužiau, kaliau sau į galvą, kad viskas bus gerai. O dabar viskas ir yra gerai“, – kalba R. Tamašauskas.
Įveikė drovumą
R. Tamašauskas prisipažino, kad sporto salė jam visuomet buvo tarsi reabilitacija. „Joje aš atsipalaiduoju, sportuodamas apie nieką negalvoju, galva išsivalo. Tai yra visiškai kitas pasaulis“ , – sakė R. Tamašauskas.
Prieš penkerius metus jis išdrįso pagalvoti, kad visai įdomu būtų sudalyvauti fitneso varžybose. „Tačiau tuomet to padaryti neišdrįsau, – sakė R. Tamašauskas. – Kodėl? Gal mano aplinkoje nebuvo žmonių, kurie mane paskatintų. Bet nusprendžiau gauti trenerio licenciją, norėjau savo žiniomis dalintis su kitais, o paskutinis taškas buvo pažintis su treneriu Dainiumi Barzinsku“.
Atletiškas vaikinas vieną dieną išdrįso trenerio paklausti, ar jis galėtų jam padėti pasiruošti varžyboms. D. Barzinskas sutiko. „Noro turėjau visada, tačiau tam reikia palaikymo. Jei manęs niekas nestums, nieko gero nepasieksiu. Tai puikiai suvokiu“, – prisipažino R. Tamašauskas.
Jo debiutas scenoje įvyko Lietuvos taurės varžybose, o po savaitės Vilniaus taurės varžybose alytiškis buvo trečias „Vyrų figūros“ daugiau nei 182 cm ūgio kategorijoje.
Paklaustas, kokios emocijos draskė varžybų metu, R. Tamašauskas nusijuokė: „Nesu žmogus, kuris galėtų pasigirsti drąsa ir itin dideliu pasitikėjimu savimi“.
„Mano debiutas nebuvo labai geras, tačiau aš džiaugiuosi, kad sugebėjau perlipti per save, kad įveikiau savo drovumą ir pasirodžiau scenoje. Dėl savo drovumo turėdavau problemų netgi mokykloje. Būdavo bėdų, jeigu tik reikėdavo kokiam nors spektaklyje vaidinti, – šypsojosi R. Tamašauskas. – Tačiau dabar žinau, kad tikrai nepasiduosiu. Kuo daugiau patirties įgysiu, tuo bus lengviau. Planuoju dalyvauti varžybose ir vėliau, dar stipriau ruošiuosi ir sportuosiu“.
Pasiryžo nepasiduoti
„Invalidas? Jau čia viskas? Žinote, aš niekada apie tai negalvojau, niekada nemaniau, kad mano gyvenimas yra baigtas. Netgi tuomet, kai man pasakė, kad reikia koją pjauti, pasakiau sau „jeigu reikia, tai reikia – prisitaikysiu“. Juk žmonės prie visko prisitaiko. Juk ir dabar mano koja nėra sveika. Ji traška, braška. Čiurna nesilanksto, kaip turėtų. Kiekvieną kartą turiu galvoti, kaip dėsiu koją. Prisitaikiau prie to – dėstė R. Tamašauskas.
Paklaustas, ar per tuos dvejus metus, kol atsistojo ant kojų, sulaukė draugų palaikymo, R. Tamašauskas atsiduso.
„Dingo visi draugai, tik vienas liko. Visi kiti išsilakstė, – apmaudžiai teigė vaikinas. – Iš pradžių jie užsukdavo manęs aplankyti, tačiau bėgant laikui jie užeidavo vis rečiau. Tačiau tai yra suprantama. Įsivaizduokite, tau dvidešimt metų – kas norėtų ateiti pas tave ir sėdėti kažkokioje palėpėje, kurioje vasarą yra plius keturiasdešimt, o tu guli lovoje ir nieko negali daryti. Dingo draugai. Per daug į galvą to neėmiau“.
R. Tamašauskas teigė, kad ir dabar bendraminčių atranda tik sporto salėje. „Visiems terūpi pagerti, parūkyti. Man tai nerūpi. Dabar gyvenu sportu“, – konstatuoja vaikinas.
„Kuo daugiau sportuoju, tuo mažiau norisi viską mesti. Žinau, kad kartais būna sunku, tačiau pasakau sau, kad reikia, nuteikiu save, kad sporto niekada nemesiu. Noriu, reikia, negaliu sau leisti mesti, – teigė R. Tamašauskas. – Gyvenime esu per daug dalykų jau metęs, todėl šįkart aš nepasiduosiu“.
