„Achilo sausgyslė dar jaučiasi, mane operavęs medikas pasakė, kad jau nebus taip, kaip anksčiau, kada koja buvo sveika. Visą laiką koją teks tampyti, šaldyti, šildyti. Tie žaidimai bus visą laiką. Su tuo, ką dabar darau, pamažu apsiprantu.
Jeigu nesijus aštrus kojos skausmas, labai noriu sudalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse, kurios man būtų trečiosios karjeroje. Tačiau jeigu koja ir toliau reikalaus didelės priežiūros, jausis tie patys skausmai, kurie man trukdys, reikės, turbūt, priimti kitą sprendimą“, – sako L. Zadneprovskienė.
– Netgi tokį liūdną – baigti sportinę karjerą?
– Nieko negaliu pasakyti, kas bus toliau. Šimtu procentų dar nesu grįžusi prie didelių krūvių. Gali visko būti.
Yra nemažai sportininkų, kurie po Achilo sausgyslės traumų negrįžta į didįjį sportą. Bet kiti grįžta.
Nemažai padariau, kad kuo greičiau išsigydyčiau traumą, todėl dabar ypač atsargiai po truputį bandau dėlioti tuos krūvius.
Svarbiausia – nesugadinti to, kas jau padaryta. Dar tik pusketvirto mėnesio, kai padaryta operacija, o tai nėra labai daug.
Tačiau labai džiaugiuosi, kad gavau žalią šviesą, chirurgas sakė, jog galiu pamažu sportuoti, tik labai protingai.
Viską atidžiai darau dėl tos kojas, stebiu savo būseną, neprarandu entuziazmas ir optimizmo. Viską darau ypatingai atsargiai, bijau, kad neatsinaujintų skausmai, kurie viską sugadintų.
– Gal ir į baseiną nueini paplaukioti?
– Ir pabėgioju, ir po truputį špagą į rankas paimu, paplaukioju baseine. Kol kas viską darau lengvai, nuo lapkričio gal pradėsiu ir šaudyti.
Tik ant žirgo dar negalvoju lipti, nes nėra tokios galimybės. Turėjau vieną žirgą, bet jis apsirgo ir buvo parduotas.
Kita vertus, esame išvaryti iš Belmonto, galvojame, kur priglausti žirgus, kurie dar yra ten likę. Reikės galvoti, ieškoti galimybių, kur treniruotis. Tačiau kol kas apie tas pratybas dar per anksti galvoti.
– Gyvenimas besigydant traumą tikriausiai buvo labai nuobodus?
– Pirmą sykį mano sportiniame gyvenime buvo tokia neapkrauta vasara, galėjau pajusti jos malonumus.
Tačiau tam tikra prasme vasara vis dėlto buvo aktyvi: vyko reabilitacija, daug dariau įvairiausių pratimų.
Kai aktyviai sportavau, nepastebėdavau, kaip ta vasara prabėgdavo, o dabar ji, nepagailėjusi puikaus oro, man pasirodė ilgesnė – pirmą kartą gerai pailsėjau, viską pergalvojau, susidėliojau į vietas, supratau, ko noriu ir ko ne.
Laikas veltui nepraėjo, pusę dienos turėjau ką veikti su savo kojyte. Dariau viską, kas man buvo liepta ir gal netgi daugiau.
Pamėgau dviračių sportą. Su Andrejumi priėmėme gerą sprendimą, jog reikia sėsti ant dviračio. Kai buvo geras oras, kiekvieną dieną su vyru mindavome dviračio pedalus, stiprindavau širdį.
Ant dviračio sėdau ne iš karto, gal po kokio mėnesio, kada gavau gydytojo leidimą. Važinėdavau Vingio parke, Valakampiuose, kitose trasose. Buvo labai smagu.
Turiu dar vieną žmogų, kuris mane prižiūri. Tai – Zigmas Živatkauskas, jis man paskambino jau antrą dieną po operacijos ir iki šiol su juo būname kartu.
Zigmas gyvena savo darbu, sukaupė didžiulę patirtį. Jis žino, ką reikia padaryti, ypač daug pataria, nuolat protina, kad negalima skubėti, verstis per galvą, laiko dar yra.
Kaip sakoma, neskubėk ir būsi pirmas. Esu tikrai tvirtose ir patikimose rankose ir tuo labai džiaugiuosi.
– Ar pasiilgai varžybų?
– Pasiilgau apskritai viso sporto, tos rutinos. Todėl dabar viską darau su dideliu noru ir entuziazmu ir tai, manau, natūralu.
– Jeigu viskas bus gerai, ar žiemą galvoji startuoti varžybose?
– Žiemą praleisiu, jokiu būdu neįgysiu tos formos, todėl nėra prasmės rungtyniauti uždarose patalpose. Visas viltis sieju su vasara. Visos svarbiausios kitų metų varžybos vyks vasaros pabaigoje, tačiau visose jų negalėsiu startuoti. Tausojant savo sveikatą, reikės išsirinkti pačias svarbiausias jų
– Kaip reaguoji, kad Vilniuje nugriauti ir vis dar nepastatyti du plaukimo baseinai?
– Liūdna, situacija tikrai sudėtinga. Laukiu, kada bus galima įkelti koją į Fabijoniškių baseiną, kuris jau pastatytas, bet niekaip neatidaromas. Dėl tų baseinų problemų turi visi – ir vaikai, ir profesionalai.
Plaukioju „Impuls“ klube Kareivių gatvėje. Kartais būna labai gerai, takelyje plaukioja vienas kitas žmogus, o kai kada – penki. Su lankytojais tenka ir susidurti, reikia sustoti. Tačiau nusiraminu, įteigiu save, kad nereikia siekti rekordų, o būtina tik pajusti vandenį, nuplaukti porą kilometrų.
Plaukimo pratybas lanko ir mano aštuonerių metukų dukrytė Adriana. Kadangi baseinai, kurie veikia Vilniuje, yra perpildyti, jai tenka vos ne naktimis treniruotis, į namus dukra grįžta 10 val. vakaro.
