Olimpinė dialektika
Lichtenšteino princesė, Liuksemburgo didysis hercogas, Danijos kronprincas, Kataro emyras, Kuveito šeichas, turtingiausia Indijos moteris, Pietų Afrikos Respublikos prodiuseris, Kolumbijos bankininkas, JAV vaizdo žaidimų pramonės magnatas – tarp IOC narių yra kilmingų, turtingų ir įtakingų.
Vis dėlto dauguma iš 95 dabartinių olimpinių šulų – buvę sportininkai, nacionalinių olimpinių komitetų vadovai, karjeros laiptais tarptautinėse federacijose užkopę sporto funkcionieriai.
Praėjusią vasarą IOC vykdomasis komitetas atrinko devynis potencialius naujokus, tarp kurių pateko ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė, 2000 metų Sidnėjaus žaidynių čempionė D. Gudzinevičiūtė.
Kandidatai turi būti išrinkti IOC sesijoje, kuri vyks spalio 8-9 dienomis Argentinos sostinėje. Bet paprastai vadovybės žodis prilygsta įstatymui, tad likusi procedūra – daugiau formalumas.
Tarp dabartinių IOC narių nėra nė vieno ne tik iš Lietuvos, Latvijos ar Estijos, bet ir iš Lenkijos, Baltarusijos. Tad D. Gudzinevičiūtę būtų galima laikyti vienintele viso regiono atstove.
Būtų galima, tačiau to neleidžia olimpinė chartija. Kurioje užšifruota pamatinė modernios olimpizmo dialektikos tezė.
Pagal chartiją, IOC nariai neatstovauja savo šaliai ar regionui. Atvirkščiai, nariai savo šalyje ar regione atstovauja IOC interesams.
Tai – kertinė idėjos apie geopolitikos atžvilgiu neutralų sportą išdava. Ja remdamasis IOC diskretiškoje Šveicarijoje sukūrė savo mikrovalstybę, kurios vizą gauti sunkiau nei bet kurios kitos, pavaizduotos pasaulio žemėlapyje.
Kaip Vatikane, taip ir Lozanoje
Lozanoje įsikūręs IOC yra uždaras funkcionierių sindikatas. Jo dalyviai savo organizaciją vadina „olimpiniu judėjimu“, nors iš tiesų čia nebūna beveik jokio judesio.
IOC sudaro ne šalys narės, o šimtas fizinių asmenų, kurie nėra atskaitingi niekam. Tai – ne tarptautinėms organizacijoms įprasta piramidės formos hierarchijos struktūra. Veikiau savotiška kardinolų kolegija.
Simboliška, kad prie Vatikano vartų budi būtent šveicarų gvardiečiai. Ofšoriniai Šveicarijos įstatymai bei mokestinė aplinka saugo ir olimpinių kardinolų ramybę.
Nacionalinio lygmens veikėjai neturi jokių formalių svertų, kaip paveikti Lozanos politiką.
IOC sesijose posėdžiauja ne demokratiškai renkami nacionalinių olimpinių komitetų delegatai, o nesikeičianti „olimpinio judėjimo“ grietinėlė. Pati ir sprendžianti, ką ir kada priimti į savo elito klubą.
Narystės IOC trukmė nelimituojama, tad aštuonerių metų kadencijos dažniausiai būna pratęsiamos ne vieną kartą. Vienintelis konkretus apribojimas, regis, buvo nusižiūrėtas būtent nuo kardinolų kolegijos – abiem atvejais galioja vienodas amžiaus cenzas. Perkopę 80 metų IOC nariai, kaip ir kardinolai, netenka balso teisės.
Pastaruoju metu maksimalaus amžiaus limitas buvo trūktelėtas ties 74 metų riba.
Todėl sulaukusi palaiminimo Buenos Airėse, 52-ejų D. Gudzinevičiūtė IOC nare galės būti ištisus 22 metus, pernelyg nesukdama galvos rūpesčiais dėl perrinkimo.
Laukia verslo klasė ir penkių žvaigždučių viešbučiai
Pernai Vilniuje viešėjęs IOC prezidentas Thomasas Bachas gyrėsi pradėtomis modernizavimo pertvarkomis. Tačiau vengė tiesaus atsakymo DELFI paklaustas, ar jo vadovaujamai organizacijai nėra būtina gili valdymo reforma.
Nors vokiečio mintis įspėti nėra sudėtinga. Kas gi ryžtųsi savanoriškai atsisakyti vienvaldiškos daugiau nei milijardo eurų metinių pajamų kontrolės. Aukso puodo, už kurį nereikia atsiskaityti.
IOC nemoka premijų sportininkams, kurie krauna turtus olimpinių žaidynių prekės ženklo savininkams. Bet įvairaus lygio „olimpinio judėjimo“ aktyvistai nėra skriaudžiami, nors formaliai jie laikomi visuomenininkais ir atlyginimo negauna.
2015 metais po FIFA supurčiusio beprecedenčio korupcijos skandalo IOC pabandė išskaidrinti savo finansus. Tuomet paskelbta, kiek ir kokių pajamų oficialiai gauna organizacijos vadovybė.
Pavyzdžiui, prezidentui Th. Bachui per metus atskaičiuojama 225 tūkst. eurų „asmeninėms išlaidoms“, be to, padengiami visi jo prabangaus gyvenimo Šveicarijoje kaštai.
IOC nariams mokamos kompensacijos už laiką, praleistą dalyvaujant susitikimuose arba lankantis olimpinėse žaidynėse – po 390 eurų už kiekvieną dieną. Priklausantiems vykdomajam komitetui ir įvairioms komisijoms – dvigubai daugiau.
Kiek dienų per metus IOC nariai „susitikinėja“ ir gauna kompensacijas, viešose ataskaitose nedetalizuojama.
Be to, jiems padengiamos kelionių verslo klase ir nakvynių penkių žvaigždučių viešbučiuose išlaidos, nariai turi teisę į kasmetinę 7 tūkst. eurų išmoką „administracinėms reikmėms“.
Tokių pajamų pakanka ne visiems.
Tarp IOC narių šiuo metu yra du įtariamieji korupcijos bylose: airis Patrickas Hickey bei namibietis Frankie Fredericksas. Jie suspenduoti, kaip ir IOC garbės narys iš Brazilijos Carlosas Nuzmanas.
Ant dviejų kėdžių nepatogu tik vienetams
Pagal olimpinę chartiją, IOC narių turi būti ne daugiau 115. Atsinaujinimo procesas vyksta labai lėtai.
Amžiaus limitą šiemet peržengė Italijos politikas ir sporto veikėjas Mario Pescante, buvęs kovos su apartheidu Pietų Afrikos Respublikoje aktyvistas Samas Ramsamy bei Chang Ungas iš Šiaurės Korėjos. Visi jie netrukus turėtų pasitraukti į pensiją.
Kitąmet 80-metis laukia dar penkių IOC narių.
Tuo metu seniausias IOC narys – buvęs Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) prezidentas Dickas Poundas, išgarsėjęs, kai 2015-aisiais vadovavo nepriklausomai komisijai, paskelbusiai pirmą kritišką ataskaitą apie valstybės remiamą dopingo vartojimo sistemą Rusijoje.
76-erių teisininkas iš Kanados „olimpinio judėjimo“ grietinėlei priklauso jau 40 metų – nuo pat 1978-ųjų.
Olimpinė chartija draudžia nariams turėti ryšių su kitomis organizacijomis ar vyriausybėmis, kurie galėtų paveikti jų poziciją olimpinės darbotvarkės klausimais. Vis dėlto tai netrukdo derinti skirtingas pareigas – pavyzdžiui, dauguma IOC nariais tapusių nacionalinių olimpinių komitetų vadovų išsaugoja ankstesnius postus.
Tiesa, retkarčiais apytaka greta prestižinės olimpinės ložės pastimuliuojama savanoriškai. Per pastarąjį dešimtmetį buvo keletas atvejų, kuomet į tarptautinį „olimpinį judėjimą“ įsitraukę asmenys nusprendė pasirinkti vieną kėdę.
Pernai taip pasielgė čilietis Nevenas Ilicius. Praėjus keturiems mėnesiams po sėkmingų IOC rinkimų, Antofagastos verslininkas atsistatydino iš Čilės olimpinio komiteto prezidento pareigų, kurias ėjo 12 metų. N. Ilicius taip pat yra Panamerikos sporto organizacijos („Panam sports“), vienijančios dviejų kontinentų nacionalinius olimpinius komitetus, vadovas.
2014-aisiais buvęs Rumunijos regbininkas Octavianas Morariu iš savo šalies olimpinio komiteto prezidento posto pasitraukė po to, kai tapo IOC nariu ir Europos regbio federacijos prezidentu.
2010 metais Naujosios Zelandijos olimpinio komiteto generalinio sekretoriaus pareigas paliko žolės riedulio olimpinis čempionas Barry Maisteris, viešai paaiškinęs, kad nori visą dėmesį sutelkti naujai užimtai IOC nario kėdei.
D. Gudzinevičiūtė, tapusi IOC nare, trauktis iš LTOK nežada.
„Kritikuoti būtų keista“
„Kol kas to neplanuoju“, – DELFI paklausta, ar svarsto galimybę išmainyti LTOK prezidentės pareigas į tarptautinę karjerą, sakė D. Gudzinevičiūtė.
Tiesa, ji teigia dėl būsimo užimtumo derinant funkcijas LTOK ir IOC atsisakiusi dar vienos potencialios karjeros perspektyvos.
Lapkričio 30 d. Miunchene (Vokietija) vyks Tarptautinės šaudymo sporto federacijos (ISSF) prezidento rinkimai, kurių metu paaiškės ilgametės šios sporto šakos „galvos“ iš Meksikos Olegario Vazquezo Ranos įpėdinis.
Anot D. Gudzinevičiūtės, abu posto siekiantys kandidatai – italas Luciano Rossi ir Rusijos plieno pramonės magnatas Vladimiras Lisinas – kvietė ją prisijungti prie rinkimams buriamų komandų. Tačiau lietuvė pasiūlymus atmetusi.
Nors formalūs naujų IOC narių rinkimai dar neįvyko, LTOK prezidentė jau paskirta į IOC sportininkų palydos komisiją, kurios artimiausias posėdis Lozanoje laukia ateinantį sausį. Šioje komisijoje garsiausios šuolių su kartimi planetos rekordininkų pavardės: jai pirmininkauja ukrainietis Sergejus Bubka, tarp 36 narių yra rusė Jelena Isinbajeva.
Ką planuoja nuveikti tapusi IOC nare, D. Gudzinevičiūtė pasakyti negalėjo.
„Aš dar neišrinkta, dar nebuvau nė viename posėdyje“, – pečiais traukė LTOK vadovė.
O paklausta, kaip vertina IOC vidinę sandarą, narystę ir balso teisę suteikiančią ne šalims, bet fiziniams asmenims, ji teigė, jog „kritikuoti būtų keista“.
„Negaliu kritikuoti ir vertinti, dar nemačiau tos struktūros iš vidaus. Tačiau kol kas IOC yra turbūt viena labiausiai prestižinių organizacijų. Todėl būtų keista ją kritikuoti“, – sakė D. Gudzinevičiūtė.
Eilinė IOC sesija Buenos Airėse vyks kartu su trečią kartą rengiamomis jaunimo vasaros olimpinėmis žaidynėmis. Į jas antradienį išlydėti 15 Lietuvos atletų, dalyvausiančių 8 sporto šakų varžybose.
Šioje olimpiadoje rungiasi ne profesionalios žvaigždės, o jaunuoliai nuo 14 iki 18 metų. Tai – renginys be milijardinių televizijos, reklamos ir paramos kontraktų. Galbūt būtent tai ir yra tikrasis olimpinis judėjimas be kabučių.
