Sportininkės vieningai sutaria: motinystė karjerai suteikia naujų spalvų.

Po dukros gimimo – į Europos elitą

Šie metai A. Šerkšnienei buvo ypatingi: jai pavyko net 7 kartus pagerinti Lietuvos rekordus, (dabartinis 400 m bėgimo rekordas – 50,99 s, 200 m rekordas – 22,99 s) bei įgyvendinti savo svajonę – varžytis Europos čempionato 400 m bėgimo rungties finale. Ir visa tai bėgikė pasiekė tapusi mama.

Šveicarijoje gyvenanti lengvaatletė atskleidė, kad 2014 metais ji buvo tvirtai nusprendusi mesti sportinę karjerą. Tuo metu bėgikę kamavo trauma, į pensijos sulaukė jos buvęs treneris Lucio di Tizio, o ir noras turėti vaikų tapo vis stipresniu. Naujajam treneriui Flavio Zbergui A. Šerkšnienė atskleidė savo ketinimus kurti šeimą ir norą pasitraukti iš sporto, tačiau treneriui pavyko ją įkalbėjo treniruotis toliau, o sprendimą dėl sportinės karjeros palikti ateičiai.

„Po dukrytės gimimo aš grįžau kur kas stipresnė psichologiškai. Po gimdymo bėgu dar aukštesniame lygyje, nei kada nors buvau, ir dabar džiaugiuosi, kad nemečiau sporto. (...) Šį sezoną man pačiai reikėjo priprasti prie savo rezultatų. Praktiškai po kiekvienų varžybų aš likdavau nustebusi. Aš niekada negalvojau, kad man pavyks įveikti 400 metrų greičiau nei per 51 sekundę“, – atvirauja greičiausia Lietuvos 400 m bėgikė.

Ji neslepia, kad motinystė išmokė vertinti viską kitaip: miego trūkumas ar praleisti pietūs – tik smulkmenos, kurios nesudaro kliūčių treniruotėms, tad praėjus porai mėnesių po dukros gimimo, bėgikė grįžo į stadioną.

„Šveicarijoje nėra senelių, kurie galėtų padėti man su mano dukryte, tad ji visą laiką su manimi. Džiaugiuosi, jeigu ji treniruočių metu miega, tuomet aš galiu susikoncentruoti tik į turimas užduotis. Dabar nesikoncentruoju į medalius ar taures, esu paprasčiausiai laiminga, kad galiu dalyvauti varžybose“, – pasakoja A. Šerkšnienė.

Geras sutartis nugalėjo noras būti mama

Karjerą baigusi viena sėkmingiausių Lietuvos krepšininkių J. Štreimikytė-Virbickienė teigia, kad jos gyvenime buvo akimirka, kai nusprendė, kad laikas baigti savo sportinę karjerą ir atsiduoti motinystei.

„Aš manau, kad kiekviena turi tą vidinį balsą, kuris ateina ir pradeda stuksenti „tai gal užteks“. Mane jis aplankė artėjant link 30-ies. Atėjo mintis, kad dar šitas sezonas, dar pusmetis ir viskas. Nors tas sezonas buvo pats geriausias mano karjeroje, bet nebeveikė jokie įkalbinėjimai, jokios geros sutartys. Buvo tik viena mintis: viskas, daugiau nebegaliu“, – atvirauja moterų NBA žaidusi krepšininkė.

Pirmuosius tris nėštumo mėnesius J. Štreimikytė-Virbickienė norėjo tik miegoti – matyt, to reikalavo 10 metų nuolatinį intensyvų krūvį patyręs organizmas. Vėliau, atsiradus jėgų, pradėjo lankyti plaukimo treniruotes, o likus nedaug laiko iki gimdymo – nėščiųjų mankštas. Sportininkė teigia, kad tuo metu neturėjo jokių minčių apie sugrįžimą į profesionalų sportą, tačiau praėjus pusmečiui po sūnaus gimimo jau treniravosi su krepšinio komanda.

„Galvojau, kad būsiu gera mama, gera namų šeimininkė, gaminsiu valgyti ir tvarkysiu namus. To entuziazmo užteko trims mėnesiams. Kūnas buvo įpratęs prie savo režimo. Atrodė, kad negaliu sėdėti, nes tuomet laikas eina veltui ir reikia kažką daryti. Nebuvo minčių, grįšiu ar ne į krepšinį, galvojau tik tiek, kad man reikia judėti“, – prisiminimais dalijosi buvusi krepšininkė.

Sportininkė teigia, kad motinystė leido pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai, suteikė stabilumo, išmokė aikštelėje nenaudoti nereikalingų judesių ir paskirstyti savo energiją.

Motinystės atostogoms nebuvo laiko

D. Lobačevskė yra dviejų mergaičių mama ir jos patirtis yra kitokia: gimus pirmajai dukrai ji buvo nutraukusi savo sportinę karjerą, o prieš antrąjį nėštumą grįžo į profesionalų sportą, tad po antrosios dukros gimimo bėgikė neleido sau daryti pertraukos, nes prieš jos akis buvo vienintelis tikslas – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės.

„Kai gimė mano pirmoji dukra, aš buvau nutarusi nebesportuoti. Po antro nėštumo pertraukos nuo sporto praktiškai nebuvo. Aš bėgiojau būdama aštuonis mėnesius nėščia, o praėjus savaitei po gimdymo išėjau pabėgioti. Po trijų mėnesių jau dalyvavau varžybose, o po devynių mėnesių bėgau maratoną.“, – savo patirtimi dalinasi Lietuvos maratono bėgikė.

Olimpietė teigia, kad jos sprendimą nedaryti pertraukos lėmė didelis noras antrą kartą sudalyvauti olimpinėse žaidynėse.

„Mano tikslas buvo įvykdyti olimpinį normatyvą į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Ir aš mačiau vien tik tas varžybas, kuriose turiu dalyvauti. Atėnė gimė 2014 metais, todėl turėjau vieną galimybę įvykdyti normatyvą. Niekada nesureikšmindavau, kad neišsimiegojau naktį, aš susikoncentruodavau į mintį, dėl ko tai darau“, – atvirauja D. Lobačevskė

Nuo bėgimo ji nesiilsėjo ir laukdamasi. Lietuvoje anksčiau nebuvo atvejų, kuomet besilaukianti sportininkė sportuotų iki pat 8 nėštumo mėnesio, tačiau maratono bėgikei medikai patarė sportuoti atsižvelgiant į savo savijautą. Iki nėštumo D. Lobačevskės treniruočių krūviai buvo labai dideli, todėl iškart nutraukus treniruotes kūnas būtų patyręs didelį stresą. Tad sportininkė manė, kad viso nėštumo metu sportuos tik dėl geros savijautos, tačiau iki pat 5 nėštumo mėnesio ji jautėsi taip gerai, kad nubėgdavo po 15 – 25 kilometrus.

„Paskui kilometrų skaičius sumažėjo. Aš jau nebenorėjau tiek daug bėgti. Likusius tris mėnesius nubėgdavau po maždaug 10 km. Tą dieną, kai pasakiau „viskas, nebenoriu bėgti, man nemalonu“, aš tiesiog sustojau. Dabar nėščiosios gali sakyti, kad – „jeigu ji bėgiojo, tai galiu ir aš“. Jeigu pradėsite bėgioti tik pastojusi, tai bus visiška nesąmonė. Aštuonis nėštumo mėnesius bėgiojau dėl savęs, dėl savo sveikatos, nes man tai buvo malonu“, – pasakoja D. Lobačevskė.