Šarūno Marčiulionio bare Vilniuje šalia Seulo olimpiados krepšinio čempionų stoviniavo iš kitų išsiskiriantis, Luko Lekavičiaus ūgio svetys. Paklaustas, ar nesutiktų duoti interviu, jis atšovė, kad ne to čia atvyko, bet kiek patylėjęs rėžė: „Trys klausimai, bet kiek vėliau“.
„Jūs žinote, su kuo ką tik kalbėjote?“ – pasivedęs į šoną manęs paklausė SSRS vyrų krepšinio rinktinės gydytojas Vasilijus Avramenka. Linktelėdamas atsakiau teigiamai.
Pasaulio šuolių su kartimi legenda, Ukrainos olimpinio komiteto prezidentas, IAAF viceprezidentas savo spalvingą karjerą pradėjo nuo uždarų patalpų varžybų Lietuvos sostinėje.
Būtent Vilniuje 1984 metų sausio 15 dieną S. Bubka pirmą kartą pagerino pasaulio rekordą. Vėliau tai darė dar 34 kartus.
Kai Luhanske gimęs devynmetis berniukas kaimyno įkalbėtas nuėjo į treniruotę, šuolių su kartimi treneris pavarė jį lauk, neva priima tik dvylikamečius. Tačiau po Sergejaus 30 m sprinto bėgimo takelyje ir 15 prisitraukimų greitai persigalvojo.
Viena didžiausių žvaigždžių sporto istorijoje tapęs S. Bubka šešis kartus iš eilės iškovojo pasaulio čempiono vardą, laimėjo Seulo olimpiados auksą ir pirmasis istorijoje peršoko į 6 ir 6,10 m pakeltą kartelę.
Iš viso net 35 kartus per du dešimtmečius trukusią karjerą planetos rekordus gerinęs legendinis šuolininkas su kartimi dar ir dabar gali pasigirti kol kas stadione nepagerintu rekordu – 6,14 m. Tai kiek daugiau nei vidutinė žirafa – aukščiausias gyvūnas žemėje.
Tiesa, ukrainiečio uždarų patalpų rekordą – 6,15 m (1993 metų vasario 21 dieną Donecke) praėjus 21 metams pagerino prancūzas Renaud Lavillenie – 6,16 m (2014 metų vasario 15 dieną Donecke). IAAF pastarąjį rekordą nutarė laikyti oficialiu.
Vis dėlto didžiausią džiaugsmą S. Bubkai atnešė 1988 metų Seulo olimpiadoje laimėtas aukso medalis. Kadangi 1984 metų Los Andželo žaidynes buvusi SSRS boikotavo, S. Bubkai šansas Pietų Korėjoje buvo kone vienintelis – ukrainietį jau pradėjo varginti traumos.
Buvusios SSRS krepšinio rinktinės narių apsuptyje, Vilniuje esančio Šarūno Marčiulionio baro „Stars & Legends“ prieigoje esančioje plačioje kėdėje įsitaisęs S. Bubka iš pradžių šykštėjo žodžių, tačiau įsibėgėjo pradėjęs kalbėti apie iškovotą vienintelį olimpinį medalį.
„Prieš Seulo žaidynes neturėjau tik olimpinio medalio, visa kita mano trofėjų kolekcijoje jau buvo, – DELFI pasakojo S. Bubka. – Prisiminimai patys geriausi ir šilčiausi. Nepamirštamas renginys, nes tai buvo ir pačios tikriausiai sunkiausios varžybos mano gyvenime. Mano smegenys dirbo kaip visada, o kūnas – neklausė“.
Anot jo, didelis emocinis pakilimas lėmė ir didelį spaudimą: „Labai džiaugiuosi, kad laimėjau. Man tai – kaip stebuklas. Olimpinės žaidynės – unikalios varžybos, joms lygių nėra. Mano svajonė išsipildė ir to momento niekas neištrins iš mano atminties“.
– Šarūno Marčiulionio buvote pakviestas ir dalyvavote buvusios SSRS krepšinio rinktinės pergalės Seulo olimpiadoje 30-mečio minėjime Vilniuje. Kokie jūsų santykiai su krepšininkais? – DELFI paklausė S. Bubkos.
– Mes buvome vienoje komandoje. Jie susitikinėja nuolat. Dar pernai sakiau, kad su malonumu susitikčiau su visais, švenčiančiais 30 metų jubiliejų po Seulo olimpiados. Su Aleksandru Volkovu, gydytoju Vasilijumi Avramenka matausi dažniau, o su kitais keliai dažnai nesuveda.
Mane žavi stiprus šių krepšininkų vienybės jausmas ir tarpusavio santykiai – tikrai brangus pavyzdys bet kokiai bendruomenei. Jie tikrai vieni kitus palaiko. Tai yra ir olimpinio judėjimo jėga, kuri vienija, sujungia žmones, nors šie kalba skirtingomis kalbomis ir gyvena skirtingose šalyse. Jie tikrai vertina tą olimpinę pergalę.
– Jūsų rekordas, pasiektas stadione (6,14 m), vis dar gyvuoja. Ar ne keista, kad šiuo metu su visomis technologijomis ir metodikomis niekas tiek nešoka?
– Žinote, galima buvo šokti daug aukščiau. Kad žinotumėte – pirmą savo pasaulio rekordą pasiekiau Vilniuje – 1984 metų 15 sausio peršokau 5,81 m. Tai buvo pirmas rekordas, nuo jo mano istorija ir prasidėjo. Baigėsi viskas tuo, kad pasaulio rekordą pagerinau 35 kartus ir šokau 6,15 m.
Geriausi mano šuoliai buvo 6,40 m aukštyje. Norėjau užbaigti karjerą peršokęs 6,20 m. Man neatrodė daug 6,15 m, norėjosi aukščiau.Tačiau sportas yra sportas, ne viskas išėjo taip, kaip norėjau. Objektyviai kalbant, jei sportininkai techniškai teisingai atliktų šuolį, kokį išvystė mūsų mokykla, galima šokti 6,30 m ir 6,40 m. Šimtu procentų.
Viskas dėl technikos. Fiziškai atletai dabar talentingi ir daug gali. Tačiau viskas priklauso nuo energijos perdavimo iš sportininko kūno į kartį. Tai meistriškumas. Jei lenkiant kartį visa energija nuteka į žemę, nėra perdavimo į įrankį, atletas nešoks ir 6 metrų.
– Esate Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) viceprezidentas. Kokias didžiausias problemas dabar organizacija sprendžia?
– Pasaulis keičiasi, reikia žiūrėti, kaip lengvąją atletiką padaryti labiau šiuolaikine, kaip privilioti daugiau žiūrovų, atlaikyti konkurenciją su kitomis sporto šakomis, kad būtų partnerių, rėmėjų, domėtųsi televizija, vaikai ateitų.
Žinoma, aktualiausia globali problema – sporto švarumas, realios dopingo problemos. Yra žmonės, kurie laikosi taisyklių, yra tokių, kurie važiuoja per raudoną šviesą. Lengvoji atletika keičiasi, bet reikia tęsti tuos darbus.
– Kaip vertinate Lietuvos lengvosios atletikos progresą?
– Lietuva turi fantastišką disko metimo mokyklą. Sunku žinoti visus niuansus, bet svarbiausi faktoriai – infrastruktūra, treneriai ir integracija. Vaikai dabar viliojami ne tik kitų sporto šakų, bet ir socialinių tinklų, kompiuterių, mažai juda. Čia labai svarbų vaidmenį turi mokykla, kuri galėtų įtraukti juos į sportą.
Lengvoji atletika – visų sporto šakų pamatas, net jei vėliau žaisi krepšinį ar futbolą. Tai svarbu ir formuojant sveiką tautą. Su vaikais sportą reikia žaisti, o specializaciją vėliau jie patys išsirinks. Džiaugiuosi Lietuvos lengvosios atletikos federacijos aktyvumu ir vadovybe. Aišku, ateityje daug kas priklausys nuo trenerių.
– 2018 metų Europos čempionate Berlyne Ukraina laimėjo 7 medalius. Kur yra jūsų šalies lengvosios atletikos pakilimo priežastis?
– Ukrainoje atėjo jauna ir labai gera lengvaatlečių karta. Mums gal sunkiau buvo spręsti infrastruktūros klausimus – pastatyti šiuolaikinius stadionus su sintetine danga. Tačiau ir čia esu patenkintas, nes federacija aktyviai dirba šiuo klausimu su miestų merais, apskričių vadovais. Daug dėmesio skiriame treneriams ir vaikams.
Pavyzdžiui, rugsėjo 2 dieną per olimpinę dieną buvo pristatytos 42 sporto šakos į Dniepro pakrantę atėjo 10 tūkst. vaikų. Pritraukiame savo sporto lyderius, trenerius, kad visi prisistatytų, o vaikai pamėgintų.
Vaikai išbando sporto šakas, taip renka taškus, o daugiausiai surinkusieji gauna dovanas. Susidomėjimas – milžiniškas. Tėvai ir vaikai nori ateiti. Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį Ukrainoje buvo niūroka situacija, sportas buvo visiškai neįdomus. Dabar viskas labai pasikeitė.
– Ar nuo to laiko, kai baigėte karjerą, laikėte rankose šuolių į aukštį kartį? Mėginote kada dar pašokinėti?
– Kartį rankose laikiau, bet po Sidnėjaus olimpiados daviau sau pažadą daugiau nešokinėti. Noriu prisiminti tą laiką, kai gerai, gražiai ir aukštai šokinėjau. Galiu konsultuoti, dalintis patirtimi, bet pats nešokinėju.
– Jūsų dienotvarkė veikiausiai itin įtempta, ar joje dar lieka vietos sportui?
– Stengiuosi judėti, užsiimu joga, plaukioju baseine, minu dviratį, bėgioju. Daug važinėju, bet sportinė apranga mano lagamine visuomet yra. Jei to nedarysiu, neišlaikysiu.
