„Kaip reagavau, pamačiusi minėto epizodo vaizdo įrašą? Vėl apsiverkiau. Prisiminus, kokį kelią teko nueiti, kad būčiau Europos čempionate ir tokia kaina prasibrauti į pusfinalį... Buvo nerealu matyti, kad žmonės nuoširdžiai reagavo į mano reakciją ir palaikė. Nors atrodo, kad tai tik pusfinalis, ne finalas, ir ne medalis. Labai tai vertinu ir džiaugiuosi“, – įspūdžiais dalijosi E. Balčiūnaitė.
Bėgikė subtiliai buvo „pagauta“, kai po atrankos apimta nevilties Olimpiniame stadione ėjo žiniasklaidai skirtoje zonoje. „Apmaudu, kad nepatekau į pusfinalį. Džiaugtis nėra kuo“, – galvą nuleidusi kalbėjo ji, tačiau parodžius ekraną, kuriame prie lietuvės pavardės buvo „q“ raidė, reiškianti, kad ji vis dėlto kovos dėl patekimo į finalą, E. Balčiūnaitė pravirko.
Šveicarijoje gyvenanti šiaulietė į Vokietijos sostinę atvyko turėdama antrą prasčiausią sezono rezultatą, tačiau galutinėje įskaitoje užėmė 15 vietą tarp 32 dalyvių, pusfinalyje sugebėjusi patampyti lyderėms nervus per pirmuosius 600 m.
„Tikriausiai juokinga, bet mane tas įrašas tikrai išgarsino, – juokėsi E. Balčiūnaitė. – Einant valgyti savanoriai tikrina visų akreditacijas. Nesvarbu, kiek kartų pro juos praeisi. Vienam iš jų akreditacijos neprireikė, jis man sako: „Žinau jus iš ašarų tame vaizdo įraše“.
– Po atrankos bėgimo Lietuvos lengvosios atletikos federacijos atstovas pajuokavo, filmuodamas tą garsųjį vaizdo įrašą. Kaip priimate tokį humorą? – paklausiau E. Balčiūnaitę.
– Tai nebuvo iš blogosios pusės. Pati netikėjau, kad patekau į pusfinalį. Prieš tai buvo daug greitesni bėgimai. Ėjau nusivylusi, galvojau, kad padariau daugiausia, ką galėjau. Tas humoras buvo labiau mane nustebinantis ir pradžiuginantis. Pirmą kartą mano gyvenime toks juokelis, bet matote, kokia reakcija. Nuoširdu ir tikra.
– Ar daug juoko jūsų gyvenime?
– Daug. Tikiu, kad pozityvas padeda judėti į priekį, kad ir kokia bloga situacija būtų. Dažnai šypsausi tiesiog negatyvui į akis. Juokas prisideda prie sėkmės ir laimės.
– Kas yra bėgimas jūsų gyvenime dabar?
– Tai yra mano gyvenimo dalis. Nuo 14 metų esu bėgimo takelyje, kiekvienais metais sukasi ratas – pasiruošimas, varžybos. Man tai labai svarbu. Tai ne tik profesija, bet ir mėgstamiausias mano užsiėmimas. Atiduodu visą save bėgimui. Tikiuosi, ateityje galėsiu dalintis savo patirtimi ir nenutolsiu nuo bėgimo.
– Ar krimsite trenerio duoną?
– Esu sakiusi, kad nenorėčiau būti trenere, bet visko gali būti. Gal pajausiu, kad turiu gyslelę, kur turiu, kur augti, ir ką perduoti ateinančioms kartoms. Galėčiau prisidėti prie bėgimo renginių organizavimo.
– Atlikome šuolį mintimis į ateitį. Sakykite, ar jau lanko mintys, kad karjera ilgai nesitęs?
– Suvokiu tai, kad išgyvenu antrąją savo karjeros dalį. Jaunyn neinu ir tai pripažįstu. Aišku, tai sunku pripažinti, bet niekas nesitęsia amžinai.
– Dabar gal labiau remiatės patirtimi?
– Mėgaujuosi kiekviena diena dabar – juk vis dar galiu kovoti. Ateis ta diena, kai turėsiu sau pasakyti: „Viskas. Savo atidaviau, reikia žengti naują žingsnį“.
– Kaip manote, ar lengvai sau ištarsite šiuos žodžius?
– Nemanau. Galbūt bus lengva, kai pajausiu, kad nieko daugiau negaliu padaryti ir pripažinsiu, kad pasiekiau viską, ką norėjau.
– Pernai Londone vykusiose planetos pirmenybėse 800 m pusfinalyje „stumdėtės“ su pasaulio čempione Caster Semenya. Galite palyginti, kokia Eglė buvo pernai ir šįmet Berlyne?
– Skirtumas didelis. Praėję metai pagal rezultatus man klostėsi daug geriau. Visą sezoną bėgau stabiliai, tai garantavo man bilietą į pasaulio čempionatą. Likus mėnesiui iki Londono gavau traumą. 70 proc. treniruočių buvo ant dviračio, baseine, net ne bėgimo takelyje. Tai nesutrukdė man būtų tarp šešiolikos pajėgiausiųjų.
Šįmet esu labiau išvarginta traumų, tačiau su ta pačia ugnele širdyje. Esu ta pati Eglė Balčiūnaitė, kuri nepasiduos, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip mane blokštų į visas puses. Šį sezoną pasirengimas prasidėjo tik kovo pradžioje po traumos. Tai patirtis, kiekvieną įvykį priimu kaip pamoką.
– Greitai išlipate iš tos duobės? Nenusvyra rankos, kai gaunate „naują pamoką“?
– Prieš mėnesį buvo varžybos, kur sakiau nuspręsiu, ar tęsti šį sezoną. Sportuoju juk ne tam, kad būčiau paskutinė. Tos varžybos susiklostė labai prastai, atsilikau nuo savo rezultato net 5 sek. Iki šiol negaliu paaiškinti, kodėl taip nutiko.
Po to starto sėdėjau, akyse – ašaros, tačiau galvojau, kad negi dabar pasiduosiu, kai tiek atidaviau su visomis treniruotėmis, gydymu, stovyklomis. Buvau dugne, bet susiėmiau. Pasakiau sau, kad turiu mėnesį ir galiu būti geresnė nei vakar.
– Kai priimate naujoves, kad tokios kaip Caster Cemenya, pagal Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) taisykles, turės mažinti savo organizme testosterono lygį arba negalės dalyvauti varžybose?
– Jei aukštas testosterono lygis, greičiau atsistato organizmas, geresnės treniruotės ir panašiai. Sprendimas geras ir džiaugiuosi lygiomis teisėmis. Kita vertus, tokia C. Semenya natūraliai yra tokia, atrodo vyriškesnė ir dabar priversta cheminiu būdu mažinti tą testosterono lygį.
Be abejo, tai turės įtakos kitą sezoną – pasaulio čempionate su tomis naujovėmis pirmas aštuntukas bus kitoks. Gali būti, kad C. Semenya bėgs net 10 sek. lėčiau. Tiesa, esu už lygias teises, bet nelabai pritariu būdams jas pasiekti. Kaip moteris aš C. Semenyą suprantu, ji gimė moterimi, tik jos organizmas kitoks.
– Kokio laukiate kito sezono ir ką galvojate apie startą pasaulio čempionate Katare 2019 metais?
– Vertinu atsargiai. Kai pakeičiau trenerį prieš trejus metus, su juo susėdome po Rio de Žaneiro olimpiados – tuomet sakiau, kad man reikia baigti su šiuo sportu. Tiesiog noriu būti sveika, bėgti greitai, o ne per 2 min. 10 sek.
Su treneriu aptarėme, kad dirbame kartu iki Berlyno, o po to pagalvosime. Kol kas labai daug emocijų. Man reikia sudėlioti mintis ir prioritetus. Traumų tikimybė visada yra didelė. Nesu geležinis ar akmeninis žmogus. Man reikės nusiraminti, priimti sprendimą ir judėti į priekį. Tik aš dar matau, kad noriu bėgti, yra ugnis.
– Koks esate žmogus?
– Save vertinti nėra lengva...
– Pradėkime nuo to, kad į jus supančią aplinką žvelgiate šviesiai.
– Teisybė. Visko būna, bet stengiuosi šypsotis, palaikyti, džiaugtis mažais dalykais. Nežinau iš kur, bet turiu kovotojos charakterį. Esu paprasta. Ir nepaprasta. Su charakteriu (juokiasi).
– Tai padeda ne tik gyvenime, bet ir bėgimo takelyje?
– Taip. Rankų nenuleidžiu, užsispiriu ir kovoju iki galo, kai kiti sako, kad eičiau geriau gimdyti vaikų...
– O gimdysite vaikus?
– Aišku. Tai natūralus dalykas.
