Viena geriausių Lietuvos maratonininkių, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvė Diana Lobačevskė neplanuoja artėjančio sezono grafiko, nes gydosi įsisenėjusią kojos traumą.
„Jau praėjusių metų vasarą pradėjo skaudėti čiurną ir pėdą. Tačiau nepuoliau neviltin ir rengiausi naujam sezonui. Bet padirbu ir vėl viskas atsinaujina. Dabar gydytojai man leidžia kraujo plazmą. Jau atliko tris injekcijas. Kai ant nosies varžybos, kai matau bėgiojančius sportininkus, norisi prisijungti prie jų.
Tačiau raminu save: reikia dar palaukti, negaliu bėgioti, gaila kojų. Ne tas atvejis, kad šlubčiodama eičiau į treniruotes ir bėgiočiau sukandusi dantis“, – sako Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių maratone itin aukštą 17-ą vietą užėmusi D. Lobačevskė.
– Sezono pradžia klostosi nekaip, tad nuotaika prasta?
– Ko čia liūdėti, yra ir kitų užsiėmimų. Sausio ir vasario mėnesiais dukart buvau treniruočių stovyklose Portugalijoje. Pirmoje jų viskas klostėsi labai gerai, o antroje – labai blogai, teko net kreiptis į vietos medikus.
Kovo ir balandžio mėnesiais dukart per dieną treniravausi namie: bėgiojau ir „Impuls“ klube myniau dviračio pedalus.
O dabar, kai man leidžia kraujo plazmą, kojai reikia daugiau ramybės, todėl klube antrą savaitę tik minu dviračio pedalus, įvairių treniruoklių pagalba stiprinu savo pėdą, atlieku įvairiausius tempimo pratimus. Darau viską, ką man liepa kineziterapeutas.
Net neįsivaizduoju, kaip bus su ta koja, kaip ji į viską ji reaguos. Gal galėsiu šiemet bėgti maratoną, o gal ir ne. Šiemet be didesnių treniruočių bandžiau bėgti pusę maratono.
Tačiau nenoriu bėgti bet kaip. Jeigu matysiu, jog nesu gerai pasirengusi, tikrai nevažiuosiu į maratono varžybas. Man svarbiausia – rezultatas, o ne vien dalyvavimas. Komercinėse varžybose galiu bėgti bet kaip, tačiau per pasaulio ar Europos čempionatus, olimpines žaidynes norisi kuo geriau pasirodyti, užimti kuo aukštesnę vietą. Paukščiuko, kad dalyvavau vienose ar kitose varžybose, tikrai nereikia. Jeigu dalyvausiu, tai tik gerai pasirengusi.
– Ar nekyla minčių, jog, nenurimus kojos skausmams, gali tekti atsisveikinti su didžiuoju sportu?
– Apie tai negalvoju. Jeigu kiltų tokių minčių, kam tada gydytis, gaišti laiką ir eiti leistis kraujo plazmą? Esu optimistė.
– Birželio 4-ąją ketverių metų sulauksianti dukra Atėnė tikriausiai patenkinta, nes mama būna kartu su ja?
– Atėnė dažnai būna kartu su manimi, buvo ir antrojoje treniruočių stovykloje Portugalijoje. Šioje šalyje viešėjo jau ketvirtą kartą, ten jaučiasi kaip vietinė gyventoja, viską žino.
– Gal jau ir kartu bando pabėgioti?
– Nelabai ji bėgioja, to daryti neverčiu. Atėnė pabėgioja nuo sūpynių iki sūpynių ir jai užtenka. Ji mėgsta pavažinėti paspirtuku, dviračiu.
– Šį savaitgalį Trakuose vyks Lietuvos irkluotojų atrankos varžybos, kurios daug ką lems, kokią valtį šį sezoną irkluos Mindaugas Griškonis. Ar vyksite palaikyti savo draugo?
– Kadangi esu Birštono pusės maratono ambasadorė, tai šeštadienį vyksiu į Birštoną, o grįždama atgal užvažiuosiu aplankyti Mindaugo į Trakus. Tačiau šįkart būsime be Atėnės, ji savaitgalį mėgausis močiutės draugija.
