„Galbūt mano pasakojimas ir mano istorijos uždegs kitus žmones, kurie dvejoja dėl savo drąsių svajonių“, – atvykęs į DELFI redakciją šypsojosi A. Ardzijauskas.
Spalio 25 dieną savo bėgimą pradėjęs ugniagesys kasdien nubėgdavo maždaug po 80 km. Jis buvo išsikėlęs tikslą finišuoti iki vasario 16 dienos. Keliolika dienų buvo pasilikta rezervui, nes tokioje distancijoje gali atsirasti daug nenumatytų dalykų. Jų netrūko, tačiau sveikatos problemų išvengti pavyko, o kitos problemos buvo greitai likviduotos.
A. Ardzijauskui per 103 dienas teko įveikti ir Afrikos dykumas, ir centrinės Europos kalnus. Ugniagesys iš Lietuvos bėgte įveikė Senegalą, Mauritaniją, Maroką, Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Austriją, Čekiją ir Lenkiją. Savo šį žygį bėgikas skyrė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui.
A. Ardzijauskas pasidalino mintimis apie nelengvą atsistatymą, grįžimą į įprastas gyvenimo vėžes, ateities planus ir svajonę ateityje apibėgti žemės rutulį.
Atsisako vairuoti automobilį
– Žinau, kad prieš mūsų pokalbį jūs lankėtės pas tuos pačius gydytojus, kurie jus tyrė prieš pradedant žygį. Gal galite atskleisti ką konkrečiai tyrė medikai, gal pasakė kokias nors pastabas?
– Tyrė sausgysles, nes žmogaus raumenys yra neužmušami, bet sausgyslės turi savybę plonėti, plyšti, trauktis, gali atsirasti uždegimai.
Dabar kažkokių kardinalių pokyčių gydytojas nepastebėjo, bet kaip man minėjo, tam reikia išsamesnės analizės. Tyrimo duomenys bus paviešinti tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje žiniasklaidoje.
– Ar paprasta sugrįžti į normalų gyvenimo ritmą, ką darote, kuo užimate savo kūną, įpratusį prie milžiniškos kilometrų dozės?
– Viskas vyksta labai lėtai. Esu įpratęs erdvėje judėti pakankamai lėtu žingsniu. Dabar grįžti į tą įprastą kasdienybę yra pakankamai sunku. Sąmoningai atsisakiau vairuoti automobilį.
Bent jau artimiausias kelias dienas, nes suprantu, kad mano reakcijos laikas yra lėtas ir jei reikėtų priimti greitą, staigų sprendimą, galiu to ir nepadaryti. Tad sąmoningai atsisakau vairuoti.
Kolegos dienotvarkę sudėlioja taip, kad aš spėčiau pasivaikščiodamas ramiai nueiti. Šiaip yra tikrai nelengva. Gal tik vakar ir šiandien (ketvirtadienį) ramiau miegojau. Po bėgimo pirma naktis ir diena buvo labai sunki.
– O ką naktį sapnuojate, gal grįžta prieš akis bėgimo kelias, asfaltas?
– Paskutiniu metu nieko nesapnuoju, pakankamai greitai ir ramiai užmiegu. Svarbu suvaldyti savo emocijas. Po finišo nepavyko to padaryti, dabar jau geriau sekasi. Nejaučiu nuovargio ar įtampos.
– Minėjote, kad nepavyko sekmadienį suvaldyti emocijų, turite omeny finišo džiaugsmą, draugų, artimųjų, šeimos pasitikimą?
– Taip, mano komandos nariai laikė paslaptyje, nieko neminėjo apie pasitikimą. Buvau tikrai nustebintas. Atvyko daug žmonių, žurnalistų kurių nesitikėjau sutikti. Visiems reikėjo skirti dėmesio. Kitos šios savaitės dienos jau buvo ramesnės.
– Ką valgote po bėgimo, kaip stengiatės atstatyti išeikvotą energiją, prarastą svorį?
– Kol kas kardinalių pokyčių nėra, valgau tą, ką ir bėgdamas valgiau. Atsirado vidurdienį daugiau mėsos, nes žygio metu mėsą valgydavau tik vakare. Bėgant dažniau vartojau žuvį, kuri yra lengviau virškinama ir turi energijos.
– Po bėgimo Amerikoje 2014 metais, kai įveikėte atstumą nuo Los Andželo iki Niujorko, teigėte, kad esate tuščias ir apie jokį bėgimą negalėjote pagalvoti. Kokia situacija šiandien? Kiek turi praeiti laiko, kad vėl norėtumėte autis bėgimo batelius?
– Vakar jau bėgau – 6 metrus (šypsosi). Buvau priverstas perbėgti gatvę, nes jau mirksėjo žalias šviesoforo signalas.
Bėgimas turi teikti malonumą. Dabar, sakykime, esu pakankamai silpnas, kad man bėgimas teiktų kažkokį malonumą. Tuo labiau reikės sulaukti žinių iš masažistų, kineziterapeutų. Jie nėra patenkinti mano kūno būkle.
Man bėgimas asocijuojasi su sveikata, su sveiku gyvenimo būdu. Jei dabar bėgiočiau, žaločiau save.
Tik po masažo kursų pradėsiu truputį mankštintis, vėl stiprinti raumenis, kurie reikalingi bėgimui. Kai jausiu, kad galiu bėgti ir džiaugtis judėjimu, tada ieškosiu bėgimo batelių.
Po dviejų mėnesių bėgimo Amerikoje reikėjo beveik pusės metų poilsio. Dabar po daugiau nei 100 dienų bėgimo, manau, reikės 6-7 mėnesių atsistatymo, kad vėl galėčiau jausti bėgimo malonumą.
– Gal galite atskleisti savo svorį prieš kelionę į Afriką ir dabar grįžus po daugiau nei 3 mėnesių bėgimo?
– Jokia paslaptis: prieš kelionę į Dakarą svėriau 64 kg, o dabar – apie 60. Medikai man nerekomenduoja sverti mažiau nei 58 kg. Tas bėgimo greitis nuo svorio taip pat priklausė. Klausimas ne tame, ar galiu, ar negaliu. Tiesiog mano kūno sandara turėjo įtakos bėgimo greičiui.
Iš tikrųjų, kaip sakiau, žmogaus raumenys yra neužmušami, gali daug ką su jais nuveikti, bet kiti faktoriai turi įtakos ateičiai.
Nesinori savęs stipriai nuvaryti, nes yra įspėjančių pavyzdžių, tas pats triatlonininkas Vidmantas Urbonas turėjo daug problemų su sveikata.
Ruošėsi ir juodžiausiems scenarijams
– Ar buvo tokių sunkių akimirkų, kai nubėgus keliasdešimt kilometrų sakėte – viskas, šiandien pakaks? Ar bandėte kažkuriuo metu neįveiktus kilometrus kompensuoti kitą dieną?
– Ne. Ypač griežtai reguliavau miego laiką. Tai buvo svarbiausia mano atsistatymo priemonė. Visą laiką kėliausi 5-tą ryte, šiek tiek Europoje keldavausi vėliau. Stengdavausi šviesiu paros metu įveikti daugiau kilometrų, nes tamsoje yra daugiau pavojų patirti traumą, gali nepastebėti pravažiuojančios mašinos.
– Ar sunki buvo paskutinė diena, ar skaičiavote paskutinius kilometrus iki finišo?
– Niekada galvos neapkraudavau tokiais skaičiais, nesekiau kilometrų, jaučiau, kad kasdien įveikdavau apie 75-80 km. Žinojau, kad neatsilieku pagal iš anksto sudarytą grafiką.
Žinojau, kur ir kada reikia daugiau nubėgti, nes buvo dienų, kai laiką leidome kelte ar Afrikoje kertant valstybių sienas. Tiems atvejams turėjau sukaupęs rezervo ir tą buvau numatęs iš anksto.
Žmogui, kuris matydavo tik mano dienos nubėgtus skaičius, galėjo kilti klausimų, kodėl vieną dieną mažiau įveikta, galbūt manė, kad kažkas atsitiko ir panašiai.
– Ką būtumėte daręs, jei būtų sugedęs jus lydintis automobilis, arba jei jį būtų pavogę kur nors Senegale? Ar turėjote planą B tokioms situacijoms?
– Taip, buvo paruošta kuprinė ir triratis vežimėlis, būčiau susidėjęs būtiniausius daiktus į jį ir stumčiau priešais bei laukčiau kito automobilio iš Lietuvos. Buvo numatyti keli automobiliai, kurie galėjo esant reikalui greitai atvykti iki mūsų.
– Bėgimas iš Dakaro į Vilnių nebuvo spontaniška svajonė, pamenu, apie šį žygį kalbėjote dar 2016-aisiais. Kiek iš tiesų truko jūsų pasiruošimas?
– Kiekvienas mano ilgo nuotolio varžybų startas, galima sakyti, vedė mane į šį bėgimą iš Dakaro į Vilnių. Ta mintis galvoje sukosi nuo 2000-ųjų.
– Prabėgus tam tikram laikui, kokiomis emocijomis ir ką konkrečiai prisiminsite iš šio žygio?
– Džiaugiuosi, kad mano komandos nariai rodė didelę iniciatyvą, bėgimo metu surengė keletą susitikimų skirtingose šalyse su vietos lietuviais. Man tereikėjo šypsotis ir bendrauti. Smagu, kad jau pakeliui galėjau dalintis savo išgyvenimais, gal kitą žmogų jie padrąsins ryžtis naujiems sprendimams.
Labai vargino ilgi išsiskyrimai – tiek šeimą, tiek mane patį. Bet pavyko tą išsiskyrimo laiką sutrumpinti – susitikome Prancūzijoje, Marselyje prieš Naujuosius metus ir kelias dienas su šeima praleidome kartu. Negaliu sakyti, kad tas dienas pailsėjau fiziškai, nes bėgimo nenutraukiau, bet psichologiškai jaučiausi labai gerai.
Juk šeimą kuri tam, kad bendrautum su artimu žmogumi, juk norisi būti su šeima. Tas išsiskyrimas sunkus, kai šeima nemato, nejaučia tavęs, sunku jai suvokti mano būseną. Šiuolaikinės technologijos palengvino bendravimą, tačiau tai neatstoja gyvo susitikimo.
– Visi jūsų bėgimai yra nuoseklūs. Kaskart įveikiama vis ilgesnė distancija ir visi jie veda į vieną tikslą – apibėgti Žemės rutulį. Pamenu, kartą sakėte, kad po bėgimo nuo Dakaro iki Vilniaus būsite pasiruošęs apibėgti aplink pasaulį? Ar neatsisakote šios svajonės?
– Kad kiekvienas planas būtų įgyvendintas, reikalingos atitinkamos sąlygos. Šito bėgimo tikslas buvo pasiruošti ateities startui. Turiu omeny psichologinį ir fizinį pasiruošimą.
Kitas tikslas – sužinoti, per kiek laiko atsigaus mano kūnas. Nuo to priklausys tolimesni mano planai. Bėgimas nesibaigia su finišo kirtimu. Reikia susigrąžinti psichologines, fizines savybes. Reikės laiko, kad grįžčiau į įprastas vėžes.
Bėgti aplink pasaulį svajonės neatsisakau, bet bėgti nepraėjus nė 12 mėnesių po paskutinio mano didelio finišo būtų didžiulė avantiūra.
Šio bėgimo pabaigoje vaikinai manęs klausė, ar galėčiau apsisukti ir bėgti atgal tuo pačiu keliu ir grįžti atgal į Dakarą. Galva galbūt būtų pasiruošusi, bet aš tam neruošiau kūno.
