Buvimo vieta – nežinoma
Kuomet antradienio vakarą Lozanoje (Šveicarija) Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentas Thomasas Bachas žurnalistams paskelbė apie Rusijos diskvalifikaciją, spaudos konferencijų salėje netrukus nuskambėjo G. Rodčenkovo vardas.
Per pastaruosius trejus metus surinktus duomenis vertinusios IOC drausmės komisijos pirmininkas, buvęs Šveicarijos prezidentas Samuelis Schmidas tvirtino, jog didžiausioje visų laikų dopingo byloje G. Rodčenkovas buvo ne vienintelis liudytojas.
Bet viešai lieka neįvardinta nė viena kita pavardė.
Buvęs Maskvos laboratorijos direktorius yra centrinė rusiško dopingo skandalo figūra. Ir dar Th. Bachui nebaigus komentuoti IOC vykdomojo komiteto sprendimo, G. Rodčenkovas suskubo jį pasveikinti. Ypač – tą dalį, kuri liečia buvusius viršininkus iš Rusijos sporto ministerijos Vitalijų Mutko ir Jurijų Nagornychą.
„Pasiųsta stipri žinutė, jog nė vienos šalies sukčiavimas nebus toleruojamas“, – džiūgavo G. Rodčenkovas.
Sporto medicinos ir biochemijos specialisto poziciją perdavė jo advokatas Jimas Waldenas. Paties G. Rodčenkovo buvimo vieta nežinoma – jis saugomas pagal JAV liudytojų apsaugos programą.
Valstybinės dopingo sistemos architektui teisininkus rekomendavo priešinga kryptimi – į Maskvą – pabėgusio buvusio JAV žvalgybos darbuotojo Edwardo Snowdeno atstovai.
Ir pats G. Rodčenkovas savęs nevengia lyginti su garsiuoju programuotoju, tėvynėje kaltinamu šnipinėjimu ir valstybės paslapčių išdavyste. Bent jau jų žodžių sukelto atgarsio mastas – išties panašus.
Spruko atsistatydinęs iš pareigų
Kaip ir E. Snowdenas, G. Rodčenkovas išoriškai visiškai neprimena Jameso Bondo.
Akiniai, vešlūs ūsai, neklusnios pražilusios garbanos ir atsikišęs pilvukas – 59-erių maskvietis veikiau panašus į ekscentrišką akademiką, angliškai kalbantį su nenutrinamu akcentu.
Niekaip neištrynė iš savo gyvenimo G. Rodčenkovas ir pirmosios stanozololio injekcijos, kurią jaunystėje jam suleido mama. Buvęs bėgikas, tuomet ir pats vartojęs dopingą, studijavo Maskvos universitete chemiją, o nuo 1985 metų sukosi po sporto mokslo virtuvę.
2006 metais jis buvo paskirtas Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) akredituotos laboratorijos Maskvoje direktoriumi.
Prabėgus mažiau nei dešimtmečiui joje užvirė toks pragaras, kokio neteko regėti nė vienam G. Rodčenkovo pirmtakui.
2014-ųjų pabaigoje vokiečių transliuotojas ARD sukėlė sprogimą paskelbęs pirmaisiais informatoriais dopingo skandale tapusių sutuoktinių Julijos ir Vitalijaus Stepanovų interviu. Vidutinių nuotolių bėgikė ir Rusijos antidopingo agentūros (RUSADA) darbuotojas apkaltino savo tėvynainius ne tik dangstant, bet ir skatinant dopingo vartotojus.
WADA, iki tol ignoravusi tylesnius pavojaus signalus, buvo priversta sukrusti. Vadovauti tyrimui paskirtas buvęs organizacijos prezidentas iš Kanados Dickas Poundas, o RUSADA būstinėje ir Maskvos laboratorijoje ėmė vis dažniau lankytis tarptautiniai stebėtojai.
Prabėgus mažiau nei metams D. Poundas paskelbė ataskaitą, patvirtinusią daugumą Stepanovų teiginių. O dažniausiai dokumente mirgėjo G. Rodčenkovo pavardė – laboratorijos direktorius nurodė sunaikinti 1400 dopingo mėginių, kad WADA negalėtų jų ištirti kitoje šalyje.
D. Poundas paragino suspenduoti laboratoriją ir atleisti iš pareigų G. Rodčenkovą. Netrukus pastarasis pasitraukė pats. O 2015-ųjų lapkričio 17 d. slapčia išskrido į Los Andželą. Nors ir turėjo atgalinį bilietą, jis G. Rodčenkovui buvo reikalingas tik tam, kad kelionė nesukeltų įtarimų – grįžti jis nebeketino.
L. Armstrongo pėdsakai netikėtai nukreipė į Maskvą
„Cheminio Grigorijaus“ pabėgimo detales ir motyvus nušviečia praėjusį rugpjūtį pasirodžiusi dokumentinė juosta „Ikaras“, pasakojanti Rusiją supurčiusią istoriją.
Filmo atsiradimo aplinkybės – ne mažiau mįslingos nei pats dopingo skandalas.
Jo autorius – scenaristas ir dviračių sporto entuziastas Bryanas Fogelis. 2013 metais garsiausiam JAV dviratininkui Lance'ui Armstrongui galiausiai prisipažinus, kad jis dešimtmečius vedžiojo už nosies dopingo kontrolierius, B. Fogelis nutarė atlikti eksperimentą.
Resižierius ryžosi pats pakartoti L. Armstrongo testosterono programą ir pabandyti pergudrauti dopingo kontrolės sistemą.
Pagalbos amerikietis kreipėsi į Los Andželo olimpinės laboratorijos įkūrėją Doną Catliną, kuris jam rekomendavo savo kolegą iš Rusijos. Ne ką kitą, o G. Rodčenkovą.
Pastarasis sutiko sudaryti „dviračių sporto mėgėjui“ dopingo vartojimo programą ir savo vadovaujamoje laboratorijoje nelegaliai ištirti mėginius.
2015-aisiais G. Rodčenkovas pats buvo atvykęs į angelų miestą, kad parsigabentų B. Fogelio šlapimo pavyzdžius, vėliau režisierius jį aplankė Maskvoje. Nors tuo metu laboratoriją jau krėtė WADA atsiųsta grupė.
Bet G. Rodčenkovas, nesivaržydamas ir filmavimo kameros, atviravo, jog prieš oficialias varžybas patikrinti, ar sportininko organizmas „išsivalė“, yra įprasta praktika.
Paliko šeimą
Regis, laboratorijos direktorius tuomet dar pernelyg nesuko galvos dėl WADA atliekamo tyrimo.
Bet 2015-ųjų lapkritį B. Fogelis sulaukė „Skype“ skambučio – internetu su savo „klientu“ ryšį nuolat palaikydavęs G. Rodčenkovas buvo smarkiai susirūpinęs.
Jis papasakojo susitikęs su tuomečiu Rusijos sporto ministru V. Mutko, kuris pasiūlęs atsistatydinti.
Pajutęs besikeičiantį valdžios, iki tol valstybinės dopingo sistemos teoriją vadinusios juokinga nesąmone, toną, G. Rodčenkovas ėmė nuogąstauti – kalbėdamas su B. Fogeliu, daktaras prisipažino nusisamdęs apsaugininką.
„Dėl to, ką žinau, galiu būti pastumtas po autobuso ratais. Dabar užduotis yra išgyventi“, – nerimavo G. Rodčenkovas.
Netrukus jis jau skrido per Atlantą, palikęs Maskvoje žmoną ir du vaikus, kurie nenorėjo savanoriškos tremties. Išvykdamas buvęs laboratorijos direktorius sunaikino savo darbinį kompiuterį, bet su savimi išsivežė tris atminties kopijas.
Skylė sienoje, chalato kišenė ir neatskleisti „burtai“
O pastarosios saugojo skandalingus įrašus – sąrašus Rusijos sportininkų, kurie 2012 ir 2014 metų olimpinėse žaidynėse vartojo draudžiamus preparatus.
G. Rodčenkovas prisipažino sukūręs šalyje dopingo sistemą, įtraukusią pusę Rusijos olimpinių prizininkų.
Remiantis mokslininko pasakojimais, iki 2008-ųjų daugumą elitinių atletų anaboliniais steroidais aprūpindavo nuo sovietmečio aukštas pareigas ėjęs sporto medicinos specialistas Sergejus Portugalovas.
Pastarasis preparatų esą įsigydavo iš Kinijos, bet kai Pekino žaidynių šeimininkai atsisakė tokio „eksporto“, į sceną žengė G. Rodčenkovas.
Nepageidaujamo konkurento sulaukęs S. Portugalovas tariamai užsiundė ant jo kriminalinę policiją, pradėjusią bylą dėl prekybos narkotikais.
„Buvo surengtos kratos, iš manęs atėmė kompiuterį ir pranešė, kad po kelių dienų būsiu suimtas. Prisigėriau viskio, iš virtuvės paėmiau aštrų peilį, atsisėdau vonioje ir smeigiau. Žmona iškvietė greitąją pagalbą. Buvau laikomas savižudžiu, todėl nusiuntė į psichiatrijos ligoninę“, – pasakojo G. Rodčenkovas, kurio sesuo dėl tų pačių kaltinimų buvo nuteista kalėti pusantrų metų.
Bet artėjant 2012 metų olimpinėms žaidynėms WADA akredituotos laboratorijos „galva“ labiau buvo reikalinga ne palatoje, o Londone.
„Ačiū Dievui, V. Mutko suprato, kad be manęs dopingo kontrolieriai gali kelti pavojų, ir byla buvo nutraukta. Mane ištraukė V. Putinas“, – įsitikinęs G. Rodčenkovas.
Rusijos prezidentas jam turėjo dar vieną užduotį – G. Rodčenkovas tvirtino gavęs nurodymą pasirūpinti, kad 2014 metų Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse šeimininkų rezultatai būtų patys geriausi.
Nors, daktaro žodžiais, likus mėnesiui iki žaidynių sportininkus buvo galima „išvalyti“ įprastais būdais, vadovybė reikalavo, kad draudžiamų medžiagų poveikis būtų maksimalus. Todėl sugalvota kita išeitis.
Anot G. Rodčenkovo, V. Mutko pavaduotojas J. Nagornychas suorganizavo pasitarimą, kuriame dalyvavo ir Federalinės saugumo tarnybos (FSB) karininkas.
„Jis manęs paprašė duoti mėginio buteliuką. Po pusvalandžio grąžino jį su atsuktu dangteliu. Ir nė kiek nepažeistą, nors tai – neįmanoma“, – stebėjosi mokslininkas.
WADA naudojami buteliukai, gaminami vienintelės bendrovės Ženevoje (Šveicarija), sukurti taip, kad atsukti juos galima tik specialiu įrankiu, o tai darant dangtelis skyla į dvi dalis. Bet kokie kiti atidarymo būdai turėtų palikti žymių. Buteliukai paženklinti unikaliais kodais, todėl jų negalima sukeisti.
Regis, FSB turėjo burtininkų – spėjama, kad dangtelį galbūt įmanoma atsukti veikiant jį termiškai, bet tai niekada nebuvo viešai paaiškinta.
Šiaip ar taip, G. Rodčenkovas tvirtino prieš Sočio žaidynes iš anksto apsirūpinęs visų Rusijos olimpiečių „švariu“ šlapimu, kuriuo slapčia buvo keičiami iš sportininkų per varžybas paimti mėginiai.
Remiantis G. Rodčenkovo pasakojimu, FSB agentai buvo įsikūrę pastate greta laikinosios laboratorijos Sočyje, kurioje žaidynių metu buvo tiriami A mėginiai. Naktį G. Rodčenkovo asistentas išnešdavo buteliukus iš B mėginių saugyklos chalato kišenėje, o A mėginiai būdavo perduodami per užmaskuotą skylę sienoje, už kurios buvo kitas kambarys, apie kurį dopingo kontrolieriai iš užsienio nieko nežinojo.
FSB agentas nunešdavo buteliukus į gretimą namą ir grįždavo jau su atidarytais. Tuomet G. Rodčenkovas sukeisdavo jų turinį.
„Mes esame aukščiausio lygio sukčiai“, – šypsodamasis ir šiek tiek didžiuodamasis filme „Ikaras“ konstatavo dopingo genijus.
Bendražygiai iškeliavo Anapilin
Šypsena dingo, kuomet 2016-ųjų vasarį G. Rodčenkovas per televizorių išgirdo apie 52-ejų buvusio RUSADA direktoriaus, bičiulio nuo mokyklos laikų Nikitos Kamajevo netektį. Mirties priežastis – širdies priepuolis. Ištikęs praėjus dviem mėnesiams po atsistatydinimo iš pareigų. Ir praėjus mažiau nei dviem savaitėms po netikėtos kito buvusio RUSADA vadovo, 58-erių Viačeslavo Sinevo mirties.
„Mes žaidžiame pavojingiausias rungtynes sporto istorijoje. V. Mutko – KGB žmogus, jis galėtų nužudyti bet ką. Jis neturi jokios moralės. Turime būti labai atsargūs“, – susikrimtęs tuomet kalbėjo G. Rodčenkovas.
Netrukus jį patį nugąsdino naktį į duris pasibeldę du augaloti vyrai. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Federalinių tyrimų biuro (FBI) agentai, norėję įteikti šaukimą į teismą.
2016 metų gegužės 17 d., remiantis G. Rodčenkovo parodymais, JAV teisingumo departamentas pradėjo oficialų dopingo skandalo tyrimą. Bet prieš tai Rusijos mokslininkas, nusprendęs, kad geriausia savisaugos priemonė yra viešumas, atskleidė savąją įvykių versiją „The New York Times“ žurnalistams.
G. Rodčenkovą apklausė ir Richardas McLarenas – WADA ir IOC paskirtas Kanados tyrėjas, gavęs užduotį išnagrinėti naujus dopingo skandalo epizodus.
Liepą jis paskelbė, kad G. Rodčenkovo liudijimas sutampa su turimais dokumentais, galimai pažeistus mėginių buteliukus vertinusios teismo ekspertizės išvadomis ir laboratorine atskirų sportininkų dopingo testų analize. Likus dviem savaitėms iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos WADA rekomendavo diskvalifikuoti visą Rusijos rinktinę.
Tuomet IOC pabūgo, pareigą apsispręsti permetusi ant tarptautinių federacijų pečių. Lengvoji atletika buvo vienintelė sporto šaka, kurioje rusams pritaikyta kolektyvinė atsakomybė.
Po trijų dienų G. Rodčenkovas dingo – jį paslėpė liudytojų apsaugos programa.
Bet antradienį per advokatą perdavė savo sveikinimus Th. Bachui – IOC padarė tai, kam nepakako ryžto prieš pusantrų metų.
Tėvynėje paruoštas ešafotas
Daugiau nei tūkstantį Rusijos sportininkų apėmusi konspiracija – atskleista. Bet ar tikrai džiūgauja G. Rodčenkovas?
Rusijoje vėl buvo pradėta kriminalinė byla prieš G. Rodčenkovą, praėjusį rugsėjį išduotas arešto orderis. O Maskvoje likę šeimos nariai buvo apklausti pareigūnų.
Dabar suspenduoto Rusijos olimpinio komiteto garbės prezidentas Leonidas Tjagačevas prieš kelias savaites pareiškė, kad mokslininkas „turėtų būti sušaudytas dėl savo melagysčių“ ir kad „su juo reikia elgtis taip, kaip būtų daręs Stalinas“.
O V. Putinas, po Sočio žaidynių apdovanojęs G. Rodčenkovą valstybiniu ordinu, dabar vadina jį „skandalingos reputacijos žmogumi“.
Iš tikrųjų, su Rusijos prezidentu galima sutikti – buvęs Maskvos laboratorijos vadovas yra prieštaringa asmenybė. R. McLareno ataskaitoje konstatuota, jog G. Rodčenkovas reikalaudavo iš tautiečių sportininkų pinigų, kad juos pridengtų teigiamo testo atveju.
„Valstybinėje dopingo sistemoje“, kurią linksniuoja Vakarų žiniasklaida, galėjo susipinti ir daugybė asmeninių interesų. Be to, dopingo kontrolieriaus sąžinę tebeslegia ciniškas mėginių naikinimas ir testų rezultatų klastojimas.
Abejonių kelia ir mokslininko atvirumas bendraujant su filmo „Ikaras“ kūrėjais – apie dalį savo juodų darbelių jis išklojo dar prieš palikdamas Rusiją.
Kad ir kas dar būtų nutylėta šioje istorijoje, galima tikėtis, kad ateinantį vasarį vyksiančios Pjongčango žiemos olimpinės žaidynės bus „švaresnės“ nei kada nors anksčiau. Bet dar daug rodčenkovų turi prabilti, kad išsivalytų visas sportas.
