Namų darbai neparuošti
Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos (JSRK) pirmininkas Kęstutis Smirnovas galėjo įsiraityti pliusą į savo darbo kalendorių – ketvirtadienį išplėstinis komisijos posėdis, kuriame diskutuota apie planuojamą sporto reformą, sutraukė dešimtis šalies federacijų ir kitų nevyriausybinių organizacijų vadovų.
Tik naudos iš gausaus pasitarimo – kaip iš ožio pieno. Mat be seniai nuvalkiotų nuogąstavimų, abejonių, skundų ir priekaištų ketvirtadienį nebuvo išsakyta nieko naujo apie jau po kelių mėnesių laukiančią Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) reorganizaciją ir sporto sistemos finansavimo permainas.
„Tas pats per tą patį – antrus metus visoms iš eilės institucijoms užduodate tuos pačius klausimus. Tai gali būti vertinama tik kaip spaudimas tiems, kurie ėmėsi rengti reformą“, – būrelį stropiausių šurmuliuotojų gėdino Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Edis Urbanavičius.
Bet jokių konkrečių naujienų neturėjo ir pats reformos iniciatorius. Mat Seime pristatydamas pertvarką jis apsiribojo abstrakčiomis tezėmis apie efektyvesnį lėšų panaudojimą ir skaidrumo didinimą.
Kokias funkcijas nuo kitų metų atliks sportininkų rengimu olimpinėms žaidynėms iki šiol užsiimdavęs LOSC, pagal kokius kriterijus bus skirstoma valstybės parama sporto federacijoms, kokios sumos numatomos tokioms sritims kaip sportininkų medicininė priežiūra ir kiek pavyks sutaupyti sumažinus biurokratinį aparatą – vis dar klausimai be atsakymų.
„Reformos reikia, bet norisi tiksliai žinoti, kaip viskas veiks ir kokią naudą ji duos. KKSD tiesiog neatliko namų darbų“, – po posėdžio kalbėdamas su DELFI, nusivylimo neslėpė vienos federacijos vadovas.
E. Urbanavičius tik patikino, kad paskutiniai taškai jau baigiami dėlioti ir dar iki mėnesio pabaigos bus pristatytos ne tik gairės, bet ir konkretūs žingsniai.
Tad kol kas kritikai kritikuoja, o gynėjai gina labiau ne pačią reformą, o prieš keletą metų suręstas barikadas.
Trokšta užkonservuoti status quo
KKSD neskuba išsklaidyti visų neaiškumų veikiausiai todėl, jog baiminasi liksiantis vienas prieš nevyriausybininkų linčo teismą, kuriame plati gerklė reiškia daugiau nei racionalūs argumentai.
Todėl į reformos rengimą pasistengta kuo labiau įtraukti pačias sporto federacijas ir įvairias skėtines organizacijas.
Nuo birželio mišri darbo grupė kas savaitę ar dvi rinkdavosi į pasitarimus, kuriuose buvo braižomi pertvarkos planai ir sveriamos alternatyvos.
Tačiau KKSD vadovai būtų naivūs, jei tikėtųsi, kad atsakomybės našta taip bus išdalinta ant daugelio pečių. Mat vadinamieji sporto visuomenininkai yra įgudę „pamiršti“, ką prieš akimirką kalbėjo patys ar jų kolegos. Tad atsakyti už reformos pasisekimą ar nesėkmes bet kokiu atveju turės centrinė šalies sporto institucija.
Tuo neabejotinai pasirūpins pagrindinis jos konkurentas – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) – su plačia savo satelitų galaktika.
Ir šiuo atveju LTOK jau ėmėsi įprastos taktikos. Ketvirtadienį Seime LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė žlugdė reformatorių sumanymus mojuodama rezoliucija, kurią esą pasirašė 32 olimpinių sporto šakų federacijos. Nors kai kurių jų vadovai DELFI teigė nepamenantys, jog būtų dėję parašą ant tokio dokumento.
O tie, kurie atsisakė paremti KKSD smerkiančią kelių pastraipų rezoliuciją, stebėjosi būdu, kaip buvo renkami parašai.
„Federacijų atstovai buvo po vieną kviečiami į LTOK aptarti savo sporto šakos reikalų. Labai greitai kalba buvo nusukta į tai, kokia katastrofa ištiktų sunaikinus LOSC. Pabaigoje pakišo tą lapą – apsispręsti reikėjo per minutę, nes už durų jau laukė kitas kolega“, – pasakojo vienos federacijos vadovas, nenorėjęs viešinti savo pavardės.
Iš anksto pasmerkti reformos nepanoro 7 olimpinių sporto šakų federacijos: krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos, plaukimo, dziudo, biatlono ir ledo ritulio. Į 2014 metų žiemos ir 2016 metų vasaros žaidynes jos delegavo beveik pusę šalies olimpiečių.
Panašių rezoliucijų, memorandumų ir raštų apie „pasikėsinimus griauti ilgus metus sėkmingai funkcionuojančią Lietuvos sporto sistemą“ LTOK pastaraisiais metais atspausdina periodiškai ir prikemša jais visų pagrindinių valstybės institucijų pašto dėžutes.
Užkonservuoti esamą situaciją buvusio KKSD vadovo Klemenso Rimšelio „valstybe valstybėje“ vadintas olimpinis komitetas stengiasi nuo 2011-ųjų, kuomet pastarasis su sąjungininkais Seime mėgino pakirsti LTOK finansinės galios šaltinį – pakeisti įstatymo išlygą, pagal kurią stambiausia šalyje loterijų bendrovė „Olifėja“ 8 proc. savo pajamų skiria ne valstybės iždui, o olimpiniam judėjimui.
2012 metais antru kovos raundu tapo LTOK prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo konservatyviojo flango remiama D. Gudzinevičiūtė.
Kuomet 2014-aisiais kadenciją baigusį K. Rimšelį pakeitė LTOK prezidentės oponentą Virgilijų Alekną rinkimuose palaikęs buvęs Lietuvos rankinio federacijos prezidentas E. Urbanavičius, nerašytos paliaubos taip pat netruko ilgai. Nauji mūšiai tarp LTOK ir KKSD įsiliepsnojo dėl 7 mln. eurų paskirstančio Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo kontrolės, atnaujintos Kūno kultūros ir sporto įstatymo redakcijos, net geriausių metų sportininkų apdovanojimų.
Paskutinis susirėmimas kilo po D. Gudzinevičiūtės pareiškimo, kad olimpinis komitetas negali būti kaltinamas dėl rezultatų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, kuriose šalių įskaitoje užimta prasčiausia vieta per 20 metų.
„LTOK prie pasirengimo prisideda savo lėšomis ir koordinuoja lėšų panaudojimą, bet jo nekontroliuoja. Dėl nepasiteisinusių lūkesčių išvadas turėtų daryti LOSC ir federacijos“, – prieš metus kalbėjo buvusi šaulė, taip iš esmės apribodama per 11 mln. eurų metinį biudžetą valdančios organizacijos atsakomybę iki delegacijos nusiuntimo į žaidynes.
Tačiau kuomet praėjusių metų pabaigoje iš KKSD ėmė sklisti pirmieji signalai apie LOSC gresiančias permainas, olimpinio komiteto retorika staiga pasikeitė.
Bijo atsakomybės?
Lino Tubelio vadovaujamas LOSC tik formaliai yra KKSD pavaldi biudžetinė įstaiga: realybėje ji visada laviravo tarp dviejų galios centrų.
Valstybė centro veiklai kasmet skirdavo apie 4 mln. eurų, prie kurių LTOK per įvairias savo programas olimpinės rinktinės kandidatų reikmėms pridurdavo per 3 milijonus.
LOSC ne tik koordinavo lėšų panaudojimą sportininkų stovykloms ar varžyboms, mokėjo pastariesiems stipendijas, bet ir rūpinosi perspektyviausio jaunimo grupių išlaikymu, atletų medicinine priežiūra, sporto mokslininkų paslaugomis, centre dirbančių trenerių kvalifikacijos kėlimu, eksploatavo valstybei priklausančias sporto bazes.
KKSD siūlo palikti įstaigai tik pastarąją funkciją, o visas kitas – kartu su atitinkamu finansavimu – išdalinti pačioms federacijoms arba jų pasirinktoms skėtinėms organizacijoms.
Tačiau dalis nevyriausybininkų tokios atsakomybės purtosi.
Galbūt dėl to, jog gavę daugiau lėšų ir įgaliojimų dėl visų negandų galėtų kaltinti tik patys save, o ne amžiną atpirkimo ožį valstybę?
