„Čia baisiau nei liga. Pakalbėkite su kitais savanoriais. Įėjai vieną kartą ir negali be to gyventi. Tai – priklausomybė. Apie atostogas net negalvoju. Jas skiriu savanorystei. Tiesa, savaitę ar dvi palieku Lietuvai – reikia aplankyti tėvus, nes kitaip neatleistų“, – juokdamasi DELFI sakė V. Limanauskaitė.
O viskas prasidėjo nuo nekaltos reklamos 2010 metais, kuri kvietė registruotis Londono olimpinėms žaidynėms. „Mano meilė krepšiniui buvo neapsakoma, tikrai žinojau, kad Londone bus ir Lietuvos rinktinė. Kaip patekti? Padaviau paraišką ir buvau išrinkta“, – pasakojo ji.
Prasidėję savanorių mokymai suteikė visą reikalingą žinių bagažą, o likus keliems mėnesiams Vaida sužinojo, kad bus paskirta prie Lietuvos delegacijos. „Iš pradžių nusivyliau – norėjau kokios įdomios komandos, šalies, kurios nepažįstu. Tačiau vėliau, kai susitikau su Lietuvos rinktine, supratau – nieko kito man nereikia“, – prisiminė moteris.
„Nemeluosiu – darbas buvo sunkus. Penkios savaitės nuo ryto iki vakaro, be laisvų dienų. Nors sakė, kad turi dirbti ne daugiau nei 8 valandas, bet man tai buvo neįdomu. Jei nereikia nieko padėti, eini kartu su Lietuvos komanda į rungtynes. Netoli gyvenau, tai sakiau, kad bet kada galiu padėti, tik paskambinkite“, – tęsė pašnekovė.
Poolimpinė depresija ir vaistai
Į LTOK šeimą su meile priimta V. Limanauskaitė netrukus iš savanorystės euforijos trenkėsi į kasdienybės grindinį. Laikas po Londono olimpiados buvo toks sunkus, kad ji ėmė kalbėti apie depresiją.
„Kai viskas pasibaigė, buvo blogai – prasidėjo poolimpinė depresija. Tuomet dar nežinojau, kaip ją išgydyti. Dabar jau žinau“, – tikino Vaida.
Išgelbėjo iš atminties labirintų iškilęs patarimas – jei taip patinka savanorystė, duok paraišką į Sočio žiemos olimpiadą. Priimti sprendimą netruko ir 2014 metais Vaida keturias savaites darbavosi su Lietuvos rinktine Sočio žaidynėse. Ratas užsisuko.
Kaip pasakojo pašnekovė, po to buvo jaunimo olimpiniai festivaliai, pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionatas, Rio de Žaneiro olimpiada, o šiais metais – pasaulio lengvosios atletikos čempionatas.
Vaida žengė žingsnį į motorų pasaulį – šiais metais savanorės pareigų ėmėsi „Formulės-1“ etape Silverstone, dar planuoja padirbėti ir „Moto GP“ lenktynėse. Ji nevengia savo pagalbos ranką ištiesti ir smulkesniuose renginiuose – Londono triatlono varžybose ir vietiniuose maratonuose.
O ką už tai gauna? „Energiją! Daug pasisemiu ne tik iš komandų emocijų, bet ir iš bendravimo su kitais savanoriais, – aiškino V. Limanauskaitė. – Fiziškai nepailsi, bet morališkai – išsivalai galvą. Apie darbus ir savo gyvenimą net negalvoji – pamiršti. Tiek gerų emocijų pasikrovęs, pusę metų gali bet atostogų „važiuoti“.
Nulaužė nedrąsos kodus
Savanorių darbas renginiuose reikalauja laiko, o jis gaunamas atostogų sąskaita. Kaip į tai reaguoja darbdaviai? „Darbus galima pakeisti. Kai labai nori – netrunka, – mojo ranka Vaida. – Manęs darbdavys nenorėjo išleisti keturioms savaitėms į Rio, ėmiau ir pakeičiau darbą“.
Per penkerius savanorystės sporto renginiuose metus lietuvė įsitikino – nė vienas geriausiai apmokamas darbas nebus toks įdomus, kiek savanorio pozicija: „Čia niekas neverkia, kad negerai, skauda galvą – gauni buteliuką vandens, javainį ir bėgi. Nėra to negatyvumo, kuris kartais įsuka apmokamuose darbuose. 90 proc. savanorių savo darbą atlieka iš širdies“.
Be to, savanorystė keičia. Anksčiau Vaida buvo nedrąsi, neįsivaizdavo, kaip galima užkalbinti nepažįstamą žmogų, tačiau kai esi savanoris, nuolat tai turi daryti. Dabar moteris ilgai netruktų, kad įsigytų geriausių draugų tarp savanorių.
Savanorių bendruomenėje – kaip už mūro
V. Limanauskaitė turi savotišką etikos kodeksą – nesiima šio darbo dėl to, kad kažką gautų mainais. „Savanoris turi tą turėti – dirbti ne iš išskaičiavimo. Čia nėra taip, kad tiek valandų atidirbu, reiškia kažką turiu gauti mainais. Kiti eina dėl to, kad pamatytų Usainą Boltą, turi tikslą pasidaryti su žvaigžde nuotrauką. Aš apie tai net nepagalvoju. Į Londono olimpiadą ėjau dėl krepšinio. Spėkite, ar turiu nors vieną nuotrauką su krepšininku? Bendrauju su žmonėmis ir esu soti prisiminimais“, – tvirtino ji.
Dar vienas savanorystės privalumas – itin stipri bendruomenė, besikeičianti aktualiausia informacija: „Daug savanorių draugų gyvena Rusijoje, Naujoje Zelandijoje, Kanadoje. Kai artėja koks renginys, vieni su kitais susirašome ir siūlome paraiškas. Norėčiau visur dalyvauti, bet tai neįmanoma“.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad savanorystė Anglijoje yra labai populiari, čia įsikūrę daug grupių, o konkurencija nuolat auga: „Pavyzdžiui į pasaulio lengvosios atletikos čempionatą buvo 12 tūkst. paraiškų, o vietų – 4 tūkst. Po Sočio olimpiados savanorystė itin išaugo Rusijoje. Jie važiuoja visur. Ir ne tik su komandomis dirbti, bet ir bilietėlius plėšyti.“
Renkasi savanorystę, o ne darbą
Lietuvė prisipažino, kad savanoriaudama daug sužinojo apie sportą. Jei iki Londono olimpiados žinojo tik apie plaukimą, lengvąją atletiką ir krepšinį, tai po jos jau galėjo pasakojo apie dziudo, imtynių, gimnastikos specifiką. Po Sočio olimpiados ji tapo karšta biatlono ir ledo ritulio gerbėja.
„Futbolo vis dar nepamilstu, nors ir gyvenu Londone. Kitais metais laukia žiemos olimpiada, galbūt pasaulio futbolo čempionatas Rusijoje, jaunimo olimpiada Buenos Airėse. Planuoju, bet jeigu kažkas neišeina, tuomet pasirenku savanorystę, o ne darbą“, – teigė V. Limanauskaitė.
Dabartinis darbas – medžiagų pristatymo statyboms planavimas – nėra svajonių darbas. „Nežinau, kaip būtų, jei mano hobis – savanorystė – taptų pagrindiniu. Gal nusivilčiau? Dabar to gaunu truputį ir esu laiminga. Taip gaunasi, kad darbas man kol kas reikalingas tam, kad galėčiau savanoriauti“, – juokėsi moteris.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį Vaida prisipažįsta pačioje ilgo pokalbio pabaigoje: „Londono olimpinėse žaidynėse atradau meilę Lietuvai. Iki tuomet sakiau, kad niekados daugiau negrįšiu į Lietuvą. Lagaminų dar nesusikroviau, bet Londone likti nesiruošiu. Turiu kažkada grįžti į Lietuvą. Reikia ir ten stiprią savanorių organizaciją vystyti“.
