„Leiskite Andriui bent kelias dienas 100 proc. pabūti žvaigžde. Tegul jis pabūna lietuviškuoju Usainu Boltu. Nereikėtų atimti iš jo to džiaugsmo. Jis protingas, viskas paskui stos į savo vietas“, – švelniai ir rūpestingai apie po triumfo į Lietuvą parskridusį A. Gudžių kalbėjo V. Fediušina.
Šiuo metu su 12-a federacijų iš viso pasaulio bendradarbiaujanti ir 40 lengvaatlečių, patenkančių į pasaulio TOP 30, kuruojanti agentė pati gali pasigirti spalvinga karjera ant didžiosios sporto tribūnos.
Trijose olimpiadose skirtingoms šalims – SSSR (1988 metais), Ukrainai (1996 metais) ir Austrijai (2000 metais) atstovavusi rutulio stūmikė su austrišku pasu jau 20 metų gyvena Portugalijoje ir be agentės darbo yra ir IAAF (Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos) Kongreso narė.
Pokalbio metu prie stadiono ji vis mojo apdovanojimų ceremonijos laukiančiai vienai iš savo globotinių – kazachstanietei Olgai Rypakovai, kuri Londone pasidabino trišuolio bronzos medaliu.
Be A. Gudžiaus dar trijų Lietuvos disko metikų – Zinaidos Sendriūtės, Alekso Abromavičiaus ir Domanto Poškos – karjerų reikalus tvarkanti V. Fediušina tikino, kad lietuviškai kalbėti nemoka, bet gali šiek tiek laužyta kalba lietuviškai papasakoti anekdotų. Nuo juokelio, kas atsitiks, jei gyvatė praris ežiuką, pokalbis ir prasidėjo. Netrukus surimtėję, grįžome prie ką tik pasaulio čempionu tapusio disko metiko.
– Kada ir kaip pradėjote dirbti kartu su A. Gudžiumi?
– Reikalas tas, kad jau daug metų pažįstu Vaclovą Kidyką. Mes daug metų draugaujame. Kiekvieną kartą, kai susitinkame, puikiai bendraujame. Vieną kartą jis man pasakė, kad Andrius nori pakeisti agentą. Dabar jau baigiame kartu antrą sezoną.
– Kokie veiksniai lėmė, kad nusprendėte priimti mūsų talentą liaudiškai tariant „po savo sparneliu“?
– Andrius jau pernai buvo pasirengęs žengti į elitą, bet jam nesusiklostė. Jis jau tuomet treniruotėse metė diską labai toli. Gąsdinančiai toli – apie 70 m. Kitas reikalas, kad dabar jis labiau pasitiki savimi ir gali tai daryti dažniau. O anksčiau turėjo būtų daugiau sutapimų.
– Koks jūsų darbas kaip atleto agentės?
– Esu tarpininkė tarp atleto ir organizatorių, turiu spręsti jo klausimus dėl bilietų, vizų, sąlygų, kurioms esant jis dalyvauja varžybose. Turiu padėti jam susitarti su rėmėjais, jeigu tai leidžia jo pasiekimų lygis.
– Ar lengva dirbti su A. Gudžiumi?
– Jis labai dėkingas žmogus. Daug kartų man dėkojo. Bendraujame dažniausiai internetu, bet daug dalykų derinu su jo treneriu Vaclovu.
– Dabar Andrius yra čempionas. Ar jums kaip agentei lengviau bus jį „parduoti“?
– Žinoma. Nėra kalbos. Pačios sunkiausios „pardavimo“ sąlygos dėliojasi tiems, kas pasaulyje yra ketvirtas, penktas ar šeštas. Tai katastrofa. Kodėl? Atletai demonstruoja labai aukštą lygį, tačiau tai dar ne medalis.
– Kokią matote dabar jau tituluoto Lietuvos diskininko ateitį?
– Svarbiausia, kad jis būtų sveikas. Jis tvirtas vaikinas, labai motyvuotas, turi jėgos, puikiai sutaria su treneriu. Galvoju, tai geras duetas, tikra komanda. Dabar jis pasiekė viršūnę, tačiau dar yra jaunas. Metimų sektoriuje branda ateina, kai pasiekiamas 30 metų amžius. Jis dar gali vieną ar pusantros olimpiados tik augti, o po to – palaikyti tą lygį. Graži ateitis.
– Tai Lietuva gali tikėtis antro Virgilijaus Aleknos?
– Labai tikiuosi. Tačiau žinote, tokio, kaip V. Alekna, dabar apskritai nebūna. Tai unikalus žmogus, kurį besąlygiškai gerbiu. Jis daugeliui autoritetas. Kaip jis atrodo, elgiasi, koks jis kuklus, draugiškas ir atviras. Tai viršūnė bet kokios pagyros. V. Alekna man – idealas. Jei kažkada Andrius bus panašus į jį, bus neįtikėtinai malonu. Puikus pavyzdys, jei kalbėsime apie medalius, disko metimą, draugus. Gal kažko nežinau, bet iš to, ką pati žinau, jis man yra šimtaprocentinis idealas.
– Lietuva garsėja krepšinio talentų kalve, ar tokią galite įžvelgti ir mūsų šalies disko metimų sektoriuje?
– Galiu. Kur dėsis V. Kidykas, Romas Ubartas? Jie turi savo mokyklą. Jie nori nenori ugdys aukšto lygio atletus. Tai du pasaulinio lygio lengvaatlečiai, savo laiku varžęsi su mano vyru Volodimiru Sinčenka. Gerbtini vyrai. Jie kaip treneriai dar labai jauni – gali dar 20 metų dirbti.
– A. Gudžiui tapus pasaulio čempionu kalbėtis su įvairių varžybų organizatoriais ir rėmėjais dabar bus lengviau?
– Nėra kalbos. Dabar visi klausinės ir prašys A. Gudžiaus patys. Kitas dalykas – turėsime susitarti dėl kainos. Dabar jie lenks galvas ir klaus, ar nebūsime tokie malonūs ir dalyvausime jų organizuojamose varžybose. O mes, gali būti, ne visada būsime tokie malonūs, jei prisiminsime mums labai sunkų sezoną.
– Ką turite galvoje?
– Šiais metais teko kovoti dėl A. Gudžiaus dalyvavimo IAAF Deimantinėje lygoje. Aš įsigijau priešų, „susikirtau“ su puse Deimantinės lygos varžybų atstovų. Jei Andrius sezone būtų ketvirtas, penktas ar šeštas su tuo pačiu 67 m rezultatu, nebūčiau turėjus tokio noro už jį pakovoti, bet balandį, gegužę, birželį jis pasaulyje buvo numeris du. O jo nepakvietė į pirmąjį Deimantinės lygos etapą. Iš esmės negavome kvietimo ir į antrąjį. Tai tiesiog nepriimtina.
– Ko ėmėtės?
– Pati rašiau laiškus Deimantinės lygos organizatoriams, kad negaliu su tuo susitaikyti ir kovosiu visais leidžiamais būdais, kad Andrius būtų tuose etapuose. Parašiau tuo pačiu metu ir laišką Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos prezidentui Sebastianui Coe. Tai buvo tas retas atvejis, kai mums išties labai reikėjo federacijos pagalbos. Tiesa, IAAF turi teisę tik pasiteirauti, kas vyksta. Kodėl aukščiausio lygio sportininkas, kuris nenukrenta žemiau antros pozicijos, nepakviestas?
Vis tikėjausi, kad pavyks išvengti didelio skandalo. Negalėjau sustoti. Jei nors vieną kartą leisiu užlipti ant galvos, taip su manimi elgtis ims ir toliau. Sugadinau santykius su keliais organizatoriais, tačiau jei to nebūčiau padarius, būčiau negerbusi savęs, būčiau leidusi valytis į save kojas. Negaliu sau to leisti, nes jau esu kito lygmens. Situacija buvo sudėtinga.
– Kaip viskas baigėsi?
– Su Oslu viskas išsisprendė per tris paras, kai į mūsų pusę stojo pusė Deimantinės lygos organizatorių ir inicijavo dialogą su kitais. Jei mums būtų dar paaiškinę, kodėl taip elgiasi, gal būtų kitaip. Tačiau mums neaiškino. Ką noriu, tą ir kviečiu. Mums toks scenarijus netiko. Į tokias varžybas turi būti kviečiami geriausi iš geriausiųjų. Tai kertasi ir su nauja IAAF vadovo politika, kai norima lengvąją atletiką padaryti atvira visiems. O čia susidūrėme su povandeninėmis srovėmis, kurių neįmanoma paaiškinti.
Išsiuntėme laišką Deimantinei lygai, bet su laišku IAAF prezidentui palaukėme, kad skandalas neišplistų toliau. Rezonansas buvo. Esu laiminga, kad Andrius palaikė mane aukštais rezultatais, nes jeigu to nebūtų, jie mane būtų užbadę. Deimantinės lygos varžybose A. Gudžius pasisėmė patirties ir drąsos.
– Kaip dabar keisis A. Gudžiaus kaina?
– Kitais metais jis bus visur laukiamas. Jį stengsis sudominti atitinkamais finansais, kad tik jis atvyktų. Tačiau negalima lyginti to su sumomis, kurias uždirba Usainas Boltas ar kitos žvaigždės, turinčios jau kelis medalius. Disko metimas toli gražu nėra tokia prestižinė rungtis. Nepaisant to, titulas yra, Andrius jaunas, gerai atrodo.
– Išvaizda taip pat prisideda prie atleto „pardavimo“?
– Taip. Jis moka gražiai šypsotis, spinduliuoja sveikata, tas jo paraudimas toks šaunus skruostuose. Čia yra jo karjeros pradžia. Viskas jam bus gerai. Svarbiausia – apsaugoti jį nuo traumų, tuomet galima laukti ilgos ir produktyvios karjeros. Jis palieka jauno ir išmintingo žmogaus įspūdį, gerbiančio savo trenerį. Džiaugiuosi, kad patekau į šią komandą.
– Kokie toliau bus pasaulio čempiono planai?
– Dabar jam svarbiausia pailsėti, viską suvirškinti. Lieka dvi savaitės iki Deimantinės lygos finalo (rugsėjo 1-ą dieną Briuselyje). Dabar jo sportinė forma labai gera. Negalvoju, kad jis visiškai realizavo save Londone. Svajočiau, kad dar numestų 70,01 m. Vieta nesvarbi, bet būtų gerai, kad sezoną užbaigtų ties 70 m riba. Medalis yra, reikia rezultato. Kol diskas skrenda, reikia mesti.
