Gegužės 24–ąją vilnietis Justinas KInderis pažymėjo savo 30-ąjų gimtadienį. Bet apie atsisveikinimą su didžiuoju sportu 2013 m. pasaulio čempionas dar nekalba.

Sugrįžęs iš studijų Pietų Korėjoje, dabar jis rengiasi pagrindiniams metų startams – pasaulio ir Europos čempionatams. Gera repeticija J.Kinderiui buvo Pasaulio taurės finalo varžybos Vilniuje.

– Kaip vertinate savo pasirodymą varžybose? – paklausėme J. Kinderio.

– Stengiausi iš paskutiniųjų, tačiau neužlipau ant nugalėtojų pakylos. Asmeninėse varžybose likau 16-as, o per mišrių estafečių kovas su Ieva Serapinaite – šeštas. Norėjosi, kad sportinė forma būtų buvusi geresnė.

– Per jojimo varžybas pavyko sutramdyti žirgą, nepasikartojo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių nesėkmė.

– Buvau šiek tiek sunerimęs per asmeninių varžybų jojimo apšilimą, kuris buvo ne koks. Sėdėjau ne ant tokio gero žirgo, kuris turėjo viską pats padaryti. Supratau, kad jam nereikia žiūrėti į dantis, o joti drąsiai ir vyriškai. Žirgui turėjau parodyti, kad jis turi šokti, jam suteikti daugiau pasitikėjimo. Galvojau, kad žirgas padirbės daugiau. Tačiau gerai, jog laiku pavyko persiorientuoti, pasirinkti tinkamą režimą ir sėkmingai įveikti maršrutą. Jeigu būčiau jojęs kaip keleivis, būčiau tikrai padaręs nemažai klaidų.

– Buvaote labai palaikomas žiūrovų, ar nenustebino jų gausa Vingio parke?

– Labai nustebino. Per fechtavimo kovas buvau kažkiek nusivylęs. Varžybos buvo pakankamai neblogai išreklamuotos, tačiau Lengvosios atletikos manieže sirgalių susirinko nedaug. Pagalvojau, gal dėl to, kad fechtavimo rungtis vyko ketvirtadienį, žmonės dirbo ir po darbo skubėjo pailsėti, o ne į varžybas.

Tačiau Vingio parkas buvo pilnas žiūrovų, jojimo varžybas stebėjo ypač daug žiūrovų, kurie mus audringai palaikė. Mūsų žiūrovai jau supranta penkiakovę, tarkime, per jojimo varžybas žino, kada galima ploti, skanduoti, o kada reikia patylėti. Ir žirgui, ir raiteliui nėra pats geriausias variantas, kada šėlsta tribūnos. Reikia džiaugtis tada, kai perkertama finišo linija.
Ieva Serapinaitė, Justinas Kinderis

– Labai patrauklios žiūrovams buvo mišrių estafečių varžybos, tačiau šios rungties nėra olimpinių žaidynių programoje. Kodėl?

– Šiuolaikinės penkiakovės mišrių estafečių varžybos tikrai yra žiūrovinė rungtis, patiriama daug emocijų. Šios estafetės nereikalauja kažkokių papildomų išteklių ir dalyvių. Jose paprastai dalyvauja tie sportininkai, kurie iškovoja teisę dalyvauti asmeninėse varžybose. Per olimpines žaidynes varžybų organizatoriams nereikėtų ieškoti papildomų vietų olimpiniame kaimelyje, reikėtų tik papildomų medalių. O tai nėra kažkokia prabanga. Tačiau mišrių estafečių varžybų nebus nei 2020 m. Tokijo, nei, manau, 2024 m. olimpinėse žaidynėse. Nors, kaip sakoma, reikia tikėtis geriausio.

Per olimpines žaidynes būna tam tikri atskirų sporto šakų lygiai, o šiuolaikinė penkiakovė pagal reikalavimus kol kas yra trečioje grupėje. Norint, kad į žaidynių programoje atsirastų ir mišrių estafečių varžybos, reikia būti pirmoje ar antroje grupėje. O tai – gana sudėtinga ir, manau, Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovę federacija (UIPM) turi gerai padirbėti, jog ši rungtis taptų olimpine.

Pirmoje grupėje yra tokios sporto šakos kaip lengvoji atletika, plaukimas, kitos, kurios atitinka visus reikalavimus – šalių skaičių, žiūrovų lankomumą ir t. t.

Tarkime, šaudymas iš lanko, triatlonas iš antrosios grupės perėjo pirmąją ir šios sporto šakos gavo naujų olimpinių rungčių.

Mišrių estafečių įtraukimas į olimpinių žaidynių programą būtų didelė paspirtis ne tik žiūrovams, bet ir visoms šalims, kurios kultivuoja šiuolaikinę penkiakovę. Mūsų mėgstamai sporto šakai perlipti per tuos du laiptelius nėra lengva. Nors UIPM prezidentas Klausas Schormanas ir yra didelis optimistas, tačiau aš matau kitokią situaciją.

Būdamas Pietų Korėjoje, kur mūsų akademijos vadovas yra Tarptautinio olimpinio komiteto narys ir su kuriuo nemažai kalbėjau apie šiuolaikinės penkiakovė situaciją, iš jo išgirdau, jog aštuonerius metus tikrai galime būti ramūs. Mat dabar iš olimpinių žaidynių programos sporto šakų niekas neišbraukia, o tik rungtis. Tarkime, keičia kai kurias irklavimo, lengvosios atletikos, kitų sporto šakų rungtis.

Neišbraukia ypač tų sporto šakų, kurios yra senbuvės. O šiuolaikinė penkiakovė – istorinė sporto šaka, turinti savo reikšmę.

Mišrių estafečių atsiradimas olimpinėse žaidynėse man kartu su Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene bei kitoms Lietuvos penkiakovininkėms, kurios stiprėja kiekvieną dieną, būtų ypač naudinga.

– Kiek metų jau dalyvaujate mišrių estafečių varžybose?

– Nuo pat pradžių, kai jos tik prasidėjo gal 2010-aisiais ar 2011-aisiais. Iš pradžių viskas vyko kažkaip nedrąsiai: mišrios estafetės iš pradžių papildė Pasaulio taurės etapų varžybas, po to pasaulio ir Europos čempionatus, taurės finalus.

Pasaulio taurės etapuose mes ne visada startuojame mišriose estafetėse, nes po visų varžybų reikia likti dar dvi papildomas dienas, o tai nemažos išlaidos, būnant svečioje šalyje.

Labai sėkmingi man su Laura Asadauskaite-Zadneprovskienė buvo 2014-ieji, kai laimėjome mišrių estafečių varžybas per pasaulio ir Europos čempionatus, Pasaulio taurės finalą.

Ne kartą lipau ant nugalėtojų pakylos ir rungtyniaudamas su Donata Rimšaite.

– Ar patinka varžytis mišrių estafečių varžybose?

– Patinka. Šioje rungtyje yra daug atsakomybės. Kovoji ne tik už save, bet nesinori nuvilti ir komandos draugės. Yra papildomas įsipareigojimas gerai pasirodyti. Tačiau sportininkams svarbiau – asmeninės varžybos. Mišrių estafečių varžybos – ne olimpinė, daugiau paguodos rungtis. Kita kalba – Pasaulio taurės finalas Vilniuje.

Žiūrovams norėjosi suteikti kuo daugiau emocijų, kad jie ilgiau prisimintų šį gražų renginį Vingio parke, Lengvosios atletikos manieže, Lazdynų plaukimo baseine.