Pusės mėnesio V. Lalui užteko, kad savo trofėjų lentyną papildytų net keliais apdovanojimais iš eilės.
Jis triumfavo pasaulio svorių kėlimo į viršų čempionate Kaune, laimėjo pirmąjį Baltijos galiūnų čempionato etapą, tapo nugalėtoju „Best Nordic Strongman“ turnyre Latvijoje, o praėjusį savaitgalį su Ž. Savicku Anglijoje nepaliko šansų varžovams komandinėse varžybose „Ultimate Strongest Man Team Competition“.
Gerėjanti sportinė forma ir rezultatai – tikra atgaiva V. Lalui po trejus metus trukusios reabilitacijos po sunkios kaklo traumos.
„Geriausios sportinės formos buvau 2012 ir 2013 metais, kai laimėjau „Arnold Classic Strongman“. Tuomet gauta trauma solidžiai atėmė iš manęs trejus metus“, – apmaudžiai kalbėjo galiūnas.
Nelemtą traumą, kaip pasakojo iš Mažeikių kilęs stipruolis, jis gavo dėl teisėjo kaltės: „Tuomet Ž. Savickas nedalyvavo, padėjo man. Jis sakė – eik ir pakelk. Nežinojau net, kokį svoriu turiu atkelti, o jis užsakė savo paties rekordą – 500 kg. Atkėlęs svorį pasukau galvą ir pažiūrėjau į teisėją – prieš tai bandymo nebuvo įskaitęs – kaklo raumenį suspazmavo ir viskas“.
2016-aisiais V. Lalas mėgino grįžti – vėl dalyvavo „Arnold Classic“ varžybose, iškovojo trečią vietą, tačiau 700 kg naščių nešimo rungtyje jam ir vėl surakino kaklą.
Gydydamas traumą jis išleido daug pinigų, kreipėsi į medikus Vokietijoje, Anglijoje, Lietuvoje, netgi dirbo su MMA kovų žvaigždės Conoro McGregoro fizioterapeutu, tačiau po šio globos lietuvis dar prasčiau pasijautė.
„Profesionalus sportas nedėkingas – traumų išvengti neįmanoma. Tačiau jos mane daug išmokė, pradėjau daugiau domėtis, dabar pats sugebu atsistatyti po varžybų ir artėju prie geriausios savo sportinės formos, – džiaugėsi galiūnas.
Tiesa, džiaugsmas baigiasi stojus akistaton su varžovais – galiūnų sporto lygis stipriai išaugo, o svoriai kartais kelia ir baimę.
„Matote, ką išdarinėja amerikiečiai, Hafthoras Bjornssonas, Eddie Hallas? Prieš 3–4 metus 400 kg štangą atkelti nuo žemės buvo jau nemažas pasiekimas, o dabar mirties trauka prasideda mažiausiai nuo 450 kg. Tai nerealiai daug“, – tikino sportininkas.
Dar prie išaugusių svorių prisideda ir galiūnų sporto populiarumas. Anot jo, sportininkai pradėjo gauti rėmimą, ypač Anglijoje juos labai palaiko, suteikia sąlygas sportuoti, perka brangią įrangą, duoda pinigų, o į varžybas susirenka apie 10 tūkst. žiūrovų.
„Gali ilsėtis, valgyti, nereikia kitų darbų dirbti ar ofise sėdėti, mėgaujiesi masažais. Pavyzdžiui dabartinis pasaulio čempionas E. Hallas anksčiau taisė sunkvežimius, bet kai tik gavo rėmimą, metė darbus. Jo rezultatai per kelis metus stipriai šoktelėjo į viršų“, – kalbėjo V. Lalas.
Iš brangaus Dublino į nedidelį turistų pamėgtą Airijos miestelį Kilkenį persikraustęs lietuvis kartu su broliu Mariumi atidarė sporto salę. Tiesa, galiūnų varžyboms Lalai rengiasi draugo kieme, kur tvarkomi sunkvežimiai.
„Aišku, tai minimalios sąlygos, lyginant su anglais. Iš Lietuvos galiūnų federacijos nieko negaunu. Juk Lietuva – maža šalis. Nieko nepadarysi. Anglai gauna įrangos už 50 tūkst. svarų, o mes turime viską pirktis patys“, – kuklias sąlygas apibūdino 2006 metų Lietuvos čempionas.
Į galiūnų sportą stiprius genus iš tėvo paveldėjęs V. Lalas nė nebūtų žiūrėjęs, jei ne Ž. Savickas: „Vis girdėjau, kad Žydrūnas pirmas, pabandžiau ir aš. 2005 metais tapau absoliučiu Lietuvos rankų lenkimo čempionu ir laimėjau šalies jaunimo galiūnų pirmenybes. Visai neblogai sekėsi, Žydrūnas padrąsino – pasilikau“.
Jėga didžiuojasi ir jaunesni Vytauto broliai Marius ir Mantas, tačiau genai – dar ne viskas. „Turi daug paaukoti, kad būtum sėkmingas galiūnų sporte. Reikia pamiršti barus, draugus, pasisėdėjimus. Mano žmona pakankamai nuobodų gyvenimą gyvena, sako, kad pasilinksminsime, kai baigsiu karjerą“, – juokėsi V. Lalas
Airijoje jau daugiau nei dešimtmetį gyvenantis mažeikiškis tikino, kad sportuos tol, kol nepaeis: „O varžybose dalyvausiu, kol leis organizmas. Jei jis pavargs – stabdysiu“.
Tačiau iki tol V. Lalas mėgausis kiekviena minute galiūnų sporte. „Mėgstu daug rungčių – viskas, kas keliama nuo pečių, akmenų sukėlimą, metimą į aukštį. Man patinka, kad čia daug rungčių ir jos nesikartoja, keičiasi, atsiranda nauji iššūkiai – labai įdomu. O kuo mažiau silpnų vietų turi, tuo didesni šansai į pergalę“, – aiškino sportininkas.
Galiūną į priekį gena ir svajonė, kurios dalį jis jau įgyvendino 2013 metais, kai laimėjo prestižiškiausią galiūnų turnyrą „Arnold Classic Strongman“. Antroji dalis – pasaulio čempiono titulas. 2012 metais planetos pirmenybėse jis buvo visai arti tikslo, tačiau liko antras už Ž. Savicko.
Galbūt todėl jis nutarė kitais metais visą dėmesį sutelkti į pasaulio čempionatą: „Arnold Classic“ turnyre už pirmą vietą pinigai dideli, bet traumų atžvilgiu varžybos sunkios. Jei 100 proc. nesi pasirengęs, geriau ten nevažiuoti. Gali gauti tokią traumą, kad suluošins visam gyvenimui. Svoriai pasaulio čempionate mažesni, varžybos saugesnės“.
Laimėjęs planetos pirmenybes V. Lalas taptų pirmuoju čempionu istorijoje, žemesniu nei 180 cm ūgio.
178 cm ūgio ir 140 kg svorio mažeikiškis jaučiasi kaip mažylis tarp elitinių pasaulio galiūnų islando Hafthoro Bjornssono (206 cm), amerikiečio Briano Shaw (203 cm), brito Terry Hollandso (199 cm), Ž. Savicko ir E. Hallo (abu 191 cm).
Aukščiausias istorijoje tarp pasaulio čempionų yra olandas Tedas van der Parre'as. 1992 metais triumfavusio vyro ūgis – net 213 cm.
„Jie tikri monstrai palyginus su manimi. Reikia velniškos jėgos ir užsispyrimo, kad juos įveiktum. Bandau įrodyti visiems, kad nebūtinai galiūnas turi būti dvimetrinis ir sverti 190 kg. Gaunu daug žinučių ir palaikymo iš žemesnių galiūnų – jiems suteikiu daug vilties. Vien ko verta mano pergalė „Arnold Classic“ varžybose, kai įveikiau visa galva aukštesnį B. Shaw. Tuomet amerikiečiai tylėjo – nesuprato, kaip tai galėjo atsitikti“, – juokėsi V. Lalas.
2018 metų pasaulio čempionate Vytautas norėtų matyti ir savo brolį Marių – Lalai būtų pirmieji broliai istorijoje, patekę į finalinį etapą.
V. Lalas pasaulyje garsėja ir kaip plačiausių pečių galiūnas: „Dievas davė, o sporto salėje dar nemaži raumenys užsidėjo. Jei būčiau aukštesnis, gal taip ir neatrodytų, bet dabar ir pats Žydrūnas pripažino, kad mano pečiai veikiausiai plačiausi“.
Tuos galingus pečius jis naudoja ir krepšinio aikštėje, kai penktadieniais kaip tikras lietuvis paima oranžinį kamuolį į rankas ir imasi įžaidėjo vaidmens.
„Numetu kelis kilogramus ir kiekvieną savaitę, kai ne sezonas, einu pažaisti su kitais lietuviais krepšinį. Tai kartais sako, kad per daug jėgos naudoju, o aš atsakau, – ką Dievas davė, tą ir naudoju“, – juokėsi galiūnas.
Artimiausios varžybos, kuriose V. Lalas planuoja dalyvauti – liepos 8-ąją Kanadoje „Arnold Classic Strongman“ kvalifikacija.
Ten lietuvis galės televizijos serialo „Sostų karai“ žvaigždei Th. Bjornssonui Kalnui į akis pasakyti, kad po pralaimėtos kovos čempionate neverta viešai „verkšlenti“ dėl pavogtos pergalės.
