Geriausias 2016 m. Lietuvos lengvaatletis vyras, 26-erių disko metikas kaunietis Andrius Gudžius daug vilčių sieja su šiuo sezonu, kurį pradėjo įspūdingais rezultatais. Jis jau du kartus gerino savo asmeninį rekordą – per Kauno metikų pirmenybes diską nusviedė 67 m 38 cm, o per Birštono kurorto taurės varžybas – 67 m 62 cm.

Praėjusį savaitgalį Halėje (Vokietija) vykusiose tarptautinėse metimų varžybose A.Gudžius užėmė antrąją vietą – 66 m 70 cm. Nugalėjo šį sezoną antrą rezultatą pasaulyje turintis švedas Danielis Stahlis (68 m 7 cm). Už jų liko Lukas Weisshaidingeris (Austrija; 66 m 52 cm), Piotras Malachowskis (Lenkija; 65 m 41 cm) ir kiti varžovai. A.Gudžius pirmą pranoko P. Malachowskį, su kuriuo jau 15 sykių dalyvavo toe pačiose varžybose.

– Sezonui rengeisi ir Lietuvoje, ir užsienyje. Balandžio viduryje, Velykų išvakarėse, sugrįžai iš treniruočių stovyklos Portugalijoje. Kaip padirbėjai, kam skyrei pagrindinį dėmesį?

– Portugalijoje praleidau porą savaičių. Ypač daug dėmesio skyriau bendram fiziniam pasirengimui, tobulinau metimo techniką. Viską pavyko atlikti, ką buvome su treneriu Vaclovu Kidyku suplanavę. Per visą treniruočių stovyklą lepino saulutė, buvo apie 20 laipsnių šilumos.

Varžybose ten nedalyvavau, jos nebuvo planuotos. Kaip su treneriu įvertinome, tai buvo viena geriausių stovyklų mano gyvenime. Labai skubėjau į namus švęsti Velykų, nes tai ypač graži mūsų šeimos šventė.

Aplankėme žmonos ir mano tėvus, visus artimuosius, ridenome margučius. Mūsų šeima gana gausi – prie vieno stalo susėda apie dešimt žmonių. Prie kito irgi tiek pat, taigi visi smagiai leidžiame laiką.

– Prisiminkime Rio de Žaneiro olimpiadą. Užėmei dvyliktą vietą, nors buvai nusiteikęs toli mesti ir finalinėse varžybose, į kurias patekai pasiekęs ketvirtą rezultatą. Ko pasimokei iš olimpinio debiuto?

– Pasakyti, kad kažką padariau labai negerai, negalėčiau. Po traumos olimpiada buvo mano antrasis startas tą sezoną. Pirmasis – Europos čempionatas, kuriame dalyvavau su pėdos įtvaru. Prieš olimpines žaidynes pritrūkau varžybų, todėl sektoriuje niekaip negalėjau susikaupti, savęs nekontroliavau.

Tiesa, pirma varžybų diena buvo sėkminga, o antrąją pajutau, jog po traumos organizmas nespėjo atsigauti, kad vėl galėčiau maksimaliai driokstelėti. Veikė ir didelė psichologinė įtampa, pritrūkau pasitikėjimo. Į olimpines žaidynes vykau nepasiekęs gero rezultato, galima sakyti, tik iš įtvaro ištraukęs koją. Pamokų kaip ir negavau, bet liko didelis nusivylimas. Dvylikta vieta – gana aukšta, bet realūs tikslai ir galimybės buvo ne tos. Ne laiku ir ne vietoje buvo tos traumos.

– Patyrus stresinį pėdos lūžį teko gultis ant operacinio stalo. Ar dabar pėda jau visiškai sugijo, yra tvirta, nereikia saugotis metimo sektoriuje?

– Po operacijos užplūdo įvairūs jausmai. Tačiau sėkmingai peršokau tą barjerą, jau galiu mėtyti maksimaliai, sektoriuje nejaučiu baimės. Koja laiko (šypsosi...).

– Ar olimpinių žaidynių medalininkai bus rimti pretendentai laimėti svarbiausias šių metų varžybas?

– Dabar atėjo mano disko metikų karta. Tai sportininkai, kuriems 26–30 metų. Yra daug pajėgių disko metikų, o išskirti kurio nors vieno negalėčiau. Ankstesniais metais ryškus lyderis buvo Virgilijus Alekna, o šiandien tarp geriausiųjų yra penki šeši metikai, kurie daugmaž panašaus meistriškumo ir būtų sudėtinga iš anksto pasakyti, kuris jų laimės vienas ar kitas varžybas.

– Kaip disko metikui, atėjo pati branda – tau 26-eri. Ar jautiesi esąs subrendęs diskininkas?

– 26-eri – tai brandos pradžia. Ar aš jau subrendau, galėsiu pasakyti po šio sezono. Kaip sakoma, viščiukus skaičiuoja rudenį, o mes rudenį aptariame savo rezultatus. Tada ir matome, kas subrendo, o kas ne. Tą brandumą labiausiai išryškina varžybos, jos parodo visą kietumą.

– Kokios svarbiausios varžybos laukia šį sezoną?

– Vasarą manęs lauks du pagrindiniai startai: pasaulio čempionatas Londone ir universiada Taipėjuje. Tapti pasaulio čempionais realiai pretenduoja aštuoni iš dvylikos Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių finaliniame etape dalyvavusių metikų. Jie visi meta toli, todėl viskas priklausys nuo to, kaip sportininkai jausis varžybose. Londone bus aršus nervų karas. Nugalėti gali tas, kuris bus stipriausias psichologiškai, o ne tas, kuris bus fiziškai pajėgiausias. Tikrai į pasaulio čempionatą nevyksiu vien tam, kad jame tik dalyvaučiau. Stengsiuosi siekti maksimalaus rezultato. Šiemet bus ir komercinių startų, tačiau jų su treneriu dar nesusidėliojome.

– Esi puikių fizinių duomenų (ūgis 199 cm, svoris 136 kg). Ar tai didelis pranašumas metimų sektoriuje?

– Kai stebėsite stipriausių planetos diskininkų kovas, pamatysite, kad aš tarp elito diskininkų atrodau lyg Pilypukas. Bent trys atletai yra 205 cm ūgio, o kiti dvimetriniai sportininkai. Varžovų savo fiziniais duomenimis nenugalėsi, reikia kažko daugiau.

Pirmas tikslas – užauginti dorus ir gerus vaikus. Antrasis – tapti olimpiniu čempionu. Ir trečiasis – būti geru, teisingu, doru žmogumi.
Andrius Gudžius

– Šeimoje auga dvi atžalos – Viktorija ir Andrius. Kur smagiau treniruotis – namie, kai kasdien sugrįžtančio laukia šeima, ar užsienyje, kur niekas netrukdo?

– Kai būnu gerai pasirengęs, smagu treniruotis ir Lietuvoje. Tačiau kai reikia atlikti juodą darbą, kartais geriau atsiriboti nuo visų reikalų ir pasitreniruoti užsienyje. Namie turiu puikią palaikymo komandą – žmona Dovilė, trejų metukų Viktorija ir šešerių Andrius jau lankosi varžybose, kuriose dalyvauju. Vaikai jau supranta, ką darau sektoriuje, ką mėtau.

Mano vaikai aktyvūs, abu veržiasi į maniežą, stadioną, ten laksto, mėto, šokinėja. Tačiau Viktorijai ir Andriui, manau, dar per anksti sprausti diską į rankas. Jie turi užaugti. Kai sulauks 14–15 metų, tada bus aiškiau, ką geriausia jiems pasirinkti: diską, muziką, matematiką ar dar ką nors.

Nepaprastai džiaugiuosi žmona Dovile, kuri yra didžiulė mano pagalbininkė. Jeigu neturėčiau tokios šaunios žmonos, neturėčiau ir tokių puikių vaikų. Gyvename nuosavame name už Karmėlavos. Žmona ypač daug dėmesio skiria ekologiškam maistui. Turime šiltadaržį, auginamės įvairių daržovių, kurių niekada netrūksta ant mūsų stalo. Niekur taip skaniai nepavalgau kaip namie. Mūsų rūpintojėlė didelį dėmesį skiria ir vaikams, ir man. Niekada savęs taip neprisižiūrėčiau, jeigu ne Dovilė. Šalia mūsų namų – miškeliai, puiki vieta šeimai gyventi, vaikams augti ir nuo miesto šurmulio pailsėti. Namie ypač gerai išsimiegu.

Puikus poilsis turbūt netgi svarbesnis už gerą darbą. Nuo namų iki stadiono, kuriame treniruojuosi, – apie 20 km, bet atstumo kilometrais nematuoju. Geras susisiekimas, todėl iki stadiono važiuoju apie 15–20 min. mašina.

– Ar esi griežtas tėvas savo vaikams?

– Mūsų namuose diržo nėra, fizinių bausmių nebūna. Vaikai manęs visada laukia sugrįžtančio iš ilgalaikių treniruočių stovyklų. Juos palepinu lauktuvėmis, simboliškai parvežu kokią nors smulkmenėlę. Smagu, kai vaikas džiaugiasi, tada ir aš esu laimingas, džiaugiasi širdis.

– Esi sakęs, kad gyvenime viskas įmanoma ir suderinama, svarbiausia būti užsispyrusiam, turėti tikslą – tiek sporte, tiek moksle ir jo siekti. Gal galėtum atskleisti, kokie tavo pagrindiniai tikslai?

– Pirmas tikslas – užauginti dorus ir gerus vaikus. Antrasis – tapti olimpiniu čempionu. Ir trečiasis – būti geru, teisingu, doru žmogumi. Man didelis pavyzdys, kaip reikia gyvenime elgtis, yra mano treneris – ketverių olimpinių žaidynių dalyvis, 1988 m. Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas Vaclovas Kidykas. Treneris man visą laiką skiria maksimaliai dėmesio, kiek tik sportininkui įmanoma jo skirti. Ir kai dirbo Kauno „Vilties“ lengvosios atletikos mokyklos direktoriumi, ir dabar, kai yra tik treneris. Man treneris – kaip antras tėvas.

– Lengvosios atletikos specialistai tave laiko pagrindiniu metiku, galinčiu pagerinti fantastiškus V.Aleknos rezultatus. Ar apie tai pagalvoji?

– Tikrai fantastiški V.Aleknos rezultatai. Kaip juokdamasis sau sakau, jeigu jau gerinti Lietuvos rekordą (73 m 88 cm), tai kartu ir pasaulio (74 m 8 cm). Esu dar jaunas metikas, žiūrėsiu, kaip klostysis toliau. Nenoriu daug prisišnekėti, nes, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

– Jau baigei Lietuvos sporto universitetą?

–Vis dar mokausi. Pasirinkau ištęstinę studijų programą, penkerius metus jau prasimokiau, dar liko vieneri.

– Ar apie Tokijo olimpines žaidynes jau pagalvoji?

– Kol kas stengiuosi galvos neapkrauti.