Paragino draugės
Nei Ritai Pivoriūnaitei, nei Rūtai Brazdžionytei sekmadienį nepavyko nugriauti visų barikadų, skyrusių nuo Europos čempionių laurų.
Bet būtent jos pastūmė dešimtmetį kiokušin karatė varžybas iš šono sekusią D. Kriščiūnienę atgal į kovų sūkurį.
Jaunesnės kartos karatė mėgėjams ką tik inauguruota 34-erių Senojo žemyno čempionė gali pasirodyti atsiradusi iš niekur. Vyresni galbūt pamena jos mergautinę pavardę – Žukauskaitė.
Tauragiškė, dabar gyvenanti Vilniuje, aktyviai sportavo iki 2006 metų ir tapo Lietuvos čempione bei įvairių tarptautinių turnyrų nugalėtoja. Tačiau sužibėti svarbiausiose varžybose ji tuomet nespėjo – aplenkė sunki trauma.
Ruošiantis Europos čempionatui plyšo kryžminiai kelio raiščiai. Kol gydėsi žaizdas, kovotoja vis labiau tolo nuo didžiojo sporto: sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus, paniro į renginių organizavimo verslą.
Pastaraisiais metais D. Kriščiūnienė vėl ėmė mankštinti raumenis kiokušin karatė pratybose, kurias nusprendė lankyti savo malonumui.
Bet sostinės „Saulės ženklo“ klube jai kompaniją palaikančioms R. Pivoriūnaitei ir R. Brazdžionytei atrodė, kad to nepakanka.
„Širdyje pati jaučiau, kad kažkas dar nepadaryta, kažką dar galiu nuveikti. Paskatinta savo draugių Ritos ir Rūtos, sutikau išmėginti jėgas Lietuvos čempionate. Supratau, kad jei dabar nepabandysiu, gailėsiuosi visą likusį gyvenimą“, – DELFI sugrįžimo istoriją pasakojo D. Kriščiūnienė.
Nepatogus klausimas
Atnaujinti karjerą pasirodė ne taip paprasta. Nors Pauliaus Klapatausko auklėtinė tris mėnesius intensyviai ruošėsi, treniruodamasi septynis kartus per savaitę, po tokios ilgos pertraukos vėl užlipusi ant tatamio ji pasijuto lyg naujokė.
Vasarį vykusiose Lietuvos pirmenybėse lengvasvorė kovotoja tenkinosi trečia vieta tarp keturių dalyvių.
„Pasirodė, kad buvau truputėlį primiršusi taisykles – pirmoje kovoje gavau įspėjimų ir pralaimėjau“, – juokdamasi prisiminė D. Kriščiūnienė.
Kelialapius į Europos čempionatą pelnė dvi finalo dalyvės: Erika Žeburtovič ir Viktorija Dambrauskaitė. Bet pastaroji išvyko studijuoti į Portugaliją, todėl laisva vieta šalies rinktinėje atiteko D. Kriščiūnienei.
Nors kelias į Roskildę atsivėrė netikėtai, sportininkė juo patraukė vedama aukščiausių ambicijų. O sužadinti jas padėjo kiokušin karatė treniruotes jau lankantis šešerių sūnus.
„Grįžtu namo po Lietuvos čempionato, o vaikas klausia: mama, kodėl tu ne pirma, o trečia? Neturėjau ką atsakyti, – šypsojosi D. Kriščiūnienė. – Tuomet užsibrėžiau tikslą Europoje būti pirma. Žinojau, kad tikrai galiu, kad man turi pasisekti.“
Danijoje jos nesustabdė nei čempionato išvakarėse užklupę skrandžio negalavimai, nei keturios paeiliui įveiktos varžovės. Svorio kategorijos iki 50 kg finale lietuvė palaužė lenkę Sandrą Nowak ir prabėgus 11 metų nuo dienos, kuri atrodė padėjusi tašką karjeroje, pasiekė didžiausią savo laimėjimą.
„Visiems aplinkui keista, o man pačiai – ne. Tiesiog žinojau, kad nepasiduosiu“, – dėl nenuspėjamų likimo vingių nesistebėjo čempionė.
Po sėkmės Roskildėje D. Kriščiūnienė sustoti neketina. „Saulės ženklo“ atstovė pelnė kelialapį į liepos pradžioje Astanoje (Kazachstanas) vyksiantį pasaulio čempionatą.
„Turėti galimybę susikauti su japonėmis – kažkas tokio“, – naują iššūkį priėmė karatė meistrė.
Begalinė kantrybė
Jei D. Kriščiūnienė savo šlovės valandos dešimtmetį lūkuriavo būdama didžiojo sporto užribyje, A. Miseckas tiek pat laiko bergždžiai bandė sučiupti laimės paukštę rinkdamas mėlynes ant tatamio.
Pririnko klubo „Rifas“ atstovas ir glėbį medalių – po tris sykius jis Europos pirmenybėse laimėjo sidabrą bei bronzą. Trečią vietą A. Miseckas užėmė ir 2013 metais Vilniuje vykusiame planetos čempionate.
Bet dar niekad 33-ejų sportininkas nestovėjo ant aukščiausio pakylos laiptelio klausydamasis jo garbei atliekamos Tautiškos giesmės. Iki praėjusio sekmadienio.
„Niekados nebuvau patyręs tokio jausmo, – DELFI prisipažino A. Miseckas. – Akmuo nukrito nuo krūtinės. Įrodžiau sau ir kitiems, kad galiu būti ne tik statistas, ne tik prizininkas, bet ir čempionas.“
Po Europos pirmenybių Roskildėje ir artėjančio pasaulio čempionato Lietuvos rinktinėje gali įvykti nemažai pokyčių. Apie pasitraukimą ar bent laikiną pauzę svarsto R. Pivoriūnaitė, R. Brazdžionytė, V. Gudauskas. Tokių minčių turi ir A. Miseckas, kuris praeityje jau buvo metams nulipęs nuo tatamio. Todėl Danijoje Ričardo Poškos treniruojamas kovotojas buvo kupinas ryžto nepalikti palaidų galų.
„Po dešimties metų bandymų labai norėjau pagaliau laimėti. Kiek galima“, – sakė A. Miseckas, pats treniruojantis „Rifo“ jaunimą.
Roskildėje jis laimėjo penkias kovas. Jo varžovui svorio kategorijos iki 75 kg finale Michailui Ciklauriui iš Gruzijos tiek vargti nereikėjo, kadangi pusfinalyje dėl priešininko traumos jis turėjo progą pailsėti.
Tuo metu A. Miseckas pusfinalyje kamavosi su kitu gruzinu Tengizu Bastojanu. Pastarasis visos dvikovos metu atakavo lietuvio koją, finale jo pradėtą darbą tęsė tautietis.
„Žinojau, kad jei nustosiu judėti, man „numuš“ koją. Abu gruzinai puikiai žinojo, kur taikyti. Pusfinalyje visiškai nesilaikiau plano, todėl kova buvo tokia sunki. Bet prieš finalą sugalvojau, kaip savo minusą užmaskuoti“, – pasakojo A. Miseckas, dabar visą dėmesį skirsiantis pasiruošimui kelionei į Astaną.
Iš viso Europos čempionate lietuviai iškovojo 12 medalių. Sidabrą pelnė R. Brazdžionytė (iki 60 kg) ir Monika Ryžkovaitė (per 60 kg), bronzą – Erika Žeburtovič (iki 50 kg), Diana Mačiūtė ir R. Pivoriūnaitė (abi – iki 55 kg), Diana Balstytė (per 60 kg), Vytautas Cėpla (iki 85 kg) bei Edgardas Sečinskis (per 85 kg).
Dar vieną bronzą Europos čempionato kata (kovinių pozų demonstravimo) rungtyje laimėjo D. Mačiūtė.
Komandų įskaitoje Lietuva užėmė pirmą vietą, aplenkusi Lenkiją ir Vengriją.
