„Kauno maratono klubo“ sportininkas tikina, kad taip anksti maratonų sezono dar nebuvo pradėjęs, tad norint tinkamai pasiruošti teko mėnesiui vykti ir į stovyklą Portugalijoje.

Su R. Kančiu kalbėjomės apie ankstyvą sezono startą, stovyklą ir nuotaikas prieš bėgimą Hanoveryje.

– Koks buvo pagrindinis stovyklos tikslas?

– Iš esmės į stovyklą važiavau tik dėl gero oro, kad be baimės susirgti ir netrukdant blogiems orams kas dieną galėčiau nubėgti po 30-36 kilometrus. Per stovyklos laikotarpį jų nubėgau apie 800 kilometrų. Iš praktikos sakau, kad tai padaryti kovo mėnesį Lietuvoje yra gana sudėtinga. Treniruotis ir kilometrus rinktis padėjo Ignas Brasevičius ir Jonas Vytautas Gvildys.

– Jau už savaitės startuosite Hanoveryje. Ar kada teko taip anksti pradėti maratonų sezoną?

– Tai bus pirmas kartas, kai maratoną bėgu pavasarį. Ankščiau pavasarį pradėdavau nuo trumpesnių pusės maratono distancijų. Tik gerai pasiruošęs, vasarą bėgdavau visą maratoną. Bet šį karta nėra kito pasirinkimo. Dar gruodžio mėnesį nusprendžiau, kad pasaulio čempionato normatyvą bandysiu siekti būtent šiose varžybose. Joms ir ruošiausi visą žiemą.

– 2015 metais Berlyne olimpinį normatyvą įgyvendinote 42 km 195 metrus nubėgęs per 2 val. 15 min. ir 34 sek. Šį kartą reikia įveikti 2 val. 19 min. barjerą. Ar tai, kad jau bėgote greičiau nei reikia normatyvui, nuteikia optimistiškai?

– Tai buvo prieš dvejus metus. Praėjo nemažai laiko, o ir olimpiadoje taip greit įveikti trasos nepavyko, nors ruošiausi dar labiau. Tiesiog, bėgant maratoną, gali ištikti daug nenumatytų aplinkybių, kurios daro įtaką rezultatui. Tad prognozuoti prieš startą tikrai sudėtinga. Kaip bus šį kartą, pamatysime balandžio 9-ą dieną.

– Tiek olimpiniam normatyvui, tiek ir pačiai olimpiadai ruošėtės kartu su kita olimpiete ir „Kauno maratono klubo“ nare Rasa Drazdauskaite. Sportininkei besigydant traumą netekote porininkės. Kaip keitėsi Jūsų treniruotės?

– Rasa ir toliau mane prižiūri, padeda ir pataria kitais klausimais. Buvo ji kartu su trenere Inga Juodeškiene atvykusi ir į stovyklą. Skirtumas tik, kad nebėgame vienas šalia kito. Iš esmės kiekvieno sezono pasiruošimas kažkuo skiriasi. Ar tai pačios treniruotės, ar jų vieta ir pagalbininkai, bet pagrindas pasiruošimo išlieka nubėgti kilometrai.

– Po Berlyno maratono itin dėkingas buvote komandai savanorių, kurie padėjo trasoje Jums paduodant vandenį ir palaikant. Ar turėsite tokią komandą ir Hanoveryje?

– Turėsiu. Tuo pasirūpino Tomas Želionis. Jis surado Hanoveryje ir jo apylinkėse gyvenančių lietuvių komandą. Jie renginio dieną man paduos vandenį trasoje ir padės kitais klausimais. Po Berlyno maratono galiu tik patvirtinti, kad bėgant tokia komanda yra labai svarbi. Tau ne tik, kad nereikia stumdytis prie vandens punktų, kur ne visada ir randi savo gėrimą. Kartais jis ir ant žemės numestas būna. Visada esi tikras, kad viską, ko reikia, gausi be kliūčių. Labai padeda ir jų palaikymas. Tiesiog, nuo vieno punkto iki kito punkto bėgi pasitempęs, susikaupęs ir padrąsintas. Tai gali padėti laimėti net ir keletą minučių.

– O kokie planai po šio starto?

– Nuoširdžiai sakau, kad kol kas į ateitį po Hanoverio esu suplanavęs tik išvyką į Varšuvos maratoną. Bet pats čia važiuosiu tam, kad padėčiau ir palaikyčiau keletui „Kauno maratono klubo“ narių įveikti savo pirmus 42 km 195 metrus. Pats čia bėgsiu 10 km distanciją. Realiai mano visas pasiruošimas ir mintys dabar skirtos tik Hanoverio startui.